Studentiški filmai ir (ne)studentiški festivaliai
Morta Verbickaitė
Šiandien kino mokyklose sukurti filmai nebūtinai lieka tik studijų užduotimis. Nors trumpametražiai studentų ir studenčių filmai dažniausiai gimsta kaip mokymosi proceso dalis, kai kurie jų iškeliauja gerokai toliau ir pasiekia tarptautinę auditoriją. Vieni išsiskiria originaliu kūrybiniu sumanymu, aktualia tema ar profesionaliu įgyvendinimu, o kartais filmui tiesiog pasiseka būti pastebėtam – atsidurti tinkamu metu ir tinkamame kontekste. Tokie filmai rodomi ne tik kino mokyklų peržiūrose ar egzaminuose, bet ir nacionaliniuose bei tarptautiniuose kino festivaliuose.
Sėkminga festivalinė kelionė gali tapti svarbiu atspirties tašku tolesnei kūrėjo karjerai – padėti užmegzti profesinius ryšius, sulaukti didesnio kino industrijos dėmesio, o vėliau prisidėti ir prie naujų projektų vystymo ar finansavimo. Be to, šiandien pateikti filmą festivaliui techniškai gerokai paprasčiau nei anksčiau: dažnai pakanka vos kelių paspaudimų. Nebereikia rūpintis fizinių laikmenų gamyba, siuntimu paštu ir su tuo susijusiomis išlaidomis, kaip buvo įprasta, pavyzdžiui, dar prieš keliolika metų. Tačiau didesnis prieinamumas reiškia ir didesnę konkurenciją – festivalius kasmet pasiekia tūkstančiai filmų, todėl vien išsiųsti savo filmą nebeužtenka. Reikia žinoti, kur, kada ir kaip jį pristatyti, bet dar svarbiau – suprasti, ar jau atėjo tinkamas metas šiai kelionei ir ar jai pasiruošęs ne tik filmas, bet ir patys pradedantieji kūrėjai.
Pagrindinis studentiškų filmų sklaidos kanalas, kaip ir kitų trumpametražių filmų atveju, yra kino festivaliai. Šis laukas platus, o pradedančiam kūrėjui – komplikuotas. Festivaliai skiriasi savo pobūdžiu, auditorija, programų sudarymo principais, premjerų reikalavimais ir atrankos kriterijais, todėl kūrėjams svarbu suprasti, kuriems festivaliams jų filmas gali būti aktualus ir kaip šiame lauke veikti. Daugiau apie trumpametražių filmų vietą kino festivalių ekosistemoje ir jų sklaidos principus kviečiu paskaityti ankstesniame „Short News“ ciklo straipsnyje „Trumpametražio filmo kelionė į didžiuosius ekranus“.
Nuotr. aut. Visvaldas Morkevičius
Kino industrijoje ir festivalių tinkle studentiški filmai taip pat turi aiškiai atpažįstamą vietą – tai rodo daugybė specialiai jauniems kūrėjams skirtų festivalių, programų ir konkursų. Pavyzdžiui, Miuncheno kino festivaliui paraleliai vykstantis „Festival of Future Storytellers“ (anksčiau – „Filmschoolfest Munich“), San Sebastiano kino festivalio programa „Nest“ ar Kanų kino festivalio konkursas „La Cinef“ skirti būtent kino mokyklose kuriamiems filmams. 2024-aisiais pastarajame buvo parodytas režisieriaus Dovydo Drakšo diplominis filmas „Praeis“, sukurtas Londono kino mokykloje. „Nest“ programoje dar studijų metais savo filmus pristatė ir šiandien žinomi Lietuvos kino kūrėjai Marija Kavtaradze, Laurynas Bareiša, Kamilė Milašiūtė, o pastaraisiais metais – ir pradedančioji kūrėja Severina Vaičiūnaitė.
Lietuvoje studentų kūryba atskirose kategorijose vertinama „Sidabrinės gervės“ ir Lietuvos kino operatorių asociacijos apdovanojimuose „Ąžuolas“ – čia jauniesiems kūrėjams atitinkamai skiriamos kiaušinio ir gilės formos statulėlės. Nuo 2026 m. dokumentinių žmogaus teisių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ taip pat rengs specialiai studentų filmams skirtą programą. Visa tai rodo, kad studentiški filmai kino industrijoje suvokiami kaip svarbus pirmasis kūrėjo karjeros žingsnis – jiems kuriamos atskiros platformos, suteikiančios galimybę būti pastebėtiems ir patekti į profesionalaus kino kontekstus už kino mokyklos ribų. O ir pačiam studentui be galo smagu būti pakviestam į festivalį, dalyvauti atidarymo ir uždarymo ceremonijose, gauti akreditaciją ir nusifotografuoti prie fotosienelės – taip įvyksta savotiška inauguracija į kino industrijos dalyvių gretas.
Kalbant apie „suaugusiuosius“, įdomus ir pačių kino studijas pasirinkusiųjų demografinis kontekstas. Kiek teko pastebėti studijuojant Nacionalinėje kino mokykloje (toliau – KIMO) ir bendraujant su užsienio studentais, kino studijos, ypač režisūros, neretai pasirenkamos jau turint kitą išsilavinimą – siekiant antro bakalauro ar magistro laipsnio. Vienaip ar kitaip, dažniausiai į jas ateinama ne iš karto po mokyklos baigimo. Žinoma, daug kas priklauso nuo konkrečios mokyklos priėmimo tvarkos ir atrankos komisijos, tačiau stojant į kino studijas neretai itin vertinama gyvenimiška patirtis – manoma, kad prieš pradedant kurti kiną verta būti šiek tiek „nugyvenus gyvenimo“ ir turėti ką pasakyti. Todėl studento statusas kino mokykloje nebūtinai reiškia labai jauną amžių. Tai gerai iliustruoja ir tarptautinių studentų kino festivalių bei programų statistika. Pavyzdžiui, 2026 m. Kanų kino festivalio „La Cinef“ programoje pristatytų filmų režisierių studentų amžiaus vidurkis, paties festivalio „Instagram“ įrašo duomenimis, siekė 28 metus: jauniausiam buvo 22-eji, vyriausiam – 42-eji. Aš pati kino studijas pradėjau iš karto po mokyklos, todėl studentų kino festivaliuose kartais pasijuntu jaunuole. Vis dėlto studento statusas kino mokykloje nebūtinai reiškia jauną amžių: studentas gali būti ir devyniolikmetis, ką tik palikęs mokyklos suolą, ir jau nemažai gyvenimiškos bei kūrybinės patirties sukaupęs kūrėjas, galbūt net spėjęs sukurti ilgametražį filmą ir į studijas grįžęs pagilinti žinių.
Todėl studentiško filmo sąvoka labiau apibūdina ne jo autoriaus amžių ar profesinę patirtį, o filmo sukūrimo aplinkybes. Tai kino mokykloje sukurtas kūrinys, dažniausiai gimstantis iš kolektyvinio kūrybinio proceso, prie kurio prisideda ne tik pats studentas, bet ir jo bendrakursiai, dėstytojai bei mokykla. Dėl šios priežasties studentiško filmo autorystės ir nuosavybės klausimai taip pat gali būti sudėtingesni – prie filmo kūrimo prisideda įvairūs žmonės, o tam tikras teises į kūrinį gali turėti ir mokykla.
Studentiškų filmų sklaidos procesas skiriasi nuo profesionalaus kino, kur atsakomybės tarp režisieriaus, prodiuserio, pardavimo agento ir platintojo paprastai yra aiškiau paskirstytos, o filmo sklaidai numatomi ir atskiri resursai. Studentų filmų atveju dažnai lieka neaišku, kas turėtų imtis šio darbo ir kodėl. Kai kuriais atvejais filmų sklaida profesionaliai rūpinasi pačios kino mokyklos, tačiau tokia praktika vis dar nėra plačiai paplitusi. Apibendrinant skirtingas kino mokyklų ir studentų praktikas, galima išskirti tris pagrindinius studentiškų filmų sklaidos modelius.
Pirmasis – darbas su profesionaliu agentu. Trumpametražių filmų lauke veikia pardavimo agentai ir festivalių platintojai (abi funkcijas neretai atlieka tas pats agentas ar įmonė). Susidomėjęs filmu agentas perima didelę dalį sklaidos darbo: sudaro festivalių strategiją, teikia filmą festivaliams, bendrauja su jų programų sudarytojais, tvarko administracinius klausimus ir pristato filmą potencialiems pirkėjams. Taip kūrėjas įgyja profesionalų tarpininką, turintį specifinių žinių, kontaktų ir patirties.
Lietuvos studentų filmų agentų kataloguose taip pat pasitaiko. Italų „Lights On“ kataloge yra KIMO studentės Eglės Razumaitės magistrinis filmas „Signalo kelias“, Estijos „Varicoloured“ anksčiau platino Ado Burkštaičio magistrinį filmą „Mėta“, o italų „Alpha Films“ kataloge šiuo metu galima rasti tris KIMO filmus. Vis dėlto studentų ir agentų bendradarbiavimas gana retas. Agentai filmus į savo katalogus atsirenka itin kruopščiai – pavyzdžiui, pardavimo agentas „Square Eyes“ per metus įtraukia vos 10–15 filmų, nors paraiškų sulaukia iki tūkstančio. Be to, jų paslaugos gali kainuoti kelis tūkstančius eurų, o tokias išlaidas ne visada pajėgia padengti nei pats studentas, nei kino mokykla. Net ir dirbant su patikimu agentu filmo sėkmė, žinoma, nėra garantuota – vieni filmai per kelerius metus pasiekia dešimtis festivalių, kitų rezultatai lieka gerokai kuklesni. Agentas suteikia profesionalų užnugarį, tačiau kartu kūrėjas atsisako dalies kontrolės, kai kuriuos sprendimus perduoda kitam ir praranda progą pats iš arti susipažinti su festivalių lauku – tokia patirtis karjeros pradžioje gali būti itin vertinga.
Antrasis modelis – kai filmo sklaida rūpinasi pati kino mokykla. Europos kino mokyklos šiuo požiūriu taiko labai skirtingas praktikas. Prestižinės, ilgą istoriją turinčios institucijos, tokios kaip FAMU Čekijoje, VŠMU Slovakijoje, DFFB Vokietijoje ar Lodzės kino mokykla Lenkijoje, turi atskirus padalinius, atsakingus už studentų filmų sklaidą. Neatsitiktinai būtent šių mokyklų filmus dažnai galima išvysti festivaliuose. Šioms institucijoms svarbu išlaikyti savo poziciją tarptautiniame kino mokyklų lauke, o studentų filmų matomumas festivaliuose padeda stiprinti mokyklos prestižą ir pritraukti naujų studentų. Mažiau išteklių turinčiose mokyklose ši veikla dažnai siauresnė – filmai teikiami tik keliems festivaliams, ypač tiems, į kuriuos paraiškas gali teikti tik pati kino mokykla. Tokia praktika taikoma ir mūsiškėje KIMO. Dažniausiai institucinė sklaida prasideda nuo vidinės atrankos: kino profesionalų komisija įvertina studentų darbus ir atrenka tuos, kurie bus teikiami festivaliams bei reprezentuos mokyklą. Skirtingose institucijose skiriasi ir paties studento vaidmuo. Vienose mokyklose institucija sklaidą vykdo savarankiškai ir net gali neleisti studentui vieno ar kito filmo teikti festivaliams. Kitose studentas pats sprendžia, ar nori filmo sklaidą patikėti mokyklai, o trečiose daugiau dėmesio skiriama konsultavimui ir paties studento supratimui apie festivalių lauką. Kuo daugiau sklaidos resursų suteikia mokykla, tuo mažiau laisvės gali turėti pats studentas. Todėl kino mokyklos pasirinktas sklaidos modelis ir turimi ištekliai gali tapti svarbiu veiksniu, lemiančiu studijuojančio kūrėjo tarptautines galimybes ir tolesnę karjerą.
KIMO nuotraukų archyvas
Visgi dažniausiai studentų filmų sklaida lieka pačių kūrėjų rankose. Tokiu atveju studentas tampa ir savo filmo agentu – pats renkasi festivalius, teikia paraiškas, bendrauja su programų sudarytojais ir rūpinasi visais su sklaida susijusiais klausimais. Kino mokykloje gautų bazinių žinių ne visuomet pakanka nuosekliai festivalinei strategijai suformuoti nuolat besikeičiančiame lauke, todėl sprendimai dažnai remiasi ankstesne savo ar kurso draugų patirtimi, o ne sistemingu festivalių lauko pažinimu. Kita vertus, trumpametražių filmų festivalių laukas yra gana atviras jauniems kūrėjams, todėl savarankiška sklaida gali būti sėkminga ir be industrijos tarpininkų. Vienas sėkmingos savarankiškos sklaidos pavyzdžių – moldavų režisierės Olgos Lucovnikovos „DocNomads“ magistro programos diplominis dokumentinis filmas „My Uncle Tudor“ (2020), apdovanotas Berlyno kino festivalyje ir Europos kino apdovanojimuose. Po filmo sėkmės Berlyne režisierė sulaukė didelio agentų susidomėjimo, tačiau nusprendė jo sklaida rūpintis pati – jai buvo svarbu išlaikyti kontrolę ir pačiai spręsti, kur ir kaip bus rodomas itin jautrus asmeninis filmas. Galiausiai „My Uncle Tudor“ buvo parodytas daugiau nei keturiasdešimtyje festivalių.
Nors pati galimybė platinti savo filmą atrodo smagi ir visokeriopai naudinga, kyla klausimas, ar kiekvieną studentišką filmą iš tiesų verta išleisti į kelionę po festivalius. Dalis studijų metu sukuriamų darbų yra etiudai ar praktinės užduotys, o ne savarankiški filmai, kuriuos norėtųsi plačiai rodyti. Ne kiekvienas kūrėjas yra patenkintas savo filmu, skiriasi ir studentų lūkesčiai bei pasirengimas sklaidai. Kai kuriose Europos kino mokyklose studentams apskritai nerekomenduojama aktyviai užsiimti savo filmų sklaida iki diplominio darbo. Tai suprantama: nesinori, kad vos pradėję studijuoti studentai jau imtų galvoti, kaip sukurti „stilingą festivalinį filmą“, ir bandytų nuspėti, kas galėtų patikti festivalių atrankos komandoms. Studijų metu svarbiau ieškoti savo balso, išbandyti skirtingus pasakojimo būdus ir mokytis iš klaidų.
Kita vertus, kyla ir gerokai praktiškesnių iššūkių. Pirmuosius žingsnius kino industrijoje žengiančioms kūrybinėms komandoms dažnai trūksta žinių, kaip susidėlioti sklaidos strategiją. Tada kyla pavojus sklaidai skirtą biudžetą iššvaistyti nepatikimų festivalių paraiškoms ir tiesiog nudegti. Reta kino mokykla sistemingai moko studentus rūpintis savo filmų sklaida – dažniausiai apsiribojama pavieniais seminarais šia tema. Nors be kino festivalių ekosistemos arthauzinis kinas vargiai įsivaizduojamas, o filmas juk galiausiai kuriamas tam, kad būtų pamatytas, filmų sklaida studijų programose vis dar dažnai lieka antrame plane. Todėl didžioji dalis praktinių sprendimų ir žinių – su visais tokios laisvės pliusais ir minusais – lieka paties studento atsakomybė. Juolab kad sklaidos procesas reikalauja ne tik finansinių išteklių ir laiko. Ne mažiau svarbus ir emocinis pasiruošimas neišvengiamiems neigiamiems festivalių atsakymams – anksčiau ar vėliau su jais susiduria kiekvienas, teikiantis savo filmą atrankoms.
Man atrodo, kad kiekviena studentiško filmo komanda turėtų turėti galimybę pati įsivertinti, ar nori leistis į kelionę po festivalius, kiek jai tai svarbu ir ko iš šio proceso tikisi. Kino mokykla savo ruožtu turėtų suteikti kuo daugiau galimybių įgyti žinių, konsultuotis ir mokytis sklaidos principų, net jei neturi galimybių visais atvejais visiškai perimti šio darbo. Taip, kartais gali būti nejauku pirmą kartą rodyti savo filmą viešai. Kartais gali būti baisu, o neigiamų atsakymų – daugiau, nei norėtųsi. Nieko tokio – studentiški filmai visų pirma yra mokymosi proceso dalis, o kitąkart bus geriau, drąsiau ir, tikėtina, jau žinosite šiek tiek daugiau. Vis dėlto festivaliai yra viena svarbiausių arthauzinio kino pasaulio erdvių, todėl su šia ekosistema verta susipažinti kuo anksčiau – su visais jos sunkumais, netikėtumais ir, žinoma, smagumais.
