Atgal 2026.11.18

Interviu su operatore ir režisiere Ieva Jaruševičiūte: „Kine ieškau kitokio laiko patyrimo“

Aistė Račaitytė

 

Neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Nacionalinėje kino mokykloje (KIMO) vaizdo operatoriaus studijas baigusi operatorė ir režisierė Ieva Jaruševičiūtė savo kūrybinio balso ieško per vaizdą, jo keliamą jausmą ir savitą laiko patyrimą. Už darbą Melitos Sinušaitės filme „Tu kaitini mano kraują“ ji pelnė geriausio jaunojo kino operatoriaus apdovanojimą „Gilė“ – įvertinimą už drąsų ir nuoseklų vizualinį sprendimą. Tačiau savo profesinio kelio ji neapriboja tradiciniu kinu: ją domina videomenas, individuali kūryba ir galimybė ieškoti formų, kuriose vaizdas galėtų kalbėti savarankiškai.

Pokalbyje Ieva pasakoja apie studijų patirtį, bendradarbiavimo su režisieriais subtilybes ir jos neapleidžiančius kadrus, kuriuose svarbiausia ne pasakojimas, o jausmas. Kalbamės ir apie laiką, jo suvokimą greitėjančiame pasaulyje, atsakingą žvilgsnį kine bei nuo vaikystės ją lydintį domėjimąsi tautosaka ir etnine kultūra – pasauliu, kurį ateityje norėtų tyrinėti savo kūryboje.

Neseniai baigei studijas KIMO ir sulaukei pirmojo įvertinimo kino operatorių apdovanojimuose „Ąžuolas“. Kur dabar esi savo profesiniame kelyje?

Jaučiu, išgyvenu savotišką kūrybinės hibernacijos laikotarpį. Reikia laiko vėl sukaupti resursų, kad galėčiau pasėti naują autorinės kūrybos idėją. Stengiuosi tiesiog aktyviau dalyvauti gyvenime ir kaupti patirtis.

Ar šį etapą priešini studijų laikotarpiui? Ar tada tiesiog nebuvo laiko semtis idėjų, gyvenimo patirties ir įkvėpimo?

Studijos buvo savita, uždara ekosistema, kurioje virė daugybės žmonių idėjos. Viena vertus, jų nestigo, kita vertus, buvo sunku nubrėžti ribą tarp to, kas sava, ir to, kas gimsta transformuojant kitų idėjas. Dabar, kai studijos baigėsi, jaučiu, kad ateina laikas asmeniškesnei, individualesnei kūrybai. Mane tai traukia, todėl ieškau krypties, kuria galėčiau eiti. Atsakymo dar neturiu.

Stop kadras iš filmo „Tu kaitini mano kraują“

Norėtum labiau atsitraukti nuo kolektyvinio kino kūrimo proceso?

Mane šiuo metu domina videomenas, bet nenusigręžiu ir nuo kino. Vis dar žavi kolektyvinė kūryba. Tiesiog bandau pajusti, kuria kryptimi noriu eiti. Vieną sritį jau išbandžiau, dabar norisi paragauti kitos, o tada galėsiu daryti išvadas ir žiūrėti, kur judėti toliau.

Kaip žengei pirmuosius žingsnius kine? Kodėl pasirinkai būtent šią mediją ir operatorystę?

Nuo vaikystės domėjausi įvairiais vizualiaisiais menais. Pradėjau nuo piešimo, vėliau perėjau prie iliustracijos, fotografijos, vienu metu – net animacijos. Rimtai svarsčiau ir apie iliustracijos studijas. O su kinu viskas prasidėjo dėl gimnazijos draugės Kristinos Savickaitės, kuri baigė „Skalvijos“ kino akademiją ir pasiūlė man pabandyti. Užsiregistravau lengva ranka ir įstojau. Meilę kinui išsiugdžiau jau ten, o ne prieš stodama. Atlikdama užduotis supratau, kad būtent per kamerą man lengviausia ir aiškiausia perteikti tai, ką noriu papasakoti.

Kinas yra hibridinis menas, jungiantis daugybę dalykų: laiką, istorijų pasakojimą, formą, skulptūriškumą, fotografiją. Kodėl tau svarbiausia tapo būtent vizualinė raiška, o ne istorijų pasakojimas? 

Man atrodo, vaizdų fiksavimas yra trumpesnis kelias tiesiogiai perteikti jausmą, nes pats vaizdas iš karto jį sukelia. O kad istorija sukeltų jausmą, ji turi būti aiškiai papasakota. Vaizdas gali būti abstraktus ir vis tiek veikti emociškai. Tai mane labai žavi.

Nežinau, ar pradėdama buvau tai sau įvardijusi. Turbūt ne, tai buvo labiau jausminis, empirinis dalykas. Bet tas tiesioginis vaizdo poveikis man darė didelę įtaką. Matyt, todėl pasirinkau vaizdą, o ne istoriją kaip pirminę raiškos priemonę.

Po „Skalvijos“ kino akademijos dar galėjai pasukti visai kita kryptimi, bet nutarei stoti į KIMO. Bakalauro studijos jau yra pirmoji iniciacija į profesionalų kino pasaulį. Kas lėmė tavo apsisprendimą? Gal buvo koks nors filmas ar vaizdas, patvirtinęs, kad nori tuo užsiimti ir toliau?

Man atrodo, patvirtinimą radau jau įstojusi – ne per filmus, o per žmones, su kuriais susipažinau, ir tai, kaip bendradarbiavimas skatino kūrybą. Šioje profesijoje man ne mažiau už rezultatą svarbūs ir žmonės. Pirmame kurse darbai dar buvo gana pradinio lygio, todėl daugiausia rėmiausi bendruomene ir naujais ryšiais. Jie suteikė daug gyvybinės ir kūrybinės energijos. Tuo metu tai ir buvo patvirtinimas, kad esu savo kelyje.

Ar turi savo profesijos autoritetų? 

Vieno autoriteto niekada neturėjau. Net jaučiau tarsi išgalvotą įsipareigojimą jį turėti. Bandydavau išsirinkti kokį nors kūrėją ir gilintis į visą jo filmografiją, bet niekada nepavyko atrasti vientiso darbų rinkinio, kuris mane taip įtrauktų. Dažniau jaudindavo atskiri filmai, režisierių ir operatorių duetai.

Vienas filmų, kurį nešiojuosi su savimi jau labai ilgai, yra Akiros Kurosawos „Sapnai“. Jis tapo svarbiu atspirties tašku ieškant mane dominančios vizualinės krypties. Mane taip pat labai palietė Terrence’o Malicko filmas „A Hidden Life“. Tai skirtingos stilistikos filmai, bet abu stipriai paveikė savo vaizdais. 

Abu filmus pamačiau dar besimokydama „Skalvijos“ kino akademijoje. „Skalvija“ paskatino giliau domėtis kinu, ieškoti, kas man pačiai patinka ir traukia. Ten pradėjau žiūrėti daugiau ne taip lengvai prieinamų ar žinomų filmų.

Dažniausiai mane patraukdavo vaizdas – koks nors netikėtai atrastas ar suintrigavęs kadras. Tada norėdavosi pamatyti visą filmą, suprasti bendrą paveikslą. Visada vedė smalsumas.

Kaip pati vertini studijas KIMO? Ar jos pateisino tavo kūrybinius ir profesinės meistrystės lūkesčius? 

Atėjau ne visai žinodama, ko tikėtis, neturėdama konkrečių lūkesčių, todėl studijos juos pranoko penkeriopai. Profesinis pasirengimas buvo aukšto lygio, techninių žinių tikrai užteko, tad pamatas buvo labai tvirtas. Kurse taip pat buvome skatinami ieškoti savo dramaturginio ir pasakojimo balso. Jaučiu, kad kūrybinė liepsnelė buvo kurstoma, nepalikta nuošalyje – nebuvo apsiribojama vien techniniu amatu. Vis dėlto daug kas priklauso nuo tavo paties įdirbio: akademija negali išmokyti autorinės kūrybos – nėra tokio metodo, ji gali tik paskatinti ieškoti savo kelio. Man to pakako.

Tačiau kėliau sau klausimą, ar akademijos hierarchinėje struktūroje man iš tiesų pakanka erdvės kūrybai. Juk mes jau žaidžiame kino aikštelę, kurioje galutinis žodis dažniausiai priklauso režisieriui ar režisierei. Tad ar akademija turėtų ruošti šiai realybei, ar joje turėtų išlikti studentų ir jų idėjų lygiavertiškumas? Atsakymo neturiu, bet tai gana slidi tema.

Stop kadras iš filmo „Tu kaitini mano kraują“

Stabtelėkime prie termino „autorinis kinas“. Sakoma, kad jis jau šiek tiek atgyvenęs, nes atspindi hierarchinę sistemą, kurioje neatsiskleidžia visa kino, kaip kolektyviai kuriamo meno, esmė. Kyla klausimas, kiek vertiname ir pripažįstame kitų komandos narių indėlį. Autorinio kino samprata galbūt tik dar labiau įtvirtino šią problemą. Kaip pati supranti žodį „autorinis“, kai sakai, kad norėtum kurti autorinius darbus? Ar tai noras įgyvendinti kūrybines idėjas, kurioms esamoje sistemoje trūksta erdvės? O gal ieškai teritorijos, kurioje galėtum kurti visiškai viena?

Sakydama „autorinis“, turiu omenyje man artimas kūrybines idėjas ir savo balso paieškas. Šią sąvoką labiau sieju su individualios kūrybos etapu. Galų gale pajutau, kad visi kino kūriniai, matyt, yra kompromisiniai. Tada pradėjau savęs klausti, ar mane tai tenkina ir ar taip išlieku ištikima savo pirminei idėjai. Todėl man įdomu išbandyti, kas nutiktų, jei kūryba būtų visiškai individuali.

Dirbdama prie baigiamojo darbo supratau, kad man sunkiau tapatintis su pagrindiniais personažais, kurie labai skiriasi nuo manęs. Nors pati filmo tema man buvo artima, ryšio su personažais galiausiai iki galo ir neradau. Tačiau filmuodama šulinio kadrus pajutau kažką labai stipraus. Ten buvau tik aš, kamera ir aplinka. Tai man buvo tarsi pirmoji užuomazga, koks galėtų būti vizualinis kūrinys be aktorių. 

Tai primena Lietuvos poetinės dokumentikos klasikos kadrus, kuriuose juntama savita Lietuvos gyvastis. Ar jauti, kad dokumentinis vaizdo fiksavimas galėtų būti tavoji kryptis?

Galbūt. Bet tai vis tiek būtų tam tikra prasme surežisuotas dokumentinis vaizdas. Jei tyrinėčiau vaizdus be žmonių, manau, neužtektų vien juos pastebėti – reikėtų ir atkurti jausmą, kurį jie man sukelia. Vieta būtų tikra, ne pastatyta, bet aplinkybes vis tiek reikėtų režisuoti. Galbūt tai skamba abstrakčiai, bet taip įsivaizduoju šį procesą.

Žiūrint į tavo dar neilgą, bet labai įvairią filmografiją, sunku rasti bendrą vardiklį. Atrodo, kad kiekvienam filmui ieškai vis kito vizualinio rakto. Kaip įsitrauki į bendrus kūrybinius projektus? Kokius tikslus sau keli?

Akademija padiktavo procesą, kai į projektą įsitraukiama jau nuo scenarijaus rašymo etapo. Tai turi ir privalumų, ir trūkumų. Viena vertus, gali aiškiai jausti pirmines, jausmines idėjos ištakas, net jei vėliau keičiasi struktūra ar siužetas. Tai tampa pagrindu kuriant filmo atmosferą. Kita vertus, atsiranda daug blaškymosi ir nežinomybės. Dar neparašytas scenarijus keičiasi, o tu jau bandai kurti vizualinį filmo konceptą. Galiausiai jis susisluoksniuoja iš skirtingų versijų nuotrupų, ir kartais tampa sunku vėl aiškiai pamatyti pirminę filmo ašį.

Todėl man svarbiausia kūrybiniame procese nepamiršti, nuo ko pradėjome. Pirminės idėjos dažnai turi daugiausia nuoširdumo. Pasiruošimo etape jos gali greitai susigūžti dėl išteklių trūkumo ar įvairių iššūkių, todėl stengiuosi nuolat prie jų grįžti. Tam reikia daug bendravimo ir darbo su režisiere ar režisieriumi, nes kūrybiniame procese labai svarbūs žmogiškieji ryšiai. Galiausiai viskas atsiremia į tai, kaip sąžiningai galiu įgyvendinti savo idėjas ir perteikti pasakojamą istoriją.

Kaip derini savo kūrybines idėjas su filmo poreikiais?

Į projektą ateinu neturėdama konkrečių ambicijų, ką noriu padaryti. Kartais tenka atidėti į šalį ir tuometinius interesus. Pavyzdžiui, jei prieš tai filmavau kažką labai statiško, kitame projekte norisi judesio, bet nebūtinai filmui to reikia. Tada stengiuosi savo energiją nukreipti į bendro koncepto kūrimą.

Pasiruošimas man labai svarbus, tačiau neturiu vieno nusistovėjusio metodo, todėl ši proceso dalis man pačiai kartais būna bauginanti: dar tiksliai nežinau, kaip rasiu kelią, bet galiausiai vienaip ar kitaip atrandu konceptą. 

Jaučiu šiek tiek kritišką tavo požiūrį į filmavimo aikštelės hierarchiją. Koks būtų idealus bendradarbiavimo modelis, kai kartu dirba operatorius, režisierius, scenaristas ir visi kiti komandos nariai?

Čia toks klausimas, į kurį atsakymo turbūt ieškai visą gyvenimą.

Kuriame kūrybinio proceso etape jautiesi geriausiai? Kas teikia daugiausia džiaugsmo?

Manau, geriausiai jaučiuosi pasiruošimo etape, kurdama konceptą, net kai baugina nežinomybė. Šiame etape reikia sudėti dėlionę ir surasti sąsajas tarp skirtingų simbolių bei idėjų. Šis procesas mane turbūt labiausiai intriguoja. O labiausiai laukiu tų magiškų momentų filmavimo aikštelėje, kai įvyksta kažkoks stebuklas, kadras sukrinta ir pamatai, kad pavyko. Dar stebuklingiau būna, kai nutinka kažkas, ko net nesitikėjai. Dažniausiai per filmavimą bent kartą taip ir būna. Smagu laukti būtent šio momento.

Kaip jautiesi žiūrėdama jau nufilmuotą medžiagą? Ar dažnai kyla minčių, ką norėtum pakeisti ar perfilmuoti?

Kai filmas susiguli – tada ne. Bet montuojant, žinoma, kyla minčių, ką buvo galima padaryti kitaip ar geriau, ko iš to pasimokyti. O dirbdama prie spalvų korekcijos, kai iš naujo susipažįstu su kūriniu, stengiuosi jį pamilti tokį, koks jis yra, ir toliau kurti per spalvas. Mėgaujuosi spalvų korekcijos procesu. Įdomu matyti, kaip gali transformuotis vaizdai ir kiek daug galimybių suteikia spalvos. Tai man pačiai yra ir mokymosi dalis: geriau suprantu, kaip filmuoti, kokių galimybių turiu filmavimo metu, ir vis geriau pažįstu postprodukciją.

Ar mėgsti dalyvauti montažo procese? 

Čia labai priklauso nuo režisieriaus ir montažo režisieriaus tandemo. Stengiuosi pajusti, ar yra vietos mano komentarams, ar ne. Paprastai tai gana greitai pasijunta. Pavyzdžiui, su Melita ir Tumu dirbti prie filmo „Tu kaitini mano kraują“ pradėjome dar scenarijaus rašymo etape, todėl išėjo ilga bendra kelionė. Bendradarbiavome ir rašydami scenarijų, ir montuodami, ir atlikdami spalvų korekciją.

Kuriant „Paukščių kalbą“ buvo kitaip – į montažo procesą įsitraukiau nežymiai. Viskas priklauso nuo žmogiškųjų ryšių ir pajutimo, kiek yra erdvės tavo įsitraukimui. Pati neturiu poreikio ar impulso kontroliuoti montažą. Jei galiu įsitraukti, vertinu tai ir tuo džiaugiuosi. O jei ne, atiduodu kūrinį į kitas rankas ir jomis pasitikiu.

Stop kadras iš filmo „Tu kaitini mano kraują“

Akademija, panašu, tave paruošė ne tik techniškai ir profesiškai, bet ir padėjo suprasti žmogiškuosius kūrybinio proceso aspektus. Ar studijuodama atradai savo kūrybinę bendruomenę – žmones, su kuriais norėtum kurti ir ateityje?

Labai tikiuosi. Su kai kuriais žmonėmis, kuriuos jau minėjau, akademijoje nuėjome netrumpą kelią – taip susiklostė, kad nuo pirmųjų kursų buvome kartu. Bet nebūtinai ir toliau kursime tik kartu. Jaučiu, kad dar yra žmonių, su kuriais tik susipažinsiu ir su kuriais dar kažką sukursiu. Nėra taip, kad viskas jau dabar būtų akmenyje iškalta.

Studijuodama turbūt jau susidūrei su „moteriškojo“ ir „vyriškojo žvilgsnio“ sąvokomis ir tuo, kaip kinas formuoja mūsų požiūrį į moteris. Kiek tau pačiai šie klausimai svarbūs? O gal jauti, kad tavo karta jau gali į juos žiūrėti natūraliau ir nebereikia taip stipriai akcentuoti lyčių skirtumų kino kūryboje?

Nemanau, kad nebereikia apie tai kalbėti ar to akcentuoti. Šie dalykai vis dar gana giliai įsišakniję mūsų kultūrinėje sąmonėje, todėl labai svarbu išlaikyti sąmoningumą. Pamenu, kad apie tai su Melita kalbėjomės vos pradėjusios svarstyti galimybę kartu kurti „Tu kaitini mano kraują“. 

Nežinau, ar pati tai vadinčiau moteriškuoju žvilgsniu. Man tai pirmiausia yra sąmoningas ir atsakingas žvilgsnis, nepriskirčiau jo lyčiai. Suprantu, kad istoriškai ši sąvoka atsirado ne be priežasties, tačiau man svarbiausia yra sąmoningumas ir atsakomybė, nes vis tiek atstovauji tam tikram požiūrio taškui. Man atrodo, kad vaizduojant kūnus, pasakojant jautresnes istorijas ar apskritai kuriant bet kokį pasakojimą labai svarbu suvokti, iš kokios pozicijos žvelgi ir kokį požiūrį perteiki.

„Tu kaitini mano kraują“ – turbūt ryškiausias tavo darbas ligi šiol. Kaip filmo sėkmė ir tavo pačios darbo įvertinimas paveikė tavo profesinį pasitikėjimą?

Aš ir pati juo labiausiai didžiuojuosi. Galbūt labiausiai todėl, kad jame praktiškai nieko nėra atsitiktinio. Įdėjome labai daug darbo į pasiruošimą, viskas buvo apgalvota, dėl kiekvieno sprendimo diskutuota. Kiekvienas dalykas pasirinktas sąmoningai. Tai, kad filmas sulaukė pripažinimo ir matomumo, man yra patvirtinimas, kad priimti sprendimai buvo teisingi šiam filmui. Tai suteikia daugiau pasitikėjimo savo sprendimais. 

Taip pat džiaugiuosi, kad ši istorija ir jos tema yra girdima, matoma, kad filmas keliauja ir ją pasakoja. Taigi tai ne vien profesiniai nuopelnai, bet ir vienas pamatinių kino aspektų – galimybė papasakoti istoriją, kuri pasiektų žmones.

Ar „Gilė“ tau tapo savotiška iniciacija į Lietuvos kino operatorių bendruomenę, ar šį įvertinimą labiau sieji su studijomis? 

Man „Gilė“ buvo labiau studijų dalis, o ne žingsnis į plačiuosius vandenis. Galbūt todėl, kad filmas savo gyvenimą ir keliones pradėjo dar anksčiau. Aš tiesiog prijungiau „Gilę“ prie viso to ir neišskyriau jos kaip kažko atskiro. Kita vertus, tai vis tiek yra paskatinimas.

Iš gilės kada nors gali išaugti ąžuolas. To labai linkiu, jeigu vis dėlto pasirinksi toliau būti operatore.

Ačiū!

Kitas tavo nufilmuotas kūrinys – Motiejaus Vyšniausko „Concrete Beach“ – išsiskiria įdomiais vizualiniais sprendimais. Kaip kūrėte šio filmo vizualinę kalbą?

Šis filmas buvo sukurtas nepriklausomai nuo mano studijų. Su režisieriumi susipažinau per žiburėlį, įsikalbėjome apie jo studijas Paryžiuje. Ten studentai kiekvienam filmui turi patys suburti komandą. Paaiškėjo, kad mūsų požiūris į kiną labai panašus, todėl nusprendėme kartu kurti „Concrete Beach“. Tuo metu mane domino lėtasis kinas, norėjosi pačiai išbandyti šią formą. Įsitraukiau dar scenarijaus rašymo etape – nuo pat pradžių kartu gilinomės į sumanymą, diskutavome ir plėtojome filmo idėją.

Kai pradėjome ieškoti vizualinės kalbos, pagrindiniu atspirties tašku tapo lokacija – Paryžius. Ieškojome simbolinių sąsajų tarp vietos ir scenarijaus: betono, vandens, gamtos, institucijų. Prisimenu, kad nuolat grįždavome prie klausimų, kieno tai požiūrio taškas ir kas yra kamera. Įsivaizdavome ją tarsi upės būtybę. Pagrindiniam veikėjui nukritus nuo dviračio, ši būtybė sujuda ir smalsumo vedama ima stebėti, kas vyksta.

Ši idėja nebuvo vienintelė filmo ašis, bet man ji tapo svarbiu atspirties tašku. Kai nežinodavau, kaip komponuoti kadrą, galėdavau savęs paklausti, ką ir kaip matytų toji upės būtybė. Kartu tai buvo galimybė išbandyti lėtojo kino formą – ilgesnius kadrus, kuriuose nebūtinai vyksta kažkas stimuliuojančio, ir paieškoti, kaip tokiu atveju valdyti žiūrovo dėmesį. Visą filmo kūrimo procesą lydėjo klausimai, ko nerodyti, ką palikti už kadro ir apie ką tik užsiminti. Jaučiu, kad šis mąstymo būdas, toks požiūris į vaizdą, išliko ir visuose vėlesniuose mano darbuose. 

„Tveriasi“ – jau tavo pačios režisuotas ir filmuotas filmas. Kas tapo pirmuoju atspirties tašku – istorija, vaizdinys ar kokia nors mintis, iš kurios pamažu susikūrė visas filmo pasaulis?

Viskas prasidėjo nuo jausmo – nuo minties, apie ką noriu kurti. Tada pamažu išsigrynino tema. Pagrindinis atspirties taškas buvo laikas ir jo suvokimas. Ši tema mane lydi turbūt didžiąją kūrybinio kelio dalį. Ilgainiui atsirado pavienių vaizdinių, iš kurių po truputį lipdėsi abstraktus scenarijus. 

Pasiruošimo etapai stipriai susipynė. Kai viską kuri ir ruošiesi viena, turi daug laisvės judėti tarp vaizdo ir scenarijaus, ieškoti, iš kurios pusės prieiti prie idėjos. Galėjau pradėti nuo koncepto arba nuo visiškai nuogo teksto, bet galiausiai viskas susipynė.

Kodėl tave taip jaudina laiko problema?

Net savo baigiamąjį darbą rašiau apie tai, ar lėtasis kinas gali sukurti erdvę kitokiam laiko patyrimui. Mane labiausiai domina, kaip galima laiką pajusti ir patirti kitaip. Linijinis laiko suvokimo modelis, kurį visi pažįstame, dažnai atrodo kaip vienintelis įmanomas. Tačiau yra kultūrų ir žmonių, kurie laiką suvokia kitaip, plačiau – ne tik kaip tiesią liniją iš praeities į ateitį. Manau, šis susidomėjimas kyla ir iš nuolat greitėjančio pasaulio, kuriame vis labiau skubame. Jaučiu didelį pasipriešinimą šiai skubai, ir jis natūraliai persikelia į mano kūrybą. 

Filme yra įspūdingų vizualinių sprendimų, kurių įgyvendinimas, įsivaizduoju, pareikalavo daug techninių pastangų. Ar žiūrėdama į galutinį rezultatą jauti pasididžiavimą, kad pavyko įgyvendinti tai, ką buvai sugalvojusi? Ar yra kadrų, kurie tau ypač įsiminė dėl to, kiek darbo ar išradingumo prireikė jiems sukurti?

Aš pati žinau, kurie kadrai buvo sudėtingiausi, todėl iš pradžių galvoju, kad būtent jie paliks didžiausią įspūdį žiūrovams. Taip nutinka ne visada, bet savo filmuose tikrai esu įsimylėjusi tam tikrus vaizdus. Man labai džiugu, kad net mano pačios nufilmuoti kadrai man gali sukelti jausmą. „Tveriasi“ man buvo savotiškas meilės laiškas. Stengiausi į jį įdėti kuo daugiau meilės ir kurti kadrus ne vien dėl efekto – jie turėjo pagrįstai perteikti tam tikrą jausmą.

Man pagrindinis filmo kadras, kuris, manau, galėtų perteikti visą jo mintį, yra tas, kuriame matome už lango bėgantį vaizdą, tarsi žvelgtume pro važiuojančios mašinos langą. Iš pradžių matome Gabijos portretą, tada Donatas patraukia jai plaukus nuo ausies, o aš pakeliu kamerą. Už jų matyti langas, o pro jį – bėgantis vaizdas. Labai džiaugiuosi, nes jaučiu, kad pavyko šiame kadre sutalpinti tai, ką norėjau pasakyti. Nežinau, kiek tai iš tiesų perskaitoma žiūrovams – čia jau reikėtų jų klausti.

Esi sukūrusi ir muzikinį klipą grupės „Abii“ dainai „Arkanai“. Ar tai buvo tavo pačios pasirinkimas, ar akademijos užduotis?

Filmavimas nebuvo susijęs su akademija, nors studijos jau buvo prasidėjusios. Susibūrėme kaip grupės fanų komanda, ir taip sutapo, kad visa filmavimo grupė buvo mano bendrakursiai. Nors visi kartu studijavome, projektą įgyvendinome savarankiškai. Man ir režisieriui tai buvo turbūt vienas didžiausių to pusmečio projektų, į jį įdėjome labai daug meilės ir dėmesio.

Man visada atrodė, kad muzikiniai klipai suteikia daug saviraiškos galimybių. Juose dažnai būna gerokai daugiau įvairios vaizdinės medžiagos. Šiuo požiūriu muzikinis klipas atrodo itin laisva erdvė kūrybai. Ar buvo smagu?

Vienareikšmiškai. Su režisieriumi Tomu iki tol nebuvome dirbę, bet abu labai norėjome ką nors sukurti kartu. Jis, kaip režisierius, suteikia labai daug laisvės, o iš to atsiranda didelis pasitikėjimas. Jaučiant tokį pasitikėjimą daug lengviau siūlyti ir įgyvendinti drąsesnes idėjas. Dabar, žvelgdama retrospektyviai, matau, kad klipas gana eklektiškas, jame labai daug visko vyksta. Bet tuo metu tai buvo puiki terpė šiek tiek pašėlti ir daryti tai, kas patinka ir veža.

Kas tau buvo svarbiausia kuriant filmą „Atgarsiai“? Minėjai, kad juo labai džiaugiesi, nors jis kurtas jau seniai. Kas jame tau brangu ir dėl ko jis iki šiol išlieka reikšmingas?

Grįžtu prie to paties atsakymo – tai yra jausmas. Ir, žinoma, tas vienas mano pamėgtas kadras iš filmo: sulėtintas vaizdas su judančia plėvele ir besikeičiančiomis šviesomis. Atrodo, iš visų savo filmų susirenku tokius mažus inkliuzus ir nešiojuosi juos su savimi. Kartais jie transformuojasi ir atgimsta kitomis formomis, kituose kūriniuose. Man „Atgarsiai“ yra tarsi savotiška „Tveriasi“ priešistorė.

Daug kalbėjome apie kiną, bet nepalietėme tavo platesnių interesų. Ką įvardytum kaip dar vieną svarbią savo kūrybinio gyvenimo dalį? 

Jau seniai jaučiu stiprų ryšį su tautosaka, folkloru, bet šis interesas dar neatrado vietos mano kūryboje, nors visada jos ieškau. Su etnine kultūra susipažinau dar vaikystėje, kūrybinėje vasaros stovykloje, per sutartines. Net būdama maža pajutau kažką labai stipraus ir kartu pažįstamo. Tada pradėjau daugiau domėtis įvairiais pasaulėžiūros aspektais, ieškoti istorijų, sakmių, nuotraukų ir kitų išlikusių mūsų kultūros pėdsakų. Šis kelias klostėsi gana natūraliai, nejaučiau pareigos domėtis etnine kultūra ar poreikio tai daryti formaliai – susidomėjimas augo pamažu.

Tai vienas svarbių mano ateities kūrybinių siekių. Galbūt atsiras filmų šia tema. Man atrodo, mes turime tokį gilų šulinį, kuriame labai daug visko sukaupta, ir kažkada iš jo dar gali išsprogti kažkas nematyto. Tai labai unikalu ir, atrodo, dar nepakankamai paliesta kine.

Ar turi omenyje kažką panašaus į Deimanto Narkevičiaus „Čiulbančią sielą“?

Tikrai taip, „Čiulbanti siela“ yra vienas iš pavyzdžių. Labai žaviuosi šiuo filmu. Kartu man įdomu, kaip galėtų atrodyti kūriniai, jungiantys paveldą su šiais laikais. Tiesa, čia matau kičo riziką, tad eksperimentuoti reikėtų sąmoningai.

Kaip įsivaizduoji savo pačios kūrybą šioje srityje? Kaip galėtų susijungti tavo profesinis pasirengimas ir domėjimasis tautosaka bei etnokultūriniu paveldu?

Mane traukia poetinis, eksperimentinis kinas, kuriame galėtų aidėti tautosakos ir kultūrinio paveldo temos. Turbūt tiksliai žinosiu, kaip tai atrodys, tik tada, kai ką nors sukursiu. Bet jaučiu, kad šios idėjos manyje verda jau seniai ir pamažu artėja metas, kai jos galės išvysti dienos šviesą. Džiaugiuosi, kad turiu tokį kūrybinį poreikį, nes man atrodo, kad tokių kūrinių tikrai reikia.

Ačiū už pokalbį!