Trumpametražio filmo kelionės į didžiuosius ekranus

Morta Verbickaitė

Pasaulyje kasmet įvyksta apie 12 tūkstančių kino festivalių. Dažnai girdime apie lietuvių filmų premjeras ir laimėjimus Kanuose, Lokarne, Venecijoje ar kituose žymiuose festivaliuose. Kino bendruomenei tai svarbūs įvykiai, tačiau žiūrovui šie pasiekimai ne visuomet aiškūs. Festivalių reikšmės klausimas lydėjo ir mane – per šešerius metus studijuodama kino prodiusavimą ir dirbdama su filmų sklaida supratau, kad festivalių pasaulis yra gerokai sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Iš pradžių atrodo, kad filmą reikia pateikti į kuo daugiau festivalių – tada ir rezultatai bus geresni. Tačiau greitai paaiškėja, kad svarbiausia ne kiekybė, o strategija: savo filmo suvokimas bendrame šiuolaikinio kino kontekste. Vėliau šiai temai paskyriau ir magistro darbą. Tad norisi pasidalinti savais atsakymais į šiuos klausimus: kuo vienas festivalis skiriasi nuo kito, kodėl patekimas į jį laikomas tokiu svarbiu pasiekimu, ką apskritai tai lemia ir reiškia?

Trumpametražis kinas dažnai tampa erdve eksperimentams – tiek forma, tiek pasakojimu, tiek temomis. Dėl trumpesnio gamybos proceso ir mažesnio biudžeto kūrėjai gali greičiau reaguoti į aktualijas, išbandyti naujus kūrybinius sprendimus, ieškoti savo autorinio balso. Ilgametražio filmo sukūrimas dažnai trunka bent kelerius metus, o trumpametražį įmanoma sukurti per keletą mėnesių ar net greičiau. Todėl trumpametražis kinas dažnai tampa pirmąja kūrybine erdve debiutuojantiems režisieriams ir kino mokyklų studentams. Vis dėlto būtų klaidinga trumpametražį kiną laikyti tik tarpine, mokomąja stotele ilgametražio filmo link. Prie šios savitos kino formos sugrįžta ir pripažinti režisieriai – Yorgos Lanthimos, Charlie Kaufmanas, Rúnaras Rúnarssonas, o netrukus ir lietuvių režisierė Marija Kavtaradze. Būtent dėl šio kūrybinio lankstumo trumpametražių filmų kasmet sukuriama dešimtys tūkstančių.

Bet sukurti filmą yra tik pusė darbo. Sudėtingiau jį parodyti žiūrovui. Tradiciniai ilgametražių filmų sklaidos modeliai trumpametražiams tinka retai. Pavienį trumpą filmą išleisti kino teatruose sudėtinga, parduoti televizijoms taip pat nėra paprasta, o tokios galimybės prieinamos ne visose šalyse. Nors trumpametražius galima savarankiškai platinti viešai prieinamose platformose, pavyzdžiui, „YouTube“ ar lietuviškame „Kino fonde“, be kryptingos komunikacijos jie dažnai taip ir nepasiekia savo auditorijos. Nors dėmesio ekonomikos sąlygomis, trumpėjant turiniui, iš pirmo žvilgsnio galėtų rastis erdvės didesniam trumpametražių aktualumui, šie filmai reikalauja sutelkto žiūrovo dėmesio ir tinkamų peržiūros sąlygų, todėl nėra lengvai pritaikomi socialiniams tinklams.

Galiausiai pagrindiniu trumpametražių filmų sklaidos kanalu išlieka kino festivaliai. Jie suteikia filmui ekraną ir suinteresuotą žiūrovą, o naujiems kūrėjams – galimybę tapti kino bendruomenės dalimi: susipažinti su autoriais iš užsienio, užmegzti profesinius ryšius, pristatyti savo darbus industrijos atstovams, kurti pagrindą būsimiems projektams. Kartais trumpametražis filmas tampa ir vadinamuoju „proof of concept“, kuriuo būsimiems partneriams ir žiūrovams pristatoma būsimo ilgametražio idėja. Vienas žinomiausių pavyzdžių – Damieno Chazelle’io „Atkirtis“ („Whiplash“). 2013 m. šis trumpametražis filmas laimėjo Sandanso kino festivalyje, o jau 2014 m. pasirodė ir tris „Oskarus“ pelnė to paties pavadinimo ilgo metro filmas. Lietuvoje panašų procesą galima stebėti ir režisieriaus Sauliaus Baradinsko kūryboje – trumpametražis filmas „Betono vaikai“ glaudžiai susijęs su šiuo metu kuriamu ilgametražiu kino miuziklu „Betono muzika“.

Nors pasaulyje vyksta tūkstančiai kino festivalių, jų reikšmė kino industrijoje nevienoda. Tokie festivaliai kaip Kanų, Venecijos ar Berlyno atlieka kitokią funkciją nei mažesni regioniniai ar specializuoti renginiai, todėl jų svarbą lemia ne tik rodomų filmų kokybė, bet ir vieta tarptautinėje festivalių ekosistemoje. Didieji festivaliai dažnai tampa svarbiausių metų filmų tarptautinės kelionės pradžia – jie formuoja kritikų, žiūrovų ir industrijos dėmesį, suteikia filmams didžiausią simbolinę vertę. Tuo tarpu mažesni, regioniniai festivaliai neretai atliepia jau išryškėjusias metų kino tendencijas, pristatydami savo auditorijoms programas, kuriose greta naujų atradimų rodomi ir didžiuosiuose festivaliuose įvertinti kūriniai. Čia trumpametražių filmų festivaliai tampa alternatyva tradiciniam platinimui – esant ribotoms galimybėms rodyti filmus kino teatrų repertuare, vietiniai festivaliai iš dalies perima įprasto platinimo funkciją.

Tai nereiškia, kad kiekvieno filmo tikslas turėtų būti būtent didžiausi festivaliai, juolab kad dalyvavimas juose savaime neužtikrina sėkmingų pardavimų ar kitų festivalių susidomėjimo. Kino pasaulis nesisuka vien aplink tris ar keturis pagrindinius festivalius. Kai kurie jų netgi sąmoningai renkasi į savo programas neįtraukti filmų iš didžiųjų festivalių, užleisdami ekraną nematytiems, pačių atrastiems kūriniams. Kiekvienas filmas turi savo auditoriją, o neretai – ir erdves, kuriose jo temos, forma ar žanras atsiskleidžia geriausiai. Todėl šalia didžiųjų tarptautinių festivalių svarbią vietą užima dokumentinio kino, LGBTQ+, studentų, moterų kūrėjų ar konkretiems žanrams skirti renginiai. Galimų nišų – begalė. Pavyzdžiui, planuodama filmo festivalinę strategiją kaskart nustembu, kiek renginių pasaulyje skirta išskirtinai filmams apie kalnus ar jūrą. Kiekviena šių sričių turi savo autoritetingus festivalius, kurie konkrečiam filmui gali būti ne mažiau reikšmingi nei didieji, nes leidžia jam pasiekti tinkamą žiūrovą tinkamame kontekste.

Kiekvienas festivalis, nepriklausomai nuo jo dydžio ar pobūdžio, turi savitą tapatybę – programinę kryptį, atrankos principus ir auditoriją, kurią siekia sudominti savo programa. Pakviesdamas filmą, festivalis ne tik suteikia jam matomumą, bet ir prisiima tam tikrą kuratorinę atsakomybę: atranka tampa ženklu, kad filmas atitinka organizatorių vertybes. Lygiai taip pat visa programa atspindi renginio tapatybę. Ilgainiui, stebint skirtingų festivalių programas, pradeda ryškėti savitas jų braižas. Pavyzdžiui, Lokarno kino festivalio programoje dažniau sutiksi drąsesnės formos filmus, Berlyno – politiškesnius kūrinius, o JAV trumpametražių filmų programose – žiūroviškesnius, dažnai žanrinius filmus. Po truputį imi suprasti, kur konkretus filmas greičiausiai rastų savo vietą.

Filmus atrenka programų sudarymo komandos, vadovaudamosi kiekvieno festivalio programinę kryptį atitinkančiais principais. Šiuo darbu užsiima programų sudarytojai. Kartais vienam renginiui jiems tenka peržiūrėti ne vieną šimtą, o didžiausiuose festivaliuose – net kelis tūkstančius filmų. Pavyzdžiui, 2026 m. Sandanso kino festivalis sulaukė 11 480 trumpametražių filmų paraiškų, o į savo programą atrinko vos 54 filmus. Dar prieš tapdamas Europos kino akademijos apdovanojimams ir „Oskarams“ kvalifikuojančiu festivaliu 2024 m. (tai buvo išskirtinis Lietuvos pasiekimas kino festivalių tinklo kontekste), Vilniaus trumpųjų filmų festivalis kasmet sulaukdavo apie 1 500–2 000 trumpametražių filmų paraiškų.

Nuotr. aut. Tautvydas Stukas

Tokioje filmų gausoje išsiskirti sudėtinga – festivalio atranką lemia ne vien pats filmas, bet ir šiek tiek sėkmės. Net ir puikiai įvertintas filmas gali nepatekti į programą, jei tuo metu neatitinka jos krypties, nuotaikos ar teminio balanso, o kartais joje jau būna pakankamai filmų iš tos pačios šalies ar regiono. Todėl festivalio atranka dažnai yra daugybės palankiai susiklosčiusių veiksnių rezultatas, o ne paprastas atsakymas į klausimą, ar filmas yra „pakankamai geras“. Mažas patekimo procentas savaime sustiprina atrankos prestižą, tačiau festivalio reikšmę pirmiausia lemia ne statistika, o jo reputacija, vieta tarptautinėje festivalių ekosistemoje, programos matomumas ir industrijos dėmesys.

Nors konkurencija didelė, trumpametražių filmų programos dažnai yra atviresnės naujiems autoriams nei ilgametražių. Čia debiutuojantys kūrėjai konkuruoja ne tik su pripažintais vardais, bet ir su kitais pradedančiaisiais, todėl stiprus, laiku ir vietoje sukurtas trumpametražis gali padėti atkreipti tarptautinės kino bendruomenės dėmesį. Iš praktikos pastebėjau ir dar vieną šio lauko ypatybę – trumpo metro filmų programų sudarytojų bendruomenė yra gana glaudi. Tie patys žmonės neretai dirba keliuose festivaliuose – nuo studentų kino renginių iki prestižiškiausių pasaulio festivalių. Dėl to net ir mažesniuose nišiniuose festivaliuose sėkmingai parodytas filmas kartais tampa priežastimi, kodėl programų sudarytojai ima sekti kūrėjo darbus ir laukia kitų jo filmų.

Kad filmas atsidurtų festivalių akiratyje, jį pirmiausia reikia jiems parodyti. Dažniausiai šiuo sklaidos procesu, neretai trunkančiu kelerius metus, rūpinasi patys filmo kūrėjai. Profesionalioje kino industrijoje už festivalinę strategiją paprastai atsakingas prodiuseris, o studentiškuose projektuose šį vaidmenį neretai perima režisierius ar kitas kūrybinės komandos narys. Kūrėjams svarbu, kad jų filmas būtų pamatytas, bet pats procesas yra brangus, retai kada pelningas ir reikalauja patirties, tad šį amatą dažnai tenka įvaldyti patiems. Kita galimybė – bendradarbiauti su trumpametražių filmų platinimo agentais. Jie specializuojasi festivalinės sklaidos srityje, puikiai pažįsta festivalių lauką, puoselėja ryšius su programų sudarytojais ir, pasitelkę savo patirtį bei poziciją kino ekosistemoje, padeda suformuoti ir įgyvendinti filmui tinkamiausią strategiją. Toks bendradarbiavimas gali gerokai padidinti filmo matomumą, tačiau reikalauja papildomų finansinių išteklių, todėl ne kiekvienam projektui yra prieinamas.

Filmo sklaida festivaliuose gali būti labai brangi. Vien paraiškų mokesčiai, teikiant filmą į didesnį skaičių festivalių, neretai siekia keturženkles sumas, o prie jų prisideda ir kitos išlaidos. Kartais vien filmo pateikimas vienam festivaliui gali kainuoti apie 100 eurų. Pastaraisiais metais, ypač JAV, kylant paraiškų mokesčiams, vis dažniau diskutuojama, ar festivalių etapas filmui apskritai yra būtinas. Dalis kūrėjų renkasi filmus iš karto publikuoti „YouTube“, „Vimeo“ ar kitose platformose, tikėdamiesi organiškai pasiekti auditoriją. Nors tokios viešai prieinamos platformos potencialiai gali pasiekti gerokai didesnę auditoriją, jose nėra festivaliams būdingo atrankos ir institucinio įvertinimo mechanizmo. Europoje filmai dažniausiai kuriami pasitelkiant nacionalinių ar tarptautinių fondų finansavimą, o vertinant naujus projektus svarbus ne tik scenarijus ar meninė vizija, bet ir ankstesnė kūrėjų patirtis. Šiame kontekste festivaliai ir apdovanojimai tampa simboliniu kapitalu – jie signalizuoja profesinį pripažinimą ir padeda kurti kūrėjų reputaciją. Todėl kino industrijoje filmo pasiekimai festivaliuose neretai vertinami labiau nei vien jo peržiūrų skaičius.

Nuotr. aut. Audrius Solominas

Kita vertus, kiekvienas filmas ir jo sklaidos strategija yra unikalūs, todėl kaskart galima ieškoti vis kitokių būdų pasiekti būtent tam filmui ir jo kūrybinei komandai svarbius tikslus. Vienam filmui naudingiausia gali būti ilga festivalinė kelionė, kitam – pasiekti kelis tūkstančius žiūrovų internete, jei jo tikslinė auditorija nesilanko trumpametražių filmų festivaliuose arba kūrėjai orientuojasi į žiūroviškesnį kiną. Universalaus recepto nėra – tinkamiausia sklaidos strategija visuomet priklauso nuo konkretaus filmo, jo auditorijos ir kūrėjų ilgalaikių tikslų.

Viena svarbiausių galimybių, kurias kūrėjams suteikia festivaliai, – stebėti auditoriją. Tai proga pamatyti, kaip filmas veikia žmones, matančius jį pirmą kartą, kokius klausimus ir įžvalgas jiems sukelia. Po mūsų komandos kurto režisieriaus Arno Balčiūno filmo „Klasės nuotrauka“ seanso Kanų kritikų savaitėje vienas žiūrovas iš Indonezijos pasakojo filme atpažinęs savo vaikystės patirtis. Nors filmo veiksmas vyksta mažame Lietuvos miestelyje, mūsų nuostabai, jam ši istorija pasirodė labai artima.

Festivaliai išlieka svarbiausia trumpametražio kino platforma, tačiau jie nėra vienintelis sklaidos kelias. Ne kiekvienas filmas pateks į didžiausius festivalius ir ne kiekvienam tai bus pagrindinis tikslas. Vieni filmai savo ekraną randa tarptautiniame festivalių tinkle, kiti – mažesniuose renginiuose, specializuotose programose ar internete. Svarbiausia, kad pasirinkta sklaidos strategija atitiktų konkretų filmą, jo auditoriją ir kūrėjų tikslus. Todėl atsakymas į klausimą, ką iš tiesų reiškia trumpametražio filmo patekimas į kino festivalį, kiekvienam filmui bus vis kitoks. Tačiau kiekviena lietuviško trumpametražio filmo atranka į festivalį yra džiugi žinia – ji reiškia, kad dar viena Lietuvoje sukurta istorija pasieks tarptautinę auditoriją.