Motinystė lietuviškame trumpametražiame kine: II dalis. Nuo vaikų perspektyvų iki mokėjimo paleisti

Austėja Kuskienė

Filmų, kuriuose pati motinystė tampa tyrinėjama patirtimi, Lietuvoje nėra daug – vienos rankos pirštų pakaktų jiems suskaičiuoti. Dalį jų apžvelgiau pirmoje šio teksto dalyje. Užtat juostų, kuriose pasirodo motinos, gausu: tai ir mylėti nemokanti mama Sauliaus Baradinsko „Techno, mama“, ir galbūt ne visai atsakinga (bet jai tai tarsi pateisinama, nes ji juk menininkė) mama Kamilės Milašiūtės filme „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“, ir Silvija iš Saulės Bliuvaitės „Konkurso“, kuri su vaikais ir naujuoju vaikinu švenčia Kalėdas, po nerūpestingos naujos pradžios kauke slėpdama neišpasakytą vienišumą ir liūdesį. Galų gale – motina, nuperkanti dukrai atsarginę galvą, kad ši atitiktų jos lūkesčius ir būtų visų protingiausia, animaciniame Igno Meilūno filme „Matilda ir atsarginė galva“, ar Marijos Kavtaradzės ir Vytauto Katkaus „Iglu“ vaizduojama mama, dukters kambaryje tiesiog įsirengusi kirpyklą.

Stop kadras iš filmo „Matilda ir atsarginė galva“

Režisierė, profesorė E. Ann Kaplan knygoje „Motinystė ir reprezentacija“ nagrinėja kultūrinį motinystės konstravimą ir išskiria dvi dominuojančias paradigmas, įsišaknijusias dar XIX a. moterų literatūroje ir XX a. melodramoje: motiną-angelą ir motiną-raganą. Pritaikant E. Ann Kaplan įvardytą dvilypį įvaizdį, galima drąsiai teigti, kad vienareikšmiškų motinų lietuviškame trumpametražiame kine beveik neturime: net jei regime „blogos“ mamos apraiškų, visada atsiranda vietos pateisinimui, bandymui suprasti, įsijausti. Kitaip tariant, „motiniškos tuštumos“ (ar itin paviršutiniško motinų vaizdavimo) nacionaliniame trumpametražiame kine turime mažai.

Stop kadras iš filmo „Konkursas“

Motinos-raganos ir motinos-miražai

Vienas ryškesnių motinos-raganos pavyzdžių – Sauliaus Baradinsko „Techno, mama“ (2021). Nikita svajoja nuvykti į Berlyną ir išsilaisvinti iš nykios kasdienybės, tačiau jo mama, tiesą sakant, apie šias svajones nė nenutuokia. Anksčiau ar vėliau jų lūkesčiai susikerta. Motina, kurią įkūnija aktorė Neringa Varnelytė, atleiskite už pavartotą žodį, užsiknisusi darbuose, su kuriais pati nebesusitvarkytų be sūnaus pagalbos. Pervargusi motina akivaizdžiai nebėra autoritetas sūnui. Nuovargį ir pyktį ji išlieja ant vaikų, smurtauja. Sūnaus ir motinos akistata skaudi, grubi, nemaloni. Santykiai nepilnoje šeimoje netvirti ir neatviri, juose daug susikaupusio pykčio ir desperatiškų poelgių. Atrodo, kaip lengva būtų kartu su Nikita nekęsti mamos, ir visgi akivaizdu, kad ji pati geba pažvelgti į save iš šalies, suvokia savo elgesio (ne)tinkamumą, o sūnaus klausimas „Kodėl tau yra tiesiog sunku mylėt?“ sulaukia atsakymo, kuris nebeleidžia motinos laikyti vien blogio įsikūnijimu: „Aš nemoku…“ 

Stop kadras iš filmo „Techno, mama“

Lietuvių ir lenkų bendros gamybos Marios Magriel vaidybiniame filme „Granica“ (2024) – dar vieni įtampos kupini mamos ir dukters santykiai. Regime kelionę iš Ukrainos į Lenkiją: mama su dviem dukromis važiuoja pilnu keleiviniu autobusu. Vyresnėlė Ivanka nepritaria kelionei į Lenkiją, o jos ir mamos Oksanos bendravimą lydi nuolatinis nesusikalbėjimas ir barniai. Iš dialogų („Tavęs nėra. Kiekvienais metais sakai, kad sugrįši. Ir ką? Tu tiesiog toliau meluoji“) galime suprasti, kad Ivankai teko anksčiau laiko subręsti ir rūpintis seserimi, nes motinos nebuvo šalia. Tad natūralu, kad jai vėl įsitraukus į dukrų gyvenimą netrūksta skepsio, ironijos, nepasitikėjimo ir nuoskaudų. Vis dėlto dukros akimis demonizuojama mama nėra vienplanė. Stebint ją tik ir sukasi klausimas: ar įmanoma iš naujo pelnyti vaikų pasitikėjimą? „Aš esu žmogus! Tau nepatinka tavo mama? Aš vis klystu. Na, tokią turi mamą“, – filmo pabaigoje Oksana išberia dukrai Ivankai. Ir šiais žodžiais žiūrovui atsiskleidžia visas motinystės sunkumas.

Stop kadras iš filmo „Granica“

Antri šansai egzistuoja, tačiau kur nugula nepavykusių pirmųjų pasekmės? Kamilės Milašiūtės juosta „Motinos diena“ (2017) pasakoja šešiolikmečio Nerkos istoriją. Jis gyvena su seneliu, o mama, netekusi teisių į vaiko priežiūrą, dingo. Tačiau artėja Motinos diena, ir sūnus nori šia proga padovanoti mamai tulpių. Juolab kad gerus metus jos nematė. Vėlgi anksti priverstas suaugti ir pasirūpinti savimi paauglys regi mamą kaip idilišką miražą, o pavogtų tulpių, kurios, Nerkai klaidžiojant po miestą ir ieškant mamos, vis labiau vysta, svyra ir linksta, vaizdas puikiai atskleidžia tą trapų jau beveik suaugusio žmogaus norą užmegzti ryšį su mama, dar pabūti vaiku ir kažkam rūpėti. Išnaršęs visą miestą, Nerka randa mamą – naujuose namuose, su nauju vyru ir nauju vaiku pakeliui į šį pasaulį. Ir greičiausiai šiame naujame mamos gyvenime paaugliui vietos nėra. „Ką tu čia darai? – klausia mama, po gerų metų pirmąkart pamačiusi sūnų. – Aš tau sakiau, kad paskambinsiu, kai ateis laikas.“ O kol tas laikas ateis, Nerka lai gyvena toliau su seneliu. Tas svajonės, kažkokios siekiamybės dužimas toks skaudus, o ko ta mama laukia, taip ir neaišku.

Stop kadras iš filmo „Motinos diena“

Ar mokame paleisti?

Birutės Kapustinskaitės trumpametražiame filme „Motinos“ (2021), galima sakyti, regime Linos Mickutės „Motinystės atostogų“ priešistorę: aktorė Laima Akstinaitė čia įkūnija Miglę, kuri, devintą mėnesį besilaukdama pirmagimio, atvyksta pas mamą Aldoną (aktorė Aldona Vilutytė). Džiaugdamasi dukters vizitu, būsimoji močiutė stengiasi parodyti visą savo rūpestį, bet nuolat persistengia. 

Ši istorija – apie dvi motinas ir jų bambagyslės nukirpimą: viena bando priimti naująjį savo vaidmenį, o kita turi suprasti, kad dukra jau užaugo ir ją reikia paleisti. O paleisti sunku. Vaizdas idiliškas, tarsi iš operos „Saulė ir jūra“: saulė šviečia, jūra ošia, bet mama negali tuo mėgautis. Ji visąlaik tegalvoja apie dukrą – ar ši neperkais, ar jai viskas gerai, ar nepakenks kūdikiui.

Tokias motinas vadinu grizlėmis: jos viską padarys dėl savo vaikų, apklostys, pamaitins, o jei galėtų, tai ir skausmą už juos ištvertų. Tokios motinos greičiausiai neturėjo atostogų, kokias patiria filmo „Mauna“ veikėja. Jos nesuvokia, kad vaikai nebe kūdikiai, juos reikia paleisti į pasaulį, o mokantis paleisti po truputį reikia grįžti ir į save. „Laukiamės“, – girdamasi aplinkiniams sako Vilutytės įkūnijama būsimoji močiutė, tik patvirtindama, kad simbiozės etapas… užtruko.

Tačiau nepaisant gana komiškų situacijų, nuolatinio Aldonos persistengimo, kišimosi į dukters reikalus ir tiesiog atsisakymo priimti, kad ši gali daryti savas klaidas, režisierė į filmą įpina du be proto iškalbingus momentus. Gimdymui prasidėjus anksčiau nei planuota, gimdyvę į ligoninę veža mama. „Gali pasakyti, kad viskas bus gerai?“ – automobilyje Miglė klausia mamos, akivaizdžiai suvokdama, koks lūžinis momentas atėjo jos gyvenime ir kad jį suprasti gali ta, kuri jau tai patyrė.

Antrasis momentas – filmo pabaigoje. Regime tą patį paplūdimį, idilę, saulę, jūrą ir Aldoną, kurios žvilgsnis sufokusuotas jau nebe į dukrą, o į jos pačios laukiantį gyvenimą. Gyvenimą, kuriame reikės kalbėti nebe daugiskaita, o vienaskaita, kuriame teks atsigręžti į save.

Stop kadras iš filmo „Motinos“

Ir „Tušinuke“ matome motiną-grizlę: dėl savo vaiko gerovės ir svajonių ji pasiryžusi viskam – net pažeisti vieną kitą taisyklę, ką nors šantažuoti ar net pagrasinti. Įdomu stebėti, kaip tėvai taip susitapatina su vaikais, kad nebeleidžia jiems daryti klaidų ir iš jų mokytis. Kartais nebesupaisysi, kur vaiko poreikiai, o kur tavo pačios: „[Nuplaukia] ir visos mūsų sušiktos pastangos. Tu neįsivaizduoji, kaip mes dirbome, kad mes turėtume šitą progą.“ Samuolytės įkūnijamos veikėjos žodyne daug „mes“, daug tikėjimo vaiku, nes juk savas vaikas pats geriausias („Visi žino, kad Paulius vertas šimto“), daug jėgos ir pasitikėjimo savimi. Ir jeigu viena gražiausių Kapustinskaitės „Motinų“ akimirkų – Aldona viena pajūry, priešais platybę, pagaliau atsigręžusi į save, suvokianti, kad dukrą teks paleisti, tai „Tušinuke“ mama žvelgia į sūnų, nieko nenutuokiantį nei apie savo egzamino rezultatą, nei apie motinos nueitus kelius ir pastangas, nei apie benuplaukiantį prestižinį universitetą. Sūnus kalba apie savo svajones, o motinos akyse regime tą patį paleidimą ir suvokimą, kad vaikai turi patys daryti savo klaidas („Kaip aš galėčiau netikėti, kai tiek dirbom, neabejoju, kad bus šimtas“).

Stop kadras iš filmo „Tušinukas“

Taigi tos motinos, kurių kartais būna per daug, kurios yra stiprios, įsijautusios, nepaleidžiančios, įsibaiminusios, saugančios ir atsiduodančios, yra nuostabus „motiniškos pilnatvės“ pavyzdys. Ši pilnatvė atsiskleidžia ir paaugusių vaikų žvilgsniuose į savo gimdytojas: kartais pašaipiuose, kartais nepakančiuose, o kartais – skausmingai kupinuose tikėjimo. 

Kaip į mamas žvelgia paaugę filmų veikėjai? 

Kuo pasižymi žvilgsnis į motinystę kine iš vaiko, o kartais net ir paauglio perspektyvos? Kamilės Milašiūtės režisuotoje juostoje „Laukais“ (2019) atskleidžiamas gilus, bet įtrūkių turintis jau suaugusių dukrų ir jų mamos ryšys. Vos atvykus į sodybą praleisti savaitgalio, tarp moterų įsiplieskia konfliktas dėl tingaus, prieš motiną smurtaujančio jos gyvenimo draugo. Tai priverčia jas atidžiau pažvelgti į save ir nuoširdžiai apsvarstyti tarpusavio santykius, dėl kurių joms sunku atsiriboti vienai nuo kitos ir gyventi savarankiškai. Dukrų Ūlos ir Karolinos žvilgsniai fiksuoja mėlynes ant motinos nugaros, išduoda nerimą dėl jos gyvenimo ir santykių, bet kartu atskleidžia, kaip sunku pripažinti, kad mama gyvena savo gyvenimą, kuriame jos jau nebedalyvauja. Čia susiklosto tarsi atvirkštinė „Tušinuko“ ir „Motinų“ situacija: vaikai paleidžia savo tėvus, įvyksta savotiškas jų nukarūnavimas suvokus, kad kartais esi stipresnis už savo gimdytojus. 

„Nepergyvenk, aš suaugęs žmogus“, – sako mama vienai iš dukrų, kai kalba pasisuka apie jos smurtaujantį sugyventinį. „Jam labai sunkus laikas, aš gi jūsų neišsižadu, kai jums sunkus laikas būna…“ Mama neleidžia kištis į savo gyvenimą, bet palieka atviras duris glaudžiai, kūniškai bendrystei ir artumui. Motina ir dukros prie laužo gamtoje jaučiasi gerai, jaukiai (gamta joms jaukesnė nei tuščių butelių primėtyti nešvarūs namai). Prisiglaudimai, apkabinimai joms įprasti, ir visa tai stebėti – kaip mamai ir kaip žiūrovei – labai gera. 

Stop kadras iš filmo „Laukais“

Milašiūtės filme „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“ (2019) mamos apskritai nepamatysime, bet jau paaugusių vaikų požiūrių į ją amplitudė itin plati. Ieva ir jos brolis Kasparas negali patekti į namus, nes jų mama – kaip suprantame, gabi, talentinga muzikė – užsirakinusi duris iš vidaus ir nereaguoja nei į skambučius, nei į beldimą. Vaikų kasdienybė sutrikdyta: Ieva turi skubėti į koncertą, o smuikas, kuriuo gros, liko viduje. Tačiau į namus nėra kaip patekti. Vis dėlto norisi gerbti mamos kūrybą, jos darbo laiką, tad nusivylimas maišosi su pagarba ir bandymu pateisinti jos elgesį motinos-kūrėjos statusu. 

Filme įdomiai atsiskleidžia skirtingi vaikų žvilgsniai į motiną. Jauniausioji dukra ją vertina dar idealistiškai, gerbia jos kūrybą, ramybės laiką („Gal dabar tiesiog su ausinėm ir negirdi…“). Vidurinysis Kasparas motinos užsirakinimą ir vaikų ignoravimą vertina ironiškai („Aš tai visiškai nenustebčiau, jeigu mes čia parą lauktumėm, išlaužtumėm duris ir rastumėm jos galvą orkaitėj…“). O štai į pagalbą atvykusi vyriausioji Dovilė, greičiausiai jau ne pirmą kartą prisiėmusi nedalyvaujančios mamos vaidmenį, viską vertina realistiškai („Prisigėrė ir užmigo, kaip visi normalūs alkoholikai“). Įtaigiausiai visą absurdišką situaciją atspindi vienas seserų ir brolio dialogų:

„Mes čia kaip bomžai kokie sėdim.“

„Ne bomžai, Ieva, Nacionalinės premijos laureatų vaikai.“

„Tu nesišaipyk, už tas premijas tau breketus sudėjo.“

Stop kadras iš filmo „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“

Žvilgsnis į motiną kaip silpnybių turintį žmogų atsiskleidžia ir Saulės Bliuvaitės trumpametražiame filme „Konkursas“ (2019). Čia regime išsiskyrusios Silvijos Kalėdas su vaikais ir – staigmena! – naujuoju jos vaikinu, kuris pasirodo esąs pažįstamas, nusamdytas suvaidinti laimingą gyvenimą. Vienatvė, liūdesys, desperacija – štai kokią savo mamą pamato vaikai. Žiūrovui, o kartu ir filmo veikėjams vaikams, sunku stebėti, kaip aktorės Airidos Gintautaitės įkūnijama mama bando įteigti, jog yra laiminga, mylima, rūpinasi savimi. Mat toji beviltiška maskuotė tokia neįtikinama, netikra – vien dėl fasado. Ir vis dėlto vaikų supratingumas ir priėmimas, kurį pavaizduoja režisierė, įkvepia: mamas priimame tokias, kokios jos yra. Jei jos nenori pasirodyti silpnos, mes to ir „nematysime“.

Man asmeniškai kyla klausimas: kas lemia tą baimę atsiverti vaikams? Juk kai esi vienis su vaiku, jis tave mato kaip nuluptą, nujaučia nuovargį, nuotaikas, savijautą. Kada nusprendžiama, kad motina negali pasirodyti silpna? Kada užsidedamos tos kaukės, kurios iš tiesų taip apgaulingai nieko neslepia?

Stop kadras iš filmo „Konkursas“

Jautrus tokios istorijos pavyzdys – vienintelis šiame tekste aptariamas dokumentinis filmas, Modestos Žemgulytės „Neiplsas, Florida“ (2026). Režisierės šeima 1997 m., ieškodama geresnio gyvenimo, nelegaliai emigruoja į Floridą, Neiplso miestelį. Čia įsikuria ir bando kurti naują gyvenimą. Archyviniuose videokasečių įrašuose matome keliones, šventes, kasdienes akimirkas, girdime komentarus, pamintijimus, kartais – pokštus. Filmo autorės mama netrukus pradeda dirbti kambarių tvarkytoja ir imasi dviejų darbų visu etatu. Tai ilgainiui priveda prie pervargimo ir pirmojo jos gyvenime psichozės epizodo. Žemgulytės šeimos archyvą lydi praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų įrašyti mamos prisiminimai. Autorė, pati jau artėdama prie amžiaus, kokio mama buvo ligos pradžioje, ieško atsakymų prisiminimuose ir pokalbyje su ja. Mama pasakoja, kad turėjo sveikatos, tad galėjo imtis net trijų darbų. Ir nors kartais kildavo minčių, kad per mažai laiko praleidžia su šeima, jas nuvydavo šalin. Noras įsitvirtinti, vaikams sukurti naują šviesų gyvenimą skatino nepaisyti savęs, savo sveikatos. Filmo autorė ne tik bando pažinti mamą jau iš savo, suaugusio žmogaus, patirties perspektyvos, bet ir suprasti save per motinos istoriją: kokie pasirinkimai, kokie žingsniai atvedė iki ligos ir savotiško idiliško šeimos gyvenimo byrėjimo? Ir kaip visa tai, žvelgdama atgal, refleksyviai vertina pati mama?

Stop kadras iš filmo „Neiplsas, Florida“

***

Taigi kaip atrodo motinos lietuviškame trumpametražiame kine? Įvairiai. Jos nėra nei šventosios, nei monstrai. Kartais jų vaikams būna per daug, kartais – per mažai. Jos nori apsaugoti, bet turi paleisti. Nori būti su vaikais, bet kartu nori susigrąžinti save. Nori būti geros motinos, bet ne visada žino, ką tai reiškia. Ir galbūt būtent todėl šiose istorijose tiek daug ne „motiniškos tuštumos“, o pilnatvės – su visu jos nuovargiu, kalte, meile, pykčiu, baime ir prieštaravimais.