„Motinystės atostogos“ – ne atostogos: Lina Mickutė apie motinystę, kūrybą ir režisūrinį debiutą
Austėja Kuskienė
„Šis scenarijus stebuklingas: jį rašiau svajodama apie tai, kas vėliau virto mano gyvenimu. Nebuvau nei scenaristė, nei režisierė, nebuvau kūrusi filmų – tai buvo svajonių variantas. O dabar atrodo, kad aš tarsi aprašiau savo gyvenimą ir kad mane kažkas vaidina. Tai buvo tarsi nesąmoningas manifestavimas“, – dalijasi Lina Mickutė, pristatanti debiutinį trumpametražį vaidybinį filmą „Motinystės atostogos“.
Juostoje, kurios pasaulinė premjera įvyko Indonezijoje, festivalyje „Minikino Film Week“, pasakojama apie trisdešimtmetę scenaristę Martyną (akt. Laima Akstinaitė), režisūrines ambicijas iškeitusią į pirmąją motinystės patirtį. Tačiau, jos idėja susidomėjus prodiuserei, Martyna bando suderinti motinystę ir profesinę svajonę.
Kaip juokauja Lina Mickutė, nieko tragiško čia nevyksta: mama sveika, vaikas sveikas, jie turi namus, ji turi darbą, vyrą, buitis graži. Vis dėlto už šio iš pažiūros saugaus gyvenimo paveikslo slypi daugiau – neseksuali motinystė, bemiegės naktys, griuvusios iliuzijos kada nors sugrįžti į senąsias profesinio ir asmeninio gyvenimo vėžes. Ir paradoksali sąvoka „motinystės atostogos“, apibrėžianti laiką, kuris visiškai nepanašus į atostogas ir kuriame nėra jokio poilsio.
„Noriu, kad šį filmą žiūrėtų tie, kurie neturi vaikų: gal jiems, pamačiusiems tą dieną su mama, atsivertų akys ir jie suprastų, kodėl toms mamoms sunku, kodėl jos pavargsta, kodėl tie vaikai nemiega“, – sako režisierė. Ji prisipažįsta, kad ir pačiai prieš tampant mama trūko tokios empatijos, kokią, tikisi, pajus filmo žiūrovai.
Su Lina Mickute – režisūroje debiutavusia prodiusere, rašytoja ir leidėja, ką tik pradėjusia magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Nacionalinėje kino mokykloje, – kalbamės apie ilgą, bet kryptingą kelią į režisūrą, retai aptariamas motinystės puses ir manifestavimą per filmą.
Į režisūrą atkeliavai iš visai kito lauko: dirbi prodiusere videoprodukcijos agentūroje „Wide Wings“, taip pat esi viena iš vaikų knygų leidyklos „700 eilučių“ įkūrėjų. Esi išleidusi tris biografines knygas vaikams – apie Žemaitę, Vydūną, Vaižgantą – ir knygą-pasaką apie Žygimantą Augustą. Taigi „Motinystės atostogos“ – tavo režisūrinis debiutas?
Taip, bet kinas visą gyvenimą buvo mano svajonė. Tik niekada neturėjau tokios aplinkos, kurioje būtų pavykę ją išpildyti. Nebuvo palaikymo, o ir aš pati savimi nepasitikėjau, tad tiesiog rinkausi su kinu visiškai nesusijusias studijas (žiniasklaidos technologijų (reklamos) bakalauro ir technologijų vadybos magistrantūros studijas Kauno technologijos universitete – aut. past.), o vėliau – ir darbus.
Bet tos svajonės nepaleidau: jau studijuodama savanoriavau visuose įmanomuose kino festivaliuose, buvau žiūrovė fanė. Pamenu, net į Berlyno kino festivalį važiavau kaip žiūrovė. Didysis mano istorijos lūžio taškas – persikraustymas iš Kauno, kur gyvenau, mokiausi, studijavau, į Vilnių. Atrodė, kad esu arčiausiai savo svajonės, tad nuėjau į aktorių atranką. Gavusi vieną, kiek pamenu, besijuokiančios merginos vaidmenį reklamoje, supratau, kad noriu būti kitoje kameros pusėje. Karštligiškai norėjau įsipaišyti į kino pasaulį, siunčiau savo CV prodiuseriams – ir nieko. Kol galiausiai gavau pasiūlymą dirbti HBO seriale „Černobylis“ grimo skyriaus koordinatore. Mano didžiam nusivylimui, daugiausia laiko praleidau praktiškai viena biure. Ten buvo daug popierizmo, tad turėjau pildyti visokius savaitės tvarkaraščius ir rūpintis kitais administraciniais reikalais. Vėliau buvo projektas „Jekaterina Didžioji“, po jo nuėjau dirbti į komunikacijos agentūrą, o galiausiai atsirado galimybė išeiti į „Wide Wings“. Čia gavau prodiuserės poziciją. Atrodė, kad šis darbas – man, o aš – jam. Man labai patiko ir sekėsi.
Gyvendama Kaune dirbai leidykloje „Terra Publica“, o dabar esi viena iš vaikų knygų leidybinio ženklo „700 eilučių“ įkūrėjų. Kaip rašymas atsirado tavo gyvenime?
Mano, kaip rašytojos, debiutas įvyko 2018-aisiais, kai išleidau Vydūno biografiją („Iliustruota istorija apie Vydūno gyvenimą ir kūrybą“, dailininkė Birutė Bikelytė). Niekada neplanavau rašyti, viskas išėjo netyčia. Tiesiog sugalvojau išleisti knygą apie Vydūną, nuoširdžiai ieškojau autoriaus, bet niekas nenorėjo jos rašyti. O aš nesupratau, kodėl niekas nenori, juk taip įdomu. Tada draugė man sako: jeigu tau taip įdomu, pati imk ir parašyk. Atsisėdau, parašiau projektą ir, nors ne iš pirmo karto, gavau finansavimą. Taip ir prasidėjo mano rašytojos karjera. Bet šioje srityje buvo labai daug nepasitikėjimo savimi. Jau buvau pradėjusi lankyti rašymo kursus, tačiau man vis atrodė, kad kažko dar trūksta. Besilaukdama pirmo vaiko dalyvavau „Lithuanian Shorts Mentorship“ programoje, mano mentorė buvo režisierė Lina Lužytė.
Tai jau mentorystės programoje tavo tikslas buvo režisūrinis debiutas?
Taip. Patekau į tą mentorystę, tada sužinojau, kad esu nėščia, ir mentorystės metu parašiau scenarijų, bet visai kitą. Man, aišku, atrodė, kad scenarijus labai geras. Visiems siunčiau, bet niekas jo neėmė. Taigi galvodama, kad reikia tobulinti scenarijų, augindama vaiką pradėjau lankyti Gailės Garnelytės scenarijaus rašymo kursus. Pamenu, ateinu į tuos kursus, ten kažkokie rašymo pratimai, o mano galva visiškai tuščia, neturiu apie ką rašyti… Gailė manęs paklausė, ko noriu. Aš sakau: noriu į Turkiją, noriu miegoti. Tai Gailė ir patarė rašyti apie tokią pavargusią mamą kaip aš.
Galiausiai šiuos kursus baigiau jau turėdama dabartinį scenarijų. Ir vėl jis man atrodė labai geras, vėl visiems jį siūliau, ir vėl niekam nebuvo įdomu. Tada pamačiau kino mokyklos „Youngblood“ reklamą apie Gabrielės Urbonaitės renkamą režisierių kursą. Galvojau, va, čia bus mano proveržis, ir užsirašiau. Kurso baigiamasis darbas – viena nufilmuota scena, kurioje turi būti dialogas. Tam tiesiog idealiai tiko viena dviejų draugių pokalbio scena iš mano scenarijaus, tad nusprendžiau ją ir nufilmuoti. Paskelbiau aktorių atranką ir sceną nufilmavau su Laima Akstinaite. Ji su savo vaiku atvažiavo iš Klaipėdos. Buvo žiauriai gera jos sintezė su vaiku, visa ta energija – viskas filmuojant tą sceną pasirodė taip galinga, kad norėjosi filmuoti visą filmą. Laimos vaikas buvo tik pradėjęs vaikščioti, tai suteikė labai daug dinamikos. Net filmuojant naujus dublius, jie kaskart išeidavo vis kitokie dėl vaiko. Šiaip iš pradžių scenarijuje (vėliau tai liko ir filme) vaikui buvo pusė metų: jis jau nebemiegojo, buvo prasidėjęs primaitinimas. Man tai buvo žiauriausias etapas su pirmuoju vaiku. Atrodė, kad būtent apie tai ir noriu kurti. Pamenu, reikia su kažkuo susitikti, vasara, karšta, vaikas visiškai nemiega. Ištraukiu jį iš lovelės, maitinu, išeinu į lauką, dešimt minučių spėju su kažkuo pašnekėti – ir vaikas jau prabunda. Vežime nesėdi, stumiu tą vežimą per senamiestį, tik vaikas užmiega – iš už kampo pradeda skambėti „Harė Krišna“.
Kai ruošiausi tos scenos filmavimui, neatskleidžiau, kad man reikia atlikti tik namų darbą. Ne, aš pasakiau, kad yra scenarijus, kad ieškom prodiuserio, ieškosim finansavimo. Aš visus verbavau, kad darom filmo anonsą. Nufilmavusi tą sceną supratau, kad turiu visą paketą ir jau galiu rimtai pradėti ieškoti prodiuserio. Tad vėl siuntinėjau scenarijų. Šįkart atsakymų jau buvo. Greta Akcijonaitė buvo ta, kuri pasakė: imam ir darom. Tada gavome finansavimą, prasidėjo parengiamieji darbai. Atėjo toks vidinis supratimas, kad imsiu ir nufilmuosiu šį filmą. Žinojau, ką darau.
Pakalbėkime daugiau apie pačią filmo temą. Gal reiklesnis žiūrovas sakytų, kad filme nieko nevyksta – tiesiog eilinė mamos diena su vaiku. Aišku, matome, kaip ji blaškosi tarp motinystės ir karjeros, aplinkiniai nėra labai supratingi, yra ir vyras, kuris dienomis negali padėti. Kiek savo gyvenimo perkėlei į filmą? Kiek pačiai teko patirti šių dilemų?
Šis scenarijus stebuklingas: jį rašiau svajodama apie tai, kas vėliau virto mano gyvenimu. Nebuvau nei scenaristė, nei režisierė, nebuvau kūrusi filmų – tai buvo svajonių variantas. O dabar atrodo, kad aš tarsi aprašiau savo gyvenimą ir kad mane kažkas vaidina. Tai buvo tarsi nesąmoningas manifestavimas. Tiesiog mąsčiau: reikia sugalvoti veikėją, tebūnie ji režisierė ir lai kuria filmą. Per laiką nuo scenarijaus parašymo iki filmavimo pradžios aš jau buvau visa tai išgyvenusi pati. Būtent knygos apie Žemaitę rašymas („Iliustruota Žemaitės gyvenimo ir kūrybos istorija“) buvo identiška patirtis: prie kompiuterio sėsdavau tik paguldžiusi vaiką, nes tik tokias akimirkas rašymui ir teturėjau. Ši patirtis padėjo geriau pasiruošti filmavimams – turėjau daugiau detalių, kurias galėjau perkelti iš savo gyvenimo.
Asmeniškai į motinystę išėjau laiminga – tiek karjeros, tiek išsipildymo prasme, todėl motinystė man nebuvo kažkoks skaudus momentas. Tik, aišku, būnant tose motinystės atostogose natūraliai atitrūksti nuo darbų. Pradėjau jausti tą vadinamąjį FOMO (fear of missing out – baimė ką nors praleisti), ypač matydama, kaip kiti dirba prie visokių projektų. Bet negaliu sakyti, kad motinystė man nesuteikė galimybių kurti: ji atnešė tą temą, patirtį, netgi saviraiškos galimybių. Motinystė atnešė ir daug klausimų. Ypač paskatino mąstyti apie ryšį su savo tėvais: kokie jie man buvo, kodėl kai kuriose situacijose vienaip ar kitaip pasielgė. Pagaliau pradėjau tai suprasti.
Filme pagrindinė veikėja Martyna, kurią įkūnija Laima Akstinaitė, kaip suprantu, rašo knygos ekranizacijos scenarijų. Prodiuserė ją spaudžia rasti laiko, palikti vaiką kitų priežiūrai ir kuo greičiau parašyti scenarijų. Sustabdžiau vieną filmo kadrą ir pamačiau, kad ant veikėjos stalelio guli Noros Ikstenos „Motinos pienas“. Šis romanas kaip tik ir kalba apie motinystės kaltę, pasirinkimą tarp karjeros ir motinystės, ryšio ir motinos pieno trūkumą. Pagalvojau, kokia subtili ir galinga metafora tavo filmui. Juk išėjus motinystės atostogų laikas nesustoja: paraiškos ir konkursai nelauks, kol užauginsi vaiką. Kodėl „Motinos pieną“ pasirinkai filmo veikėjos ekranizacijai?
Apie šią knygą išgirdau gal 2019 metais, kai ji buvo išversta. Visi tuomet puolė skaityti, o mano draugė perskaičiusi pasakė, kad jai nepatiko. Tad kažkaip nejaučiau poreikio ir pati jos skaityti. Dabar, susilaukusi antrojo vaiko, aš ją išklausiau kaip audioknygą, ir ji buvo visiškai nuostabi. Tos trys kartos, ta istorinė atmintis – man labai patiko. Iš pradžių scenarijuje buvo taip, kad veikėja tiesiog rašo scenarijų. Bet apie ką jis? Tada sumąsčiau, kad ji galėtų ekranizuoti „Motinos pieną“. Ji juk pati žindo ir ketina palikti vaiką kitiems dėl darbo. Ir štai ji skaito apie tą žindymą, pieną. Man tiesiog pasirodė, kad knyga labai gerai papildo veiksmą tokiu literatūriniu kontekstu.
Ar su pačia Laima Akstinaite kalbėjai apie jos motinystės patirtis? Įdomu, kiek ji susitapatino su filmo siužetu.
Kai Laimą pakviečiau į aktorių atranką, jos vaikui buvo apie metus. Pamenu, ji po truputį grįžinėjo į darbus. Jai atrodė, kad scenarijus apie ją, ji čia atpažino save. Ypač tada, kai filmavome tą sceną „Youngblood“ mokyklai. Ir filmuojant tą vieną sceną, ir vėliau visą filmą ji pati daug ką pasiūlė iš savo patirties. Kiek supratau, motinystė ir tas atitrūkimas nuo darbų jai nebuvo lengvi, ypač kaip aktorei.
Per aktorių atranką kalbėjausi ir su daugiau aktorių. Jos sakė tą patį: kad išeiti į motinystę gana sudėtinga ir kad visos labai susitapatino su scenarijumi. Visos sakė, kad tokio scenarijaus negalėjo parašyti žmogus, neturintis vaikų. Visos sakė: čia apie mane. Labai džiaugiuosi, kad scenarijus atrakino žmones, juos pritraukė ir jie jame atpažino save. Tačiau ne tik motinystėje, bet ir santykyje su savo pačių mamomis.
Kad jau apie tai prakalbai – filmo veikėjos Martynos santykis su mama irgi šiek tiek apsunkina situaciją. Mama turi sveikatos problemų, tad tarsi galima į ją atsiremti, paprašyti prižiūrėti vaiką, bet kartu – tarsi ir negalima. Kodėl nusprendei įvesti dar ir šią siužetinę liniją?
Tai turėjo būti viena iš tų aplinkybių, kai veikėjai pasiūlomas problemos sprendimas – rasti laiko scenarijui rašyti, kol vaiką prižiūrės vyras arba mama. O ta liga tampa tarsi sunkinančia aplinkybe. Man atrodė svarbu įtraukti ir jos pačios ryšį su mama – jis juk amžinas. Filme turėjo būti dar viena scena: jos neliko, bet ji turėjo dar labiau sustiprinti tą vaiko ir mamos ryšį. Martyna veržiasi kurti filmą, laiko tai savo prioritetu, bet gal vis dėlto šiuo metu jai reikėtų daugiau dėmesio skirti mamai, kurią dar turi, ir vaikui, kurio kūdikystė tokia trapi.
Minėjai aktores, kurių dauguma atpažino save šio filmo scenarijuje. O kokią žinią norėjai perduoti tiems žiūrovams ir žiūrovėms, kurie neturi vaikų, nenori jų ar net neplanuoja turėti?
Pamenu, kai dar neturėjau vaikų, bet aplinkui jau buvo šeimų, visąlaik galvodavau, kaip visa tai nesexy. Ar namai netvarkingi, ar kažkuo skundžiasi – atrodo, vargšė, nelaiminga motina, kažkoks feilas. Bet juk norėjai, tai džiaukis, tvarkykis. Man trūko tos empatijos. Ir tik tada, kai susilaukiau vaikų, kai supratau, kad čia nėra kažkokie feilai, tiesiog toks gyvenimas, mane apėmė gėdos jausmas… Aš ir noriu, kad šį filmą žiūrėtų tie, kurie neturi vaikų: gal jiems, pamačiusiems tą dieną su mama, atsivertų akys ir jie suprastų, kodėl toms mamoms sunku, kodėl jos pavargsta, kodėl tie vaikai nemiega.
Dar nėščia būdama galvojau, kad tie vaikai kartais nemiega. O iš tiesų tu net neturi kito pasirinkimo – keliesi ir maitini tą vaiką. Pagimdžius man tai atrodė kaip siaubo seansas. Ypač kai tau per trisdešimt, jau gyveni savo patogų gyvenimą ir tada patenki į tokį nepatogų. Kai gimė antras vaikas, dukra, mums su vyru jau buvo viskas aišku – miegosime su įjungta lempa pusę metų. Tad nebebuvo tokio šoko. Bet tas pirmas vaikas, tas sausis, kai, atrodo, naktis ateina ketvirtą valandą dienos… Atsimenu, pradeda temti, ir aš žiūriu pro langą su siaubu, nes ateis TA NAKTIS.
Tai šis filmas skirtas tam, kad žiūrovai pajustų empatiją mamai ir patys galėtų susivokti, pasiruošti. Aišku, klausimas, kiek tu gali tam pasiruošti. Mano nauja teorija tokia: mūsų karta užaugo prie televizoriaus, kur buvo vaizduojamas labai gražus pasaulis. Mes įpratę prie to idealizuoto įvaizdžio, ir kai pamatom, kokia yra realybė, ji mums atrodo kaip nesėkmė.
Besilaukdama nė viena nenori girdėti, kad viskas bus nesexy, ne „Instagramas“. Visos tik ir laukia, kada išeis ir nusifotografuos su vežimėliu. Bet juk tai viena trumpa akimirka iš tų sunkių dvidešimt keturių valandų, ir ji neatspindi visos realybės. Todėl manau, kad reikia apie tai kalbėti, edukuoti žmones. Gal jiems būtų lengviau gyventi, nesudužtų svajonės ir visi suprastų, kad tiesiog taip yra. Tiesiog turi keltis tris–keturis kartus per naktį.
Bet iš tiesų nežinau, kiek įmanoma tam pasiruošti. Nes prisimenu save – nenorėjau net klausytis, kaip draugė pasakojo apie savo gimdymą. Galvojau, čia kažkokia siaubo istorija. Taip ir su šiuo filmu: jame nieko nevyksta, jame nėra nieko tokio sudėtingo: mama sveika, vaikas sveikas, jie turi namus, ji turi darbą, vyrą, buitis graži. Ten nieko tragiško nevyksta. Bet atsimenu, kad jau filmavimo aikštelėje komanda sakydavo: o Dieve, kaip tas vaikas verkia. Man atrodė, kad tas vaikas net neverkia, kad per mažai rėkia. Man atrodė, kad tai mamai – filmo veikėjai – per lengva. Bet tiems žmonėms, kurie neturi vaikų, to siaubo pakankamai.
O kaip apskritai jautiesi po filmavimo? Ar tau, kaip režisierei, kilo minčių, kad galėjai ką nors padaryti kitaip? Juk vis dėlto debiutas…
Man viskas buvo pamoka. Ateinu į aikštelę – ir man iškart prasideda pamokos. Labiausiai, aišku, gaila tos nepanaudotos scenos, bet esu girdėjusi apie tokius atvejus. Va, visai neseniai pradėjau galvoti: o gal va taip reikėjo, gal reikėjo iš kitos pusės prieit, gal vis dėlto iš arčiau pafilmuot? Kai filmas jau buvo sumontuotas ir montažas užrakintas, Gabrielės Urbonaitės, kuri jį montavo, irgi klausiau, ar ko nepražiopsojom. Ir per filmavimus buvo tokių karštligiškų momentų, su kuriais reikėjo arba kovoti, arba išsikalbėti su žmonėmis. Pavyzdžiui, po pirmos filmavimo dienos grįžau tokia patenkinta. Penkta valanda, leidžiasi saulė, pareinu, išsimiegu, atsikeliu ir… suprantu, kad mes ne taip nufilmavom finalinę sceną. Man atrodė, kad viskas, sugadinome filmą. Ir aš iš pat ryto einu pas operatorių Rytį Aliukonį: Ryti, reikia pakalbėt, reikia kitaip nufilmuot. Galiausiai jį įkalbu. Iš pradžių nieko nesakiau Laimai, kad nesugadinčiau jai dienos. O kai vėliau pranešiau, ji sako: ar tikrai blogai? Tu matei? Man atrodė, kad viskas ten gerai. Nuėjau pasižiūrėti nufilmuotos medžiagos – ir tikrai viskas gerai.
Čia gal tokia pirmakartės paranoja?
Visiškai, labai gerai įvardijai.
O kaip sekėsi filmuoti su kūdikiu? Kieno ten vaikas?
Mano dukra. Kai susitikau su prodiusere Greta, aš jau buvau nėščia ir pajuokavau, kad va, net aktorę pagimdysiu, jei jau filmuosim. Taip nuo to momento visi ir užsikabino, kad vaidins mano vaikas. Tą sceną „Youngblood“ mokyklai filmavome su Laimos vaiku. Jau sakiau, kad buvo nuostabi dinamika. Bet Laima paprašė patį filmą filmuoti su kitu vaiku, nes taip galėtų ramiau galvoti apie savo vaidmenį ir personažą, o ne jaudintis, kad vaikas kur nors nugrius. Kadangi kito vaiko neplanavom ieškoti, tai ir neieškojom. Prieš filmavimą man buvo kilę abejonių, ar nebus sunku vienu metu būti ir mama, ir režisiere, bet tada prikalbinau vyrą, kad jis aikštelėje būtų su dukra, o pati jau nusprendžiau ramiai likti tik režisierės kėdėje. Taip ir susiklostė, kad istorijoje apie mano sūnų vaidino mano dukra. Todėl vaiką filme norėjau palikti tokį šiek tiek belytį.
Žvelgiant į lietuviškų trumpametražių filmų lauką, motinystės tema pasitaiko retokai, ir man, kaip dviejų vaikų mamai, nuoširdžiai dėl to gaila. Kartais atrodo, kad motinystės temos sukelia atstūmimo reakciją ar net bloką. Tu tai jauti?
Tikrai jaučiu. Kai dar nebuvau nėščia, ir pati į šią temą žiūrėjau su šiokia tokia ironija. Pamenu, žiūrėdavau tuos serialus apie motinystės feilus, pavyzdžiui, „Motherland“, ir man buvo nuoširdžiai juokinga, atrodė, kad čia tos vienos vargšės istorija. Bet kai apie serialą pasakodavau savo draugei, kuri ruošėsi motinystei, jai tai buvo atgrasu. Man atrodo, taip yra dėl to, kad mes nepriimame motinystės su visomis jos sudedamosiomis dalimis: čia ir liūdesys, ir pyktis, ir kaltė, ir nusivylimas, ir nemiga, ir tie momentai, kai tau viską skauda. Išlipi iš lovos – ir tau viską skauda. Nes kai tau trisdešimt ir ateina motinystė, jautiesi kaip ta sena mašina, kuri po techninės apžiūros išvažiuoja ir subyra. Tave visiškai ištaško, atima turėtą komfortą. Dar turi tą iliuziją sugrįžti – fiziškai ir profesiškai, bet supranti, kad niekaip negrįši, nes laikas eina į priekį, po vienų metų bus kiti. Mes prieš tai gyvenome Vokiečių gatvėje, su pirmu vaiku persikraustėme, ir aš vis kartojau, kad atsistumsiu vežimėlį į Savičiaus gatvę ir su draugėmis gersiu aperolius. Vis planavau tą sugrįžimą, nes motinystės atostogos man atrodė tik kaip pertrauka. Vis dėlto taip niekada ten ir nenuėjau, nes atėjo suvokimas, kad turiu gyventi toliau.
Lina, o kas toliau?
Dabar turiu kitą scenarijų, kurį bandom visur pristatyti, patobulinę teiksime paraišką finansavimui gauti, o tada filmuosime. Jis irgi trumpametražis, irgi apie motinystę, tik šiek tiek rimtesnis, kitokiu kampu. Mažiau mamos vaikščiojimo su vežimėliu, vaikas jau didesnis, daugiau spalvų, daugiau emocijų. Dar įstojau į LMTA Nacionalinės kino mokyklos režisūros magistrantūrą, kurso vadovai – Laurynas Bareiša ir Monika Gimbutaitė. Ir dar laukia knyga apie Šatrijos Raganą.
