Režisierius Adas Burkšaitis: bandymas nepalikti erdvės nesėkmei gal ir yra didžiausia mano nesėkmė

Monika Gimbutaitė

„Apie režisūrinio braižo misiją negalvoju. Galvoju, kaip sukurti naują pasaulį, kuris mane iš naujo intriguotų“, – sako kino režisierius Adas Burkšaitis. Jo filmografijoje jau aštuoni trumpametražiai filmai, tarp jų – „Sidabrinę gervę“ pelnęs „Tušinukas“ (2024), po tarptautinius festivalius sėkmingai keliavusi „Mėta“ (2023) ir netikėtas diptichas – „Panaši“ (2025) ir premjeros dar laukiančios „Ramiojo vandenyno salos“.

Interviu režisierius pasakoja apie ryšio paieškas kūryboje, savo filmų bendravardiklius ir tai, kokį save pažino pradėjęs kurti kiną. 

– Iš kitų sričių – taip pat iš tiksliųjų mokslų – į kiną atėjusių kūrėjų yra ir daugiau. Bet turbūt retas kitas šiuolaikinis Lietuvos kino režisierius taip nuosekliai pristatomas per savo priešistorę. Neradau nė vieno ligšiolinio tavo interviu, kurio ašis nebūtų sėkminga programuotojo karjera ir kompiuterių mokslo studijos Kembridže. Kaip pats dėl to jautiesi? 

– Kartais jaučiu, kad pavargstu pasakoti tą pačią istoriją. Tada bandau ieškoti naujų kampų, kad pačiam būtų įdomu apie tai kalbėti. Bet tai dviprasmiškas dalykas. Mano pasirinkime yra neatsakytų klausimų. Visi šie interviu man atlieka psichoterapinę funkciją, vis priversdami atsakyti sau, kodėl taip atsitiko. Aš aktyviai derinu dvi profesijas, todėl balanso paieškos yra ir turbūt dar kurį laiką bus aktualios.

– Tai kodėl taip atsitiko? Nuo ko pats pradėtum pasakoti savo, kaip režisieriaus, istoriją? Kas buvo tas lūžinis momentas, atvedęs į kūrybą?

– Kai galvoju apie kūrybą apskritai, ji man labiau asocijuojasi su knygomis, nes vaikystėje daug skaičiau. Man buvo labai įdomu galvoti apie istorijas. Gal dėl to ir dabar režisuojant man taip svarbu pačiam rašyti scenarijus – tada jaučiu, kad turiu istorijos kontrolę. 

Paauglystėje pradėjau žiūrėti filmus – nuo kino klasikos. Labai patraukė tas pasaulis, kuriame galima žaisti. Atrodė, kad moksle ir gyvenime viskas tvarkinga, visi suaugę žmonės labai rimti. O filmų pasaulyje taisyklių nėra arba jas galima kraipyti, pergalvoti, kvestionuoti. 

Pradėjau kurti teatre ir tik tada perėjau prie kino. Tai buvo ilgas kelias, kuriame man vis dėlto svarbesnis buvo istorijų pasakojimas, o ne pati režisūra ar kinas kaip medija. 

Stop kadras iš filmo „Mėta“

– Kodėl tuomet pasirinkai ne literatūrą?

– Kūryba man siejosi su tiesioginio santykio poreikiu, todėl iš pradžių ir nuėjau į teatrą. Tuo metu daug programavau sėdėdamas prie kompiuterio, ir rašymas man atrodė labiausiai nutolęs nuo ryšio kūrimo – parašysi knygą, po penkerių metų ją kažkas perskaitys arba ne. Bet dabar, kai dirbu prie ilgametražio filmo scenarijaus, suprantu, kad galimai laukia toks pats penkerių metų procesas (juokiasi).

– Ką apie save supratai pradėjęs kurti kiną? Kokį save pažinai?

– Geras klausimas. Esu galvojęs, kad man sunkiau sekasi su improvizacija, laisvumu, tuo santykiu, kurio kūryboje visą laiką ieškojau. Gal esminė mano kelionė ir yra tai įveikti. Visada reikėdavo papildomų pastangų atsitraukti nuo kažkokių schemų, susigalvotų taisyklių. Mano bandymas kontroliuoti situacijas, viską išspręsti iš anksto, nepasilikti jokios erdvės nesėkmei gal ir yra didžiausia mano nesėkmė (juokiasi). Dabar rašydamas stengiuosi tai integruoti į procesą, palikti erdvės kitiems žmonėms ir jų interpretacijoms.

– Esi produktyvus režisierius. Nuo 2020 m., kai įstojai į režisūros magistrantūros studijas, sukuri bent po filmą kasmet. Galėtų susidaryti įspūdis, kad visas kūrybinis ir gamybinis procesas vyksta ir greitai, ir sklandžiai. Kaip yra iš tiesų? Ar taip ir jautiesi?

– Ne, man atrodo, kad viskas vyksta lėtai ir sunkiai (juokiasi). Kurdamas filmus vis grįžtu prie vieno sau taip ir neatsakyto klausimo – ieškau immediacy, bandau kuo labiau sumažinti tarpą tarp kūrybos ir žiūrovo pasiekiamumo, kad tas ryšys išliktų. Galbūt dėl to aktyviai rašau, generuoju idėjas, bandydamas atliepti savo būsenas, klausimus, kurie man tuo metu rūpi. Būna, kol vienas filmas dar postprodukcijoje, jau vystau naują idėją.

– Ką laikytum savo filmų bendravardikliais?

– Išskaidyčiau savo filmus į dvi kategorijas. Man labai įdomios mažosios istorijos ir žmonių tarpusavio santykių temos. Čia vis atsikartoja iliuzijų praradimo, nepateisintų lūkesčių klausimai – tai, kas man pačiam yra aktualu. Ir kita kryptis – labiau meninės, formalistinės temos. Tai atliepia, pavyzdžiui, filmas „Panaši“, kuriame man įdomu eksperimentuoti su vizualine forma, atmosfera – ne tik papasakoti istoriją ar socialinį konfliktą. Nes kinas nebūtinai turi atlikti vieną funkciją. Jis gali būti ir nepatogus, šaltas, bjaurus. Kartais jaučiu, kad jei vienas filmas labiau krypsta į naratyvinę pusę, kitas bus labiau formalistinis, techniškas.

Stop kadras iš filmo „Panaši“

– Turbūt lig šiol didžiausia tavo kūrybinė sėkmė buvo „Tušinukas“, už jį pelnei „Sidabrinę gervę“. Kartu turbūt apie jokį kitą tavo filmą nesu girdėjusi tiek daug skirtingų interpretacijų. Vieniems tai pasakojimas apie neišsipildžiusius lūkesčius, motinos ir sūnaus santykį, kitiems – istorija apie korupciją. Kaip pačiam sekasi priimti skirtingus savo kūrinių vertinimus?

– Žiauriai man patinka šitas dalykas. Atrodo, viską padarau taip aiškiai, ir jei kažkam neaišku – aš džiaugiuosi (juokiasi). Ir su „Mėta“, ir su „Tušinuku“ buvo panašiai. Man asmeniškai „Tušinukas“ visų pirma yra apie santykius. Bet yra žmonių, kurie sako, jog tai filmas apie korumpuotą valdžią. Ir tada jie dažnai ima pasakoti savo patirtis. Man atrodo, kad tai sąžininga. Visi galime žiūrėti filmą savaip – tai didelė vertybė. Man svarbu, kad filme atsirastų tokių plyšių, kurie išprovokuotų emocijas. 

Yra buvusi kuriozinė situacija su „Mėta“. Čia šiek tiek išspoilinsiu. Filmo pabaigoje mergaitė prisipažįsta, kad sužeidė šunį. Viena moteris manęs paklausė: kas sužeidė šunį? Atsakiau, kad mergaitė – ji pati tai pasakė. Bet moteris nesutiko: ne, ji tokia miela, ji negalėjo taip padaryti. Moteris užmezgė tokį ryšį su veikėja, kad pati nusprendė, kaip yra. Scenarijuje galiu parašyti ką tik noriu, bet tai nepakeis to žmogaus nuomonės. Juk mes neužsiimame demagogija ar didaktika – pasakojame istorijas ir ieškome ryšio. Man tai visada buvo įdomu.

Stop kadras iš filmo „Tušinukas“

– Ar „Panaši“ ir premjeros dar laukiančios „Ramiojo vandenyno salos“ iš karto buvo sumanytos kaip savotiškas diptichas?

– Ne. Idėją pradėjome vystyti nuo „Salų“. Daug perrašinėjau scenarijų. Atsimenu, vieną rytą atsikėliau ir pagalvojau apie piktesnę, šaltesnę, labiau izoliuotą filmo variaciją. Parašiau eskizą – niekad neplanavau, kad tai taps išbaigtu trumpametražiu filmu, galvojau daugiau kaip apie eksperimentą. Kai pradėjome jį gaminti, supratome, kad tai bus diptichas. Tada pradėjau daugiau galvoti, kaip susijungia temos, kaip keičiasi lyčių rolės. 

– Galvojant apie šiuos du filmus svarbūs lyties ir atminties, prisiminimų reprodukuojamumo klausimai – dvi aktualios šiuolaikinio kino temos. Kas paskatino jas permąstyti?

– Jausmo paieškos. Pirmas impulsas kilo stovint prie parduotuvės ir kai ką prisiminus – tai man sukėlė labai stiprią emociją. Mane sužavėjo, kad prisiminimai gyvena toliau: mes juos kartojame, kartais negalime paleisti, o kartais jie pradeda mums kenkti. Galvojant apie kūrybą iškilo ir kūrybos etiškumo klausimas. Pradėjau galvoti, kaip kitus žmones įtraukiame į savo pasaulius ir kaip juose galime kitus išnaudoti, objektyvizuoti, kurti jų projekcijas, tarnaujančias mūsų tikslams. Bendru vardikliu man tapo nostalgija ir nesugebėjimas paleisti. Arba bandymas pabėgti į vietas, kuriose galime pasislėpti nuo realybės. 

Stop kadras iš filmo „Ramiojo vandenyno salos“

– Jau ne viename filme dirbi su tuo pačiu komandos branduoliu. Čia galima paminėti, pavyzdžiui, prodiuserę Gretą Akcijonaitę, operatorių Narvydą Naujalį, montažo režisierių Miką Žukauską. Kaip supratai, kad tai tavo žmonės – tie, su kuriais gali ir nori kurti drauge?

– Greta dalyvavo mūsų magistro darbų peržiūrose. Jos sūnus vaidino mano baigiamajame filme – tada dar nežinojau, kad ji yra prodiuserė. Vėliau ji parašė, pasakė, kad patiko scenarijus, ir pradėjome dirbti su platinimu. Buvo gražus ryšys. Gal ir pats netikėjau, kad man su ta kūryba gali kažkas išeiti, bet ji tikėjo nuo pat pradžių. Dirbant su Narvydu mane nustebino jo gebėjimas – man atrodo, vienas esminių operatorių įgūdžių – galvoti ne apie gražų kadrą, o apie tai, kas veiktų konkrečiame filme. Jis gali padaryti kompromisą dėl idėjos. Mes gerai sutariam, ir smagu kartu dirbti. Jaučiu, kad Mikas, pats būdamas režisieriumi, turi tvirtą nuomonę ir ją tiesiai, kartais aštriai pasako. Ir tai filmams daug duoda. 

Man svarbu, kad žmonės būtų kūrybiniai bendradarbiai. Talentingi žmonės, kurie dirba kartu, padeda suprasti, kad kūrybos esmė – ne mano ego realizavimas, o kažkas didesnio.

– Ar jautiesi atradęs savo režisūrinį braižą?

– Ne. Pragmatiškai gal ir norėčiau jį atrasti, bet ne iš jausmo pusės. Nes man labai patinka ieškoti. Man tai ir yra gražu kine: kad galiu ateiti į naują projektą nuo nulio ir bandyti kurti visai kitais principais. Braižas, aišku, nėra apie užsidarymą – gali turėti savo stilių. Bet man labai įdomu viską vis iš naujo perkrauti. Apie režisūrinio braižo misiją negalvoju. Galvoju, kaip sukurti naują pasaulį, kuris mane iš naujo intriguotų. 

– Esi sakęs, kad iš pradžių į kiną žiūrėjai, švelniai tariant, skeptiškai – kaip į žmones atskiriančią mediją. Ar šiandien jautiesi iš kino gaunantis bendrystės jausmą?

– Kai anksčiau priešindavau teatrą ir kiną, man atrodė, kad teatras kuria santykį, o kinas žiūrovą ir kūrėją atskiria. Man atrodo, tai išlieka sunkus klausimas. Aš asmeniškai iš kino gaunu ryšį – važiuoju į festivalius, kalbuosi su kitais žmonėmis. Bet ar žiūrovas kine yra aktyvus? Atsakymas į šį klausimą man nėra aiškus. 

Gal daugiausia to atsiranda per pokalbį apie filmus. Pasižiūrėję filmą galime pasikalbėti, pasiginčyti, susipykti, susimušti, susitaikyti. Filmas gali užčiuopti dalykus, kuriuos ne taip paprasta atkasti, bet praleidus dvi valandas tamsioje salėje jie išnyra. Ir leidžia mums bendrauti tarpusavyje. Toks, mano galva, yra pasyvaus stebėtojo kine problemos sprendimas.