„Paaiškinti filmai man neįdomūs“

Aistė Račaitytė

Neseniai iš Venecijos kino festivalio grįžusi Skirmanta Jakaitė ten dalyvavo Tomo Tamošaičio animacinio virtualiosios realybės (VR) filmo „Gėdos akys“ premjeroje. Prie šio filmo ji dirbo kaip pagrindinė dailininkė ir animatorė. Dabar režisierė pati leidžiasi į naują, gerokai ilgesnę kelionę – kuria savo pirmąjį ilgo metro filmą, rašo jo scenarijų ir piešia vaizdus. Tai nauja patirtis, reikalaujanti daugiau laiko, kantrybės ir gebėjimo laukti.

Skirmanta Jakaitė – viena ryškiausių Lietuvos kino kūrėjų, režisierė, dailininkė ir animatorė, daugiausia kurianti pieštinės 2D animacijos filmus suaugusiųjų auditorijai. Jos filmografijoje – keturi režisuoti filmai: „Galim susitikti, galim nesusitikti“ (2011), kartu su Solveiga Masteikaite sukurta „Neeuklidinė geometrija“ (2013), „Žonglierius“ (2018) ir „Daug geresnis“ (2022). Šie filmai rodyti svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, tarp jų – Ansi, Otavos, Hirošimos, Klermono-Ferano, „DOK Leipzig“ ir „Animafest Zagreb“, ir pelnė ne vieną apdovanojimą. Lietuvoje Jakaitė du kartus apdovanota „Sidabrine gerve“ už geriausią animacinį filmą.

Jakaitės kūryboje atsiskleidžia dėmesys kasdienybei, egzistenciniams klausimams ir su kiekvienu filmu vis ryškesnė subtili ironija. Pokalbyje aptariame įvairias temas – nuo šiuolaikinio kino sklaidos ir dirbtinio intelekto vaidmens kūryboje iki Lietuvos animacijos tradicijos, asmeninių patirčių virsmo filmais ir klausimų, kurie, pasak režisierės, išlieka svarbūs, kad ir kas vyktų aplinkui: kas aš, kodėl čia esu ir kaip būti?

Ką jums pačiai reiškia posūkis į ilgametražį kiną, kuris atveria ir visai kitokias sklaidos galimybes?

Animacijoje trumpo metro filmai nėra traktuojami kaip tramplinas į ilgą metrą. Yra režisierių, kurie visą gyvenimą kuria trumpus filmus, nėra didelio spaudimo pereiti prie ilgo metro. Tai kaip apsakymai – juk yra rašytojų, kurie tik apsakymus rašo.

Trumpametražių filmų sklaida labai priklauso nuo festivalių kuratorių vizijos, o jų recepcija gali smarkiai skirtis priklausomai nuo programos ir konteksto, kuriame kūrinys rodomas. Kiek jums svarbus tolesnis filmo gyvenimas, kai jūsų pačios kūrybinis darbas jau baigtas?

Vis dėlto filmas gyvena kokius dvejus ar trejus metus ir aktyviausiai rodomas festivaliuose, daugiausia animacijos, bet ir kituose. Man įdomu, kai filmai atsiduria netikėtose vaidybinio ar dokumentinio kino programose – tai duoda šansą animacija nesidomintiems žiūrovams pamatyti kažką naujo ir netikėto, pakeisti požiūrį. Kartais susiduriu su žiūrovais, kurie, pažiūrėję mano filmą, nustemba, kad apskritai yra tokios animacijos, nes jų įsivaizdavimu animacija – tai komerciniai ilgametražiai filmai vaikams.

Stop kadras iš filmo „Daug geresnis“

Kaip manote, kodėl vis dar egzistuoja toks siauras požiūris į animaciją, nors jau nuo pirmųjų kino istorijos dešimtmečių animacija buvo drąsi, neretai eksperimentinė?

Galiu tik pasvarstyti, kad gal trumpo formato prieinamumo problema kažkiek prie to prisideda, nes žmonės daugiausia eina į kiną žiūrėti komercinių animacinių filmų. Animacijai didžiulę įtaką padarė didžiosios studijos, ypač „Disney“, kuri kuria daugiausia vaikams. Iš to ir atsiranda daugelio žmonių įsivaizdavimas, kad būtent tai yra tikroji animacija. Nėra labai lengva pamatyti suaugusiesiems skirtą animacinį filmą. Animacijos yra ir meno galerijose, bet tai jau truputį kitoks žanras, o naratyvinis kinas dažniausiai lieka tik festivaliuose, kuriuos aplanko ne tiek ir daug žmonių.

Ar jus pačią, atstovaujančią šiai mažai kam pažįstamai animacijos sričiai, trikdo toks ribotas jos suvokimas?

Manęs tai nei trikdo, nei džiugina, priimu tai kaip savo natūralią aplinką. Neatėjau čia ieškoti savo nišos ar plačiai skleisti žinią – tiesiog priimu tai kaip duotybę ir kuriu. Ir svarbiausia, kad yra ir tokio kino žiūrovų.

Filmui keliaujant po festivalius gali pasisekti patekti į jautriai, subtiliai sudėliotą programą, kurioje filmai tarsi atrakina vieni kitus, tačiau taip nutinka ne visada. Ar rūpinatės savo filmų reprezentacija festivaliuose? 

Tikrai būna, kad kartais jauti, jog programoje tavo filmas visai netinka, pjaunasi su kitais ir jo poveikis būna keistas, jis nepersiskaito. Bet būna ir tokių programų, į kurias labai organiškai įsilieja. Į filmo kelionę po festivalius žiūriu kaip į plaukimą – juk negali tas plaukimas visada būti tobulas. Vieni filmai dalyvauja daugiau festivalių, kiti mažiau. Natūralu, kad ne visur vienodos sąlygos. Čia kaip važiuojant traukiniu: būna gražūs ir negražūs peizažai.

Iš tikrųjų daug dėl to nesijaudinu, nes nedarau visiškai jokios įtakos filmų rodymui. Jei sukuriu filmą ir jis kažkam aktualus, tada visai nesvarbu, kokioje programoje jį pamatys. Tas suspindėjimas labai gražioje programoje yra laikinas blizgutis, nepadarantis esminio lūžio filmo karjeroje.

Kuo gyvenate dabar? 

Dabar dirbu prie ilgo metro filmo – rašau scenarijų ir po truputį kuriu vizualus. Greičiausiai užtruks, nes etapus skiria pertraukos, daug laukimo, kol susirenka finansavimas ir komanda, o rašymas irgi trunka kur kas ilgiau. Man tai labai nauja patirtis – neišeina per dvi savaites parašyti. Ir negaliu dirbti prie kelių projektų vienu metu, nepavyksta padalinti savęs, tad laukia ilga kelionė. 

Nors pati daugiausia kuriate pieštinę animaciją, trumpas posūkis į VR pasaulį rodo jūsų atvirumą naujosioms medijoms. Koks jūsų santykis su naujomis technologijomis?

Mane domina visokios formos, bet labiau tai, ką naujo jos gali pasakyti, o ne pats efektas. VR gali daryti didelį poveikį, bet jei nėra turinio, susidomėjimas trumpalaikis. Kadangi turėjau patirties su 3D animacija, nebuvo sunku pasinerti į VR. Vis dėlto man patraukliausia lieka pieštinė 2D animacija. Ypač dabar, kai yra dirbtinis intelektas ir tiek daug greitai sugeneruojamo „tobulo“ vaizdo, dar labiau traukia rankų darbas ir jo netobulumas – klaidos, netikslumai, nežinia.

Kaip įsivaizduojate tradicinių animacijos technikų ateitį? Kokį vaidmenį joje atliks dirbtinis intelektas?

Nežinau, kur jis nuves, gal tiesiog viską palengvins. Niekas netrokšta grįžti prie tokio rankų darbo, koks buvo celuloido laikais. Svarbiausia turbūt, kad išliktų ženklų, jog tai daro žmogus, o technologijos palengvintų sunkų, vienodą, nuobodų darbą ir filmus būtų galima sukurti greičiau. Vis tiek žmogui įdomios istorijos, o dirbtinio intelekto kuriamose istorijose jaučiasi sintetiškumas. Gal dabar, pradžioje, viskas, ką daro DI, atrodo kaip naujas blizgantis žaisliukas, bet vėliau apsiprasime ir vėl grįšime prie tikrų rankų ir intelekto kūrinių.

Animacijos pasaulyje esate jau seniai – dirbote prie tokių legendinių filmų kaip Iljos Bereznicko „Baubas“, pažinote senąją animacijos mokyklą, kūrėte visai kitokiomis aplinkybėmis. Ar tais laikais buvo lengviau?

Nors daug kas buvo kitaip – nuo technikos iki finansavimo, – viskas visgi panašiai kaip ir dabar priklausė nuo studijos pajėgumų: jei surenki žmonių, gali kurti animaciją. Dabar galima dalį darbų perkelti į kitą šalį. Bet ilgo metro filmui vis tiek reikia šimtų žmonių. Pati besiruošdama kurti ilgametražį filmą nelabai įsivaizduoju, kaip mes tai padarysime, bet tikiuosi, pavyks. Agnė Adomėnė yra puiki prodiuserė, aš ja tikiu.

Ar jaučiate tęstinumą tarp ankstesnės Lietuvos animacijos tradicijos ir to, kas vyksta dabar? Ar, panašiai kaip vaidybiniame kine, čia būta ryškaus pertrūkio, o vėliau – lėto atsigavimo?

Man atrodo, kad tęstinumo beveik nėra. Iš tikrųjų yra tokia praraja – nauja karta su senąja neturi ryšio. Atrodo, kad buvo peršokta per vieną kartą: kažkuriuo metu nebuvo nieko, o tada atėjo Vilniaus dailės akademijoje (VDA) ir Vilniaus dizaino kolegijoje studijavę animatoriai. Dabar nemažai žmonių mokosi užsienyje, o sovietinė animacija buvo pusiau savamokslė, nors buvo ir tokių, kurie mokėsi Peterburge. Sugriuvus kino studijai, ryšys tarp senosios ir naujosios kartų nebeturėjo kur užsimegzti.

Stop kadras iš filmo „Neeuklidinė geometrija“

Koks jūsų požiūris į tai, kad Lietuvoje animacijos studijos yra atskirtos nuo kitų kino studijų – animatoriai rengiami VDA, o kino kūrėjai – KIMO? Ar ryšys su kitais menais animacijai naudingas, ar atskyrimas nuo kino lauko labiau trukdo?

Manau, kad animacijai tiktų būti KIMO, nes tai artima kino studijoms. Nors pati nuosekliai nedėstau VDA ir mano nutolę pasvarstymai gali neatitikti realybės, iš fragmentiškų susidūrimų su studentais susidariau tokį įspūdį. VDA studijos yra toliau nuo tradicinės animacijos, arčiau šiuolaikinio meno, ir nors tai savaime nėra blogai, galbūt yra studentų, kurie labiau linktų į naratyvinį kiną ir kuriems jo mokytis būtų lengviau KIMO, kur įsitvirtinusios režisūros ir scenarijaus rašymo studijos. Dizaino kolegijos studijos labiau orientuotos į techninius aspektus. Būtų gerai sujungti techninius ir kūrybinius aspektus. Visgi animacija yra arčiau kino nei galerijos meno.

O kalbant apie animaciją galerijose – ar įsivaizduotumėte savo filmus eksponuojamus tokioje erdvėje?

Man visgi atrodo, kad mano filmai sukurti kino salei, bet tikrai neatmesčiau kvietimo eksponuoti savo darbus galerijoje, nors nemanau, kad jiems tai visada tiktų. Tikriausiai viskas priklauso nuo parodos ir temos.

Kiek jums svarbi jūsų filmų recepcija? 

Labai įdomu išgirsti, kaip žmonės juos mato. Kartais nustebina tai, ką žmonės žiūrėdami pastebi, pajaučia ar supranta. Akimirką, be abejo, jų reakcijos paveikia: teigiamas priėmimas pakylėja, neigiamas – šiek tiek nugramzdina. Bet kuo daugiau aplankytų festivalių ir kuo daugiau susitikimų su žiūrovais, tuo aiškesnis suvokimas, kad nereikia tų reakcijų taip sureikšminti. Mano gyvenimas yra kurti filmus, tad vis tiek grįžtu prie to, ką darau.

Festivaliai tapo pagrindine trumpametražės animacijos sklaidos erdve. Ar to pakanka?

Anksčiau buvo toks formatas, kai prieš įprastą filmą rodydavo trumpametražį. Dabar turbūt tai jau nebeįmanoma – žiūrovus tai gali net įsiutinti, visi skaičiuoja savo laiką.

Nenorėčiau, kad mano filmą rodytų tokiomis aplinkybėmis, kurios sunervintų žiūrovus, nenorėčiau, kad jis būtų brukamas. Net jei vienam iš šimto patiks, likę bus nusivylę ir sutrikę. Anksčiau Vilniaus oro uoste buvo faina kino salė, kur nuolat rodydavo trumpametražius. Ten galėjai netyčia, be didelių lūkesčių, ką nors labai smagaus pamatyti.

Bet neturiu atsakymo, kur yra efektyviausia vieta trumpo metro kinui, ypač dabar, kai visko tiek daug – knygų, filmų, koncertų, spektaklių. Festivaliai dabar, atrodo, yra gera vieta trumpo metro animacijai. Nors galima pasvajoti apie specializuotą kino teatrą.

Festivaliai tampa ir vis galingesne kino industrijos grandimi – nuo jų neretai priklauso režisieriaus ar režisierės reputacija, galimybės toliau kurti. Ar pati pajutote šią festivalių įtaką savo kūrybinėje praktikoje?

Šiais laikais visi kuria savo kūrybines biografijas, ir kai jose yra gerų festivalių, tai atkreipia potencialių finansuotojų, prodiuserių, koprodukcijos partnerių dėmesį, taip atsiranda daugiau galimybių. Mano paskutinius filmus platino viena prancūzų kompanija, kuri dabar yra labai išaugusi. Kaip filmai patenka į festivalius, aš neįsivaizduoju. Galbūt jie suformuoja kažkokius paketus, kuriuos siūlo festivaliams.

Savo pirmąjį filmą platinau pati – įdėdavau DVD į vokus ir siuntinėdavau po festivalius. Tokiu būdu mano filmas apkeliavo daug festivalių – Klermono-Ferano, Ansi ir kitus. Dabar galbūt toks metodas nebeveiktų, viskas turbūt daroma kažkaip sistemiškiau, bet tos sistemos aš jau nebežinau, perleidžiu kitiems.

Tarptautiniai platintojai dažnai tampa pirmuoju atrankos filtru – pasirinkdami filmą jie tarsi patvirtina, kad jis atitinka tam tikrą kokybės kartelę. Tada atrankos estafetę perima festivaliai ir vietiniai platintojai. Augant tiek festivalių, tiek kuriamų filmų skaičiui, tiesioginis kūrėjo ir festivalio susitikimas atrankos etape sunkiai įmanomas. Aišku, yra išimčių, bet jos dažniau susijusios su jau įsitvirtinusiais vardais.

Galiu tik įsivaizduoti, kiek dešimčių tūkstančių filmų gauna festivaliai, tai atranką turėtų padaryti be galo sudėtingą. Šiuolaikiniai masteliai jau sunkiai aprėpiami, dabar žymiai lengviau sukurti filmą, tad turbūt labai pasiseka, kai tavo filmą atrenka, patvirtina, kad nėra niekalas, ir jo sklaidos imasi profesionalai. Kaip bebūtų, tikiu, kad geri filmai nelieka netyčia numesti ir nepamatyti – prodiuserių, festivalių komandų, platintojų dėka jie būna pastebėti.

O kaip pati, būdama ne tik kūrėja, bet ir kultūros vartotoja, naviguojate šioje gausoje? Kaip atsirenkate, ką skaityti, žiūrėti, kur važiuoti?

Paprastai seku žmones, kuriais pasitikiu, kurių nuomonės man svarbios ir kurių rekomendacijos atitinka mano poreikius. Skaitau, stebiu, kas vyksta didžiuosiuose festivaliuose. Animacinio kino festivaliuose dažnai lankausi pati. Bet viskas ribotai, suprantu, kad negaliu visko susekti.

Stop kadras iš filmo „Galim susitikti, galim nesusitikti“

Ar festivaliuose stengiatės kuo daugiau pamatyti, pasisemti įkvėpimo? Kuriuos animacijos kūrėjus labiausiai mėgstate? 

Pirmas kelias dienas žiūriu daug, bet paskui labai pavargstu ir keičiu ritmą, nes visko nebepakelia mano suvokimo organai. Pradedu žiūrėti be susidomėjimo, turiu pailsėti. Mane vargina masinis kūrinių žiūrėjimas, todėl paprastai man užtenka vieno muziejaus, kelių filmų – kitaip imu nebesuvokti jų gelmės.

Mane įkvepia japonai. Be abejo, Hayao Miyazaki, o Kōji Yamamuros „Kafka’s Country Doctor“ taip ir liko visą gyvenimą mane gaubiančiu kūriniu. Labai įkvepia Weso Andersono animacija. Patinka belgų animacija – pastaraisiais metais vis atsiranda kažkas naujo, įdomaus sekti.

Kalbant apie skirtingų šalių animacijos tradicijas, ar jaučiate, kad egzistuoja savitas Lietuvos animacijos identitetas?

Lietuvių animacijoje yra tokių poetiškų, truputėlį abstrakčių, egzistencinių, būtį kvestionuojančių filmų. Tai jaučiasi net komedijose ar linksmuose filmuose – toks brėžis: ką mes čia veikiame šiame pasaulyje. Matyt, tai kyla iš tam tikro mūsų identiteto ir kultūrinės aplinkos. Aš kažkaip neatskiriu gyvenimo nuo kultūrinių patirčių – gyvenimas ir kūriniai yra labai susipynę. Kažkas kažką primena, kelia asociacijas.

Žiūrint jūsų filmus, kyla įspūdis, kad jie prisodrinti įžvalgų, sąmojo, išminties. Juos malonu žiūrėti kaip nenutrūkstamą tėkmę, bet kartu norisi stabdyti kadrą po kadro ir analizuoti. Kada supratote, kad norite dalintis savo pasaulio matymu su kitais?

Tikriausiai yra kažkoks vidinis noras dalintis. O vieno aiškaus supratimo, apie ką yra filmai, ir neturėtų būti. Manau, pajutimas ateina ne per protą, o per nuojautą. Iš mažų detalių dėliojasi mozaika, ir kiekvienam žiūrovui ji susidėlioja truputį kitaip. Pagrindinė linija yra kiekviename filme, bet žiūrovai kartais pasako labai įdomių dalykų, apie kuriuos net pati nebuvau pagalvojusi.

Daugumos jūsų filmų personažai gyvena modernų gyvenimą dideliame mieste, jų džiaugsmai ir liūdesiai taip pat kažkuo miestietiški.

Man iš prigimties natūrali tokia aplinka – visą gyvenimą praleidau Vilniuje: gimiau, augau Antakalnyje, vėliau gyvenau ir kituose rajonuose. Gamta man jau yra kaip išskirtinis dalykas, kur pabūnu tik truputėlį. Net vaikystėje neturėjau kaimo – tėvai ir seneliai gyveno mieste. Matyt, tai atsispindi mano pasaulėjautoje. Vilnius yra mano namai.

Tačiau pats miestas jūsų filmuose lieka neįvardytas, tarsi abstrakcija.

Niekada apie tai nepagalvojau. Įdomus šis žvilgsnis. Matyt, man viskas taip dėliojasi natūraliai, nebuvo specialios intencijos.

Jūsų filmus skiria nemažai metų, ir juose justi pokytis – keičiasi spalvos, forma, melancholiją papildo aštri ironija. Ar pati jaučiate, kad besikeičianti mūsų šalies realybė veikia ir jūsų filmų toną?

Manau, tai siejasi. Man labai liūdna, kad dabar žmonės tokie išsigandę ir įvaryti į tobulumo kampą, kamuojami nepakeliamų reikalavimų sau ir nusivylimo esamomis sąlygomis. Vilniuje man tai labai jaučiasi – visi įsitempę dėl įvairių veiklų, klausimų, ką nori daryti, kur dirbti, kiek uždirbti, ką kalbėti, kaip ir su kuo bendrauti… Liūdna, kad šie dalykai neleidžia atsipalaiduoti, trūksta paprasto žmogiškumo, vaikiško buvimo. Tai, matyt, persiduoda ir į filmus.

Atrodo, kad į trumpą jūsų filmų formą ilgainiui telpa vis daugiau. Ar pati jaučiate, kaip per tuos metus keitėtės kaip kūrėja?

Kaip kūrėja brendau po truputį, palengva išdrąsėjau. Jeigu pastebėtumėte filmų spalvas, pirmasis buvo juodai baltas, nedrąsus, antras – toks monochrominis, o paskui, ypač dabar vystydama ilgo metro filmą, jau labai laisvai spalvas dėlioju. Matyt, palengva atsiranda kažkoks drąsumas ir pasitikėjimas, nors pas mane labai lėtai viskas vyksta.

O apie ką bus jūsų ilgo metro filmas?

Net nežinau, kaip pasakyti trumpai. Jis apie santykius: draugystę, išsiskyrimą ir buvimą kartu. Filme veikia du pagrindiniai veikėjai.

Kiek į jūsų filmus persikelia asmeninės patirtys?

Turbūt kiekviename filme yra dalis manęs, net ir pirmame – kažkuria prasme esu ir ta mama, ir dukra. Daug asmeninių patirčių persikelia į kūrybą, nebūtinai tiesiogiai. „Žonglieriuje“ daug manęs – kai kuriose scenose išsipila mano vidiniai išgyvenimai ir tai, kas man buvo svarbu.

Apskritai aš nesivaikau aktualijų, nekuriu labai politiškų filmų, tai nėra refleksija apie tai, kas dabar verda pasaulyje. Jaučiu, kad, kas bevirtų, viskas nuolat keičiasi. O būties klausimas pasireiškia ir išorinėse aplinkybėse. Kol neatsakai sau į klausimus – kaip būti, kas aš, kodėl čia esu, – jie, nesvarbu, karas ar taika, vis tiek lieka. Ir man tai labai svarbu, nes turiu atsakyti sau, kas aš ir kaip tame kare ar šalia jo galiu būti, egzistuoti kaip žmogus. Gal dėl to mano filmuose mažiau konkrečių gyvenimo aplinkybių, daugiau abstrakcijos.

Stop kadras iš filmo „Žonglierius“

Vis dėlto jūsų filmuose nesunku atpažinti tam tikrus šiuolaikinės visuomenės tipažus ir daugelį mūsų apėmusį nerimą.

Nerimas dėl to, kaip gyventi ir kas bus, kai reikės mirti, – tokie klausimai kažkam neduoda ramybės, o kažkas tiesiog bando juos nustumti ir apie tai negalvoti. Čia jau kiekvieno žmogaus pasirinkimas, kaip jis jaučiasi geriau, bet man asmeniškai šie klausimai neduoda ramybės.

Ar kūryba jums tampa būdu tuos klausimus apmąstyti, ieškoti atsakymų?

Kūryba man labai svarbi. Galvoju, kad, kas benutiktų, net jei ir pats blogiausias variantas, visada galėsiu kurti. Galėsiu būti kūrybos procese, savo viduje, ir tai mane išgelbės. Gal tai ir iliuzija, nežinau tiksliai, kas būtų, jei įvyktų kažkas labai baisaus, bet dabar taip fantazuoju.

Menas visais laikais padėdavo visuomenėms išlikti ir atsitiesti po krizių, geriau susivokti realybėje. Kodėl, jūsų manymu, menas toks svarbus?

Man atrodo, kad tik per meną yra kuriamas ryšys su kosmosu. Daug dalykų gyvenime lieka tik tam laikmečiui, o menas yra amžinas. Neseniai Padujoje mačiau Giotto freskas – jos visiškai pritrenkia. Ir dabar, po tiek šimtų metų, net nebūnant religingam, galima jomis gėrėtis. Jos primena, kad yra kažkas didesnio už tave supantį pasaulį, tą akimirką, situaciją.

Jums savo filmuose taip pat pavyksta perteikti kažką, kas pakylėja virš buities. Jų logika kartais primena pasąmonės srautą. Kaip pavyksta tam suteikti formą?

Džiaugiuosi, kad taip sakote, nes mane dažnai apima nerimas, kad mano filmai yra labiau man ir nepasiekia žiūrovo, neprasimuša per tą sieną, kuri yra kiekvieno iš mūsų riba. Net artimiausių žmonių neįmanoma iki galo pažinti, gali tik tikėtis. Man atrodo, kad menas yra geras būdas prieiti prie kito žmogaus, įlįsti į jo galvą, pabūti tikrame artume.

Ar nebaisu taip atsiverti plačiam žiūrovų ratui?

Aš pasikliauju savo vidumi ir leidžiu tam vykti. Stengiuosi per daug negalvoti kurdama filmus, nepasiduoti planavimui ar sąmoningam dėliojimui pagal taisykles, negalvoti, kaip atrodytų geriau ar aiškiau. Kai pradedu taip mąstyti, rezultatas nebūna geras ir man pačiai nepatinka. Vadovaujuosi klausimu – ar man pačiai patiktų ir būtų įdomu tai žiūrėti? Paaiškinti filmai man niekada nebūna labai įdomūs, kur kas įdomiau, kai koks nors nesuprantamas dalykas veikia kiek kitame lygmenyje.

Animaciją kuriate daugiausia suaugusiesiems, tačiau esate iliustravusi ir Solveigos Masteikaitės parašytą knygą vaikams. 

„Lėti ir tylūs dalykėliai“ visgi nėra tokia tipiška knyga vaikams. Kita mūsų kartu kurta knyga apie Vilnių „Įstabusis Vilniaus miestas“ skirta suaugusiesiems, tai Vilniaus legendos interpretacija. O mano filmai ir jų personažai turi kažkokio vaikiškumo, manau, tai ateina iš mano pačios vaikiškosios pusės. Myliu tuos personažus. Kaip Japonijoje kiekvienas miestas turi savo vaikišką simboliuką, kurį nešioja ir suaugę. Nors man patinka kurti vaikams, dabar, kai mano dukra suaugusi, su jais nebeturiu tokio ryšio. Man pačiai įdomesnės suaugusiųjų temos, man apie jas lengviau kalbėti.

Nemažai dirbate ir animatore kitų režisierių projektuose. Ar pavyksta juose nepamesti savo kūrybinių tikslų?

Dirbant animatore gauni kažkokią užduotį ir turi ją atlikti kuo arčiau režisieriaus idėjos. Animacijoje, ypač ilgo metro, viskas labai tikslu: yra scenos, personažai, jų pozos, kaip jie turi atrodyti, ir tiesiog turi to laikytis. Toks šiek tiek mechaniškas tas darbas.

Kai dirbau su Tomu Tamošaičiu, stengiausi klausyti, jausti, ką jis sako. Matyt, kažkas yra artima, kad suprantu jo matymą. Tomas dar ir labai tiksliai pasako, ko nori, – tai palengvina susikalbėjimą. Kartais būna, kad žmogus yra puikus animatorius, bet niekaip negalime kartu dirbti – matome viską visiškai kitaip. O kai kurie žmonės iš pusės žodžio supranta. Čia toks paprastas žmogiškas sutapimo klausimas, panašiai kaip renkamės draugus – su vienais sulimpame, su kitais ne. Darbe taip pat.

Su Solveiga, su kuria kūrėme bendrą filmą, esame senos draugės, todėl puikiai girdime, ką viena ir kita sakome. Scenarijus buvo jos, bet paskui daug kalbėdavomės – padarydavau kadruotę ir kartu aptardavome, kaip ką dėliosime. Iš mano pusės buvo vizualiniai sprendimai, o kartu nuspręsdavome, kaip vystyti istoriją.

Latvių režisierius Gints Zilbalodis savo ilgametražį filmą pradėjo kurti praktiškai vienas.

Nežinau, kaip jis taip sugeba. Matyt, labai greitai dirba, nes tokiems filmams reikia labai daug darbo. Turi jis kažkokią paslaptį. Daug kas norėtų dirbti solo, bet tai fiziškai neįmanoma – neįmanoma tokio kiekio nupiešti.

Zilbalodis yra sakęs, kad „Potvynio“ sėkmę iš dalies lėmė ir atsitiktinumas – juk daug nuostabių, mažo biudžeto, jautrių ir gražių filmų lieka nepastebėti. Ar tikite, kad ir Lietuvos animaciją gali ištikti tokia sėkmė?

Pati stengiuosi apie tai negalvoti, nes tada gali susikurti kažkokius lūkesčius ar pareigą, atsiranda baimė, kad „o neduok Dieve, neiššausiu“, ir tada geriau išvis nepradėti daryti. O Lietuva tikrai gali iššauti. Dabar vystomas ne vienas ilgo metro animacinis filmas, tik jie ilgai kuriami, ir įtariu, kad pasirodys vienu metu. Yra nemažai režisierių, kurie bręsta dideliems filmams.

Lietuvos potencialu neabejoju – žinoma, turi susiklostyti aplinkybės. Net per „Sidabrines gerves“ vienais metais išvis nėra kandidatų, o kartais susirenka keturi stiprūs darbai – ir kaip iš jų išrinkti vieną? Čia daug sėkmės ir atsitiktinumo. Platintojai irgi planuoja premjeras, kad jos nesutaptų su kitų filmų premjeromis, nes galima sužlugdyti filmą.

Kaunas neseniai buvo įtrauktas į Europos kino kultūros lobių sąrašą, kuriame įamžinamos Europos kino istorijai simbolinę reikšmę turinčios vietos. Būtent Kaune gyvenęs Vladislovas Starevičius išrado naują kino rūšį – tūrinę animaciją. Kad Kaune buvo sukurti pirmieji pasaulyje stop kadro animacijos filmai, žino nedaugelis, nors pasaulio kino istorijos kontekste tai nepaprastai svarbu. Galime didžiuotis sena animacijos tradicija, tik ji nėra plačiai žinoma, jos istorijoje būta nemažai pertrūkių. Ar jaučiate, kad egzistuoja savita Lietuvos animacijos mokykla, kad esama tęstinumo nuo pirmųjų jos dienų iki dabar?

Man atrodo, kad visa tai kol kas nėra pakankamai gerai suvokta. Patį Starevičių savinasi visi, o Lietuva čia atrodo turinti mažiausiai teisių. Norėtųsi, kad jis būtų ryškiau matomas – jis didelis ir įdomus kūrėjas.

Jeigu turėtumėte neribotas galimybes daryti tai, ką norite – kas tai būtų?

Tą patį. Man atrodo, kad aš ir turiu idealias sąlygas. Kartais išsigąstu, susimąstau, kodėl man taip gerai viskas sekasi – ne tai, kad filmai labai geri, bet kad aš galiu juos daryti. Kad yra Agnė, tokia stipri prodiuserė, kuri tiki mano kūryba ir su kuria galiu daryti tai, ką labiausiai noriu.