Kas lieka, kai pasaulis traukiasi iš akiračio? Jaunųjų dokumentikos kūrėjų žvilgsniai „Nepatogiame kine“
Paulina Kuodytė
Jubiliejų minintis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet pristatė nacionalinę konkursinę studentų filmų programą, kurioje atsiskleidžia jaunųjų kino kūrėjų žvilgsnis į socialines problemas. Skirtingas temas ir dokumentinio pasakojimo būdus čia jungia dėmesys tam, kas dar išlieka, nors pamažu nyksta. Per asmenines istorijas, vietas ir kasdienybės detales atsiveria platesni visuomenės procesai. Režisieriai mėgina užfiksuoti nykimo paliekamus pėdsakus, kol šie dar įžiūrimi.
Asmeninės atminties ir pakitusios dabarties santykį tyrinėja Dano Jako filmas „Sveiki sugrįžę!“. Tai autobiografinis režisieriaus žvilgsnis į gimtąją Rusnę. Bendraudamas su artimaisiais ir kapstydamasis asmeniniuose archyvuose, jis bando iš naujo prisiliesti prie praeities. Tačiau jo santykis su šia vieta ir jos žmonėmis jau pasikeitęs. Todėl kartais kiek nejauku stebėti režisierių, mėginantį sugrįžti į ankstesnį gyvenimą, kuris dabar atrodo tolimas ir kiek svetimas. Filmas renkasi atpažįstamą autobiografinės dokumentikos kelią – asmeniškai svarbi tema tyrinėjama per paties kūrėjo patirtį. Toks pasakojimo būdas suteikia filmui intymumo, tačiau apriboja galimybę pažvelgti į temą netikėtesniu kampu. Kita vertus, archyviniai vaikystės kadrai leidžia peržengti asmeninės istorijos ribas: anuometės šventės, fone skambanti muzika ir kasdienybės fragmentai gali priminti panašios kartos žiūrovų vaikystę. Taip Jako filmas atveria universalesnę patirtį – skatina susimąstyti apie savąjį santykį su vietomis, į kurias sugrįžtame jau pasikeitę.
Stop kadras iš filmo „Sveiki sugrįžę!“
Praeitis išlieka ne vien asmeniniuose prisiminimuose, bet ir pačiose vietose. Veronikos Tamulionytės „Nuskendusi žemė“ nukelia į teritoriją, kurią prieš tūkstančius metų užliejo Baltijos jūra. Filmo centre – povandeninės archeologijos pradininkas Vladas Žulkus, tyrinėjantis jūros dugną ir mėginantis atkurti kadaise čia plytėjusį kraštovaizdį, kuriame išlikę senųjų miškų fragmentų. Žulkus tampa tarpininku tarp skirtingų laikų ir pasaulių – jo asmeninės patirtys ir mokslinės paieškos leidžia priartėti prie to, ko jau seniai nebėra. Mokslininko charizma įtraukia, o povandeniniai kadrai atveria retai matomą Baltijos dugną. Šie vaizdai išsiskiria ir filmavimo technika – filmas pristatomas kaip pirmas lietuviškas povandeninis filmas, kurio vaizdus jūroje užfiksavo pati režisierė. Vis dėlto filmo vertė tuo neapsiriboja: moksliniai praeities tyrinėjimai virsta gyvu, įtraukiančiu pasakojimu. Pabaigoje, skambant dainos eilutėms „jūra mane kviečia sugrįžti“, nardyti nebegalintis Žulkus stebi jūrą nuo kranto. Ši scena praplečia nykimo temą – laikas keičia kraštovaizdį, o kartu ir mūsų pačių santykį su juo.
Stop kadras iš filmo „Nuskendusi žemė“
Kai juodame ekrane pasigirsta vyro balsas, prisimenantis tėvą – esą normalų, tipišką vyrą, vaikystėje diegusį kiekvienam vyrui būtinas vertybes, – iškart kyla klausimas, ką iš tiesų reiškia būti „normaliu vyru“. Melitos Sinušaitės filme „Paprasti normalūs vyrai“ ši tariamo normalumo samprata susiduria su skaudžia smurto artimoje aplinkoje patirtimi. Suaugusio vyro pasakojami vaikystės prisiminimai skleidžiasi uždaroje buto erdvėje, o kamera, fiksuodama jį vidutiniais ir stambiais planais, kuria intymų, įtampos kupiną balso ir vaizdo santykį. Melsvai pilkas koloritas sustiprina slogią atmosferą, kurioje sunkūs išgyvenimai tarsi įstringa tarp kasdienybės detalių. Šios suteikia filmui papildomo svorio. Viena iškalbingiausių – ant rankos ištatuiruoti žodžiai „One day you may“ („Vieną dieną galbūt galėsi“), lydimi prisipažinimo apie vaikystėje patirtą baimę ir bejėgiškumą. „Normalumo“ samprata ima braškėti, o tatuiruotė tampa savotišku filmo raktu – ženklu, kad praeities šešėliai tūno kažkur giliai po oda ir išnyra netikėčiausiomis akimirkomis.
Stop kadras iš filmo „Paprasti normalūs vyrai“
Dar viename programos filme „Ten, kur medus“ Sidas Čepelevas nukreipia žvilgsnį į tuštėjančią kaimyninės Latvijos provinciją. Režisierius pasirenka įdomų dokumentinio pasakojimo rakursą – bičių bendruomenės gyvenimas tampa savotiška žmonių gyvenimo būdo ir pasirinkimų paralele. Bitininko pasakojimą vis pertraukia apleistų miestelių vaizdai, kuriuos lydi per radiją skaitomos į Rygą išvykusių žmonių istorijos. Šis sugretinimas skatina svarstyti, kas nutinka bendruomenei, kai dalis jos narių iškeliauja ieškoti geresnio gyvenimo didmiesčiuose ar svetur. Vis dėlto pasikartojantys tuščių pastatų vaizdai pamažu praranda pradinį paveikumą. Iš pradžių ryškiai perteikę tuštėjančios aplinkos atmosferą, ilgainiui jie tampa nuolatiniu pasakojimo fonu, intensyvinančiu nykimo įspūdį. Galbūt taip filmas atkreipia dėmesį ne tik į tuštėjančias vietas, bet ir į tai, kaip pamažu prie jų priprantame: erdvės, kuriose kadaise virė gyvenimas, ilgainiui tampa įprasta kraštovaizdžio dalimi, nebekeliančia klausimų.
Stop kadras iš filmo „Ten, kur medus“
Džiugintos Gabrielės Radavičiūtės „Amorfofalas“ intriguoja jau sinopsiu, kuriame teigiama, kad „šių laikų Charonai gyvena tarp mūsų“. Šiemet „Sidabrinės gervės kiaušiniui“ nominuotas filmas atveria mažai pažįstamą autopsijos techniko Artūro kasdienybę: dienomis jis dirba morge, o laisvalaikiu puoselėja gėlynus ir gelbsti nukainotus, išmesti pasmerktus augalus. Vieną dieną čia gali pražysti amorfofalas, liaudiškai vadinamas lavongėle. Šis neįprastas augalas tampa simboline jungtimi tarp iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamų Artūro kasdienybės sričių. Įsimena ir filmo vizualinė kalba. Kadrą, kuriame matyti maiše atvežamas kūnas, keičia pjaunamos agroplėvelės vaizdas. Netikėtas montažo sprendimas akimirkai sukuria klaidingą įspūdį ir subtiliai susieja skirtingas aplinkas. Filmo įtaigą sustiprina beveik apčiuopiamas jusliškumas: susipina morgo, žemės ir amorfofalo, garsėjančio pūvančią mėsą primenančiu kvapu, vaizdiniai bei jų keliamos asociacijos. Iš kasdienių detalių ir netikėtų vaizdinių susidėlioja į programą organiškai įsiliejantis pasakojimas apie netikėčiausiomis formomis vis mėginančią prasikalti gyvybę ir keistą jos artumą mirčiai.
Stop kadras iš filmo „Amorfofalas“
Vienišų, ryšį su artimaisiais prarandančių žmonių tema kine nėra nauja, o senatvės, silpstančio savarankiškumo vaizdavimas neretai balansuoja ties nuspėjamo emocinio poveikio riba. Meda Aldakauskaitė filme „Geriausiai iš visų ir niekas nepavydi!“ šią temą atskleidžia kurdama savitą Danutės portretą. Iš pažiūros savimi pasitikinti moteris pamažu susiduria su vis labiau byrančia kasdienybe: blėsta atmintis, silpsta regėjimas, ỹra namų aplinka, komplikuojasi santykiai su sūnumi. Moters portretas kuriamas iš arti – stambūs planai ir pasikartojantis akių motyvas leidžia įsižiūrėti į Danutę ir stebėti, kaip keičiasi jos santykis su aplinka. Viename jautriausių epizodų duše stovinti moteris, vandeniui tekant jos veidu, prabyla apie netektį. Stambus planas sustiprina akimirkos intymumą, nors vandens, ašarų ir skaudžios išpažinties derinys atrodo kiek nuspėjamas. Kitokį toną pasakojimui suteikia vienos laidos garso įrašas, kuriame girdėti nostalgiškas apgailestavimas dėl besikeičiančių laikų, galintis nuskambėti kaip priekaištas dabarčiai. Šis intarpas kiek iškrenta iš stebėjimu grįsto pasakojimo, tačiau kartu sukuria distanciją, neleidžiančią filmui panirti į perdėtą sentimentalumą.
Stop kadras iš filmo „Geriausiai iš visų ir niekas nepavydi!“
Nauja „Nepatogaus kino“ programa išryškina, kokiais skirtingais būdais dokumentinis kinas gali kalbėti apie žmogaus santykį su aplinka, laiko tėkme, asmenine ir kolektyvine atmintimi. Kūrėjai naršo asmeninius archyvus, ieško išnykusio kraštovaizdžio pėdsakų, stebi tuštėjančias erdves ar aptinka netikėtų ryšių kasdienybės detalėse. Kiekvienas savaip ištraukia į šviesą tai, kas jau buvo bepradedą grimzti į užmarštį. Šie filmai sujudina nusistovėjusį santykį su tikrove, iškelia dviprasmybes ir klausimus, kurie lieka aktualūs ir pasibaigus kino seansui.
