„Svarbu žinoti, kad už kūrinio stovi ne mašina, o gyvas žmogus“: su Robertu Nevecka apie animaciją, pankišką laisvę ir vėjo malūnus

Kotryna Lingienė

Rugpjūtis. Vienas paskutinių gražių vasaros rytų. Robertas Nevecka ką tik baigė darbą Kamilės Milašiūtės filme ir turi kelias laisvas dienas iki naujo projekto – Marijos Kavtaradzės trumpametražio. Dažnai pirmuoju režisieriaus asistentu dirbantis menininkas per pokalbį keliskart susikuklina – net ir pavadinęs save režisieriumi, nors jo biografijoje jau ne vienas trumpo metro filmas. Nuo jų atsispyrę kalbamės apie vaidybinio kino ir animacijos santykį, talentą užčiuopti visuomenę gniaužiančias nuotaikas (nors čia jis vėl kuklinasi ir sako esąs veikiau stebėtojas) ir kūrybiniu impulsu tapusią paauglystę uostamiestyje.

– Žinau tave kaip režisierių ir režisieriaus asistentą, animatorių, iliustratorių – negaliu nepagirti taikliai fiksuojamo gyvenimo filmavimo aikštelėse. Kaip apskritai atsiradai kine – per darbą aikštelėje ar visgi iš noro joje vadovauti?

– Mokyklą baigiau Klaipėdoje, o 2002-aisiais atsikrausčiau į Vilnių studijuoti informatikos. Tuo metu norėti tapti programuotoju buvo savaime suprantama, bet greitai atšalau – supratau, kad man tai tiesiog neįdomu. Mintys ėmė suktis kitur. Atsitiktinai pamatytas trumpas animacinis filmas tapo lūžiu – supratau, kad reikia bandyti kraustytis į kino sferą. Iki tol nemažai paišydavau savo malonumui, tad įsidarbinau MTV montuotoju, vėliau tapau animatoriumi, kūriau vinjetes. Galiausiai viskas natūraliai nuvedė iki kino režisūros studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

– Buvo įdomu tik dabar pamatyti tavo LMTA sukurtą trumpametražį „Džiunglės“, jame vaidinusius tuomet dar jaunuolius – „Solo Ansamblio“ narį Vytautą Leistrumą ir „McLoud“ vokalistą Luką Malinauską. Ar vaidybinis kinas akademijoje buvo sąmoningas pasirinkimas?

– Tiesą sakant, akademijoje animacijos beveik nedariau – turėjau nuo jos ilgą pertrauką. Teoriškai LMTA įmanoma kurti animaciją, bet per ketverius metus pateikti tiek nupieštos medžiagos, kiek reikalaujama peržiūroms, yra tiesiog neįveikiama užduotis. Todėl labai tikslingai nuėjau į vaidybinį kiną ir jo iki šiol nesu iki galo paleidęs – rašau vaidybinio filmo scenarijų, o ir mano magistro darbas Vilniaus dailės akademijoje buvo pusiau vaidybinis.

Stop kadras iš filmo „Džiunglės“

– Kuo vaidybinio kino išmanymas padeda tavo animacijai?

– Manau, vaidybinis kinas suteikia kur kas daugiau erdvės eksperimentams ir praktikai. Jei darai vien tik animaciją, per tą patį laiką „išspaudi“ labai nedaug grynosios medžiagos. Nebent esi toks fenomenaliai produktyvus kaip Antanas Skučas, kuris šiemet, rodos, jau tris shortus paleido. Bet šiaip procesai labai ilgi: „Žvejybos uostas“ užtruko trejus metus, „Sniego pastogė“ – ketverius. Vaidybinis kinas leidžia būti produktyvesniam, drąsiau improvizuoti, o tą patirtį vėliau gali perkelti į animaciją. Manau, mano animaciniai darbai iš vaidybinio kino pasiskolino laisvę klysti ir bandyti.

– Žiūrėdama „Džiungles“ ir „Sniego pastogę“ vieną po kito pastebėjau, kad tai, kas tavo filmuose buvo fikcija, šiandien – dokumentika: paauglių žiaurumas gatvėse ir parkuose, karo žiemos Ukrainoje… Ar pačiam neatrodo, kad rašydamas scenarijus kažkiek nuspėji ateitį, o gal tiesiog esi jautresnis aplinkai nei vidutinis praeivis?

– „Sniego pastogę“ rašiau Maidano įvykių fone – tai man turėjo tiesioginės įtakos. Todėl nesijaučiu kažką nuspėjęs, labiau fiksavau tai, ką mačiau vykstant čia ir dabar. Žinoma, vėliau, prasidėjus dabartinei karo fazei, filmas įgavo naujų spalvų ir sąsajų. Panašiai ir su „Džiunglėmis“. Man atrodo, kad aš labiau atliepiu aktualijas, o ne jas pranašauju.

Stop kadras iš filmo „Sniego pastogė“

– Stebint tavo kūrybą, neįmanoma neatkreipti dėmesio į itin taiklius garso takelius ir garso dizainą. Mano manymu, animacijoje dažnai būtent geras garsas piešinius paverčia kinu. Kalbant apie muziką, taviškiuose darbuose jaučiamas pankiškas fonas – drįstu spėti, tai asmeninis muzikinis skonis.

– Taip, animacijoje garsas be galo svarbus, jis privalo būti ekspresyvus. Vaidybiniame kine garsas gali nelįsti į akis, tiesiog organiškai susilieti su vaizdu, o animacijoje noriu, kad garsas pasakotų daugiau nei matome, kad jis būtų lyg atskiras meno kūrinys. Didžiulę įtaką galutiniam mano filmų garso dizaino rezultatui daro tai, kad dirbu su garso režisieriumi Juliumi Grigelioniu – mes praktiškai visada dirbame kartu, atėjome iš tos pačios aplinkos, todėl vienas kitą suprantame be žodžių.

Muzika, kaip ir pastebėjai, tikrai mano skonio reikalas ir savotiška duoklė tokioms vietoms kaip „GreenClub“, „Supuvusi skylė“ ir visa ta mane formavusi DIY [do it yourself – pasidaryk pats] kultūra. Man gera ten atrastas grupes cituoti, padėkoti už tai, kad jos mane kažkada nulipdė. Kai kurioms grupėms tai būna pirmas kartas, kai jų muzika nuskamba kine, jos džiaugiasi paminėjimu, o man smagu joms tą duoklę atiduoti.

– Kalbantis nuolat mini savo kolegas. Kaip matai dabartinę kino kūrėjų kartą? Ar esate paskiri kūrėjai, susitinkantys bendruose projektuose, ar visgi amžini klasiokai?

– Žinok, klasiokai. Dažnai juokaujam, kad filmavimai ar festivaliai mums yra tiesiog klasiokų susitikimai. Bendruomenė labai glaudžiai susijusi, mes labai mėgstame dirbti vieni pas kitus, padėti, stovėti vienas už kitą. Atrasti darbe tokią chebrą, kuria gali visiškai pasitikėti, yra didžiausias džiaugsmas. Nors sakoma, kad darbas aikštelėje yra sunkus, man tai pirmiausia yra susitikimas su saviškiais. Štai dabar filmuosime su Marija Kavtaradze, prieš tai dirbau su Kamile Milašiūte – abi yra mano grupiokės.

– Ar bendruomenėje jaučiama hierarchija? Pavyzdžiui, kad ilgametražis vaidybinis kinas yra pagrindinis tikslas, o trumpas metras, animacija ar reklama – tik laipteliai link jo?

– Nemanau, kad kas nors sąmoningai žiūri per hierarchijos prizmę, bet faktas, kad žmonės, dar nesukūrę ilgametražio filmo, jaučiasi šiek tiek kitaip. Tas ilgas metras jiems yra tarsi tas daiktas, kurį būtinai norisi pagriebti ateityje. Tie, kurie jį jau yra sukūrę, tą įtampą praranda, bet jie tikrai nežiūri į kitus iš aukšto. Atvirkščiai – jiems atrodo cool, kai kas nors padaro gerą klipą.

Lietuvoje pastebiu keistą tendenciją: jei jau sukūrei ilgametražį, į trumpos formos kūrinius dažniausiai nebegrįžti. Marija Kavtaradze čia yra puiki išimtis – ji po didžiųjų filmų vėl ėmėsi shorto. Man atrodo, kad kūrėjams būtų labai sveika sugrįžti prie trumpos formos. Pavyzdžiui, man būtų be galo įdomu pamatyti kokį nors Andriaus Blaževičiaus sukurtą muzikinį klipą. Tai būtų jėga.

– Kaip pats jautiesi dėl to ilgametražio filmo?

– Norėčiau jį padaryti, bet jeigu ir nepadarysiu, tai nieko tokio. Bet taip, turiu mintį, kad būtų faina pabandyti į šitą maratoną išbėgti ir pažiūrėti, kaip jis susiklostys.

– Pastebėjau, kad dabar, žiūrėdama gerą animaciją – ar tavo darbus, ar tuos pačius „Studio Ghibli“ filmus, – pradedu galvoti apie dirbtinį intelektą. Kaip jis pakeis šią sritį? Kaip tu pats brėži ribą: kur baigiasi tavo kūryba ir kur prasideda mašinos pagalba?

– Aš dar niekada nesinaudojau dirbtinio intelekto pagalba. Šiuo klausimu esu kovotojas – galbūt tai kova su vėjo malūnais, bet man atrodo, kad kai tik prisileidi dirbtinį intelektą į kūrybą, ta riba ima nykti, ir norisi jį naudoti vis daugiau. Dabar daug kalbama, kad vadinamieji in-betweenų, arba tarpinių kadrų, piešėjai turėtų išnykti, nes neva mašina gali viską nupiešti už juos. Juk tai neįdomiausias ir sunkiausias darbas. Bet aš tam nepritariu. Man tai būtų profesijos nurašymas. Štai paišydamas „Žvejybos uostą“ turėjau kelis animatorius ir aš puikiai matau, kurį kadrą paišė Pidžinas [Pijus Čeikauskas], o kurį – jau kitas žmogus. Jų ekspresija skiriasi, ir tai įdomu.

Taigi manau, kad autoriniuose, kūrybiniuose darbuose DI niekada visiškai neperims vairo taip, kaip, pavyzdžiui, programavimo srityje. Čia autorystė yra viskas. Žiūrovui svarbu žinoti, kad už kūrinio stovi ne mašina, o gyvas žmogus.

– Nors festivaliuose jau kuris laikas yra ir DI sukurtų filmų, ir specialių jų programų. 

– Pastebiu tai ir aš. Bet tokius filmus žiūrėti labai sunku, nes nesupranti, kiek ten liko žmogaus. Žiūri nebe kaip į kiną, o kaip į kažkokią techninę užduotį – bandai pagauti, kas čia tikra, o kas ne. Neseniai per magistrų peržiūras VDA matėme vieną labai gražų darbą, bet kai pasakė, kad tai DI, iškart pasikeitė požiūris. Atsirado tas jausmas: „Ai, tai kam mes tada išvis tai žiūrime?“

– Minėjai kovą su vėjo malūnais… Įsivaizduoju ją labai lėtą – juokauju, aišku. Bet faktas, kad animacinis shortas kuriamas kelerius metus – įžvelgi tame žavesį ar visgi tai tiesiog resursų trūkumas?

– Man lėtumas ir patinka, ir ne. Labai norėčiau, kad procesas būtų labiau optimizuotas, bet su animatorių laiku situacija Lietuvoje sudėtinga. Turiu tokią utopinę viziją: būtų idealu surinkti keturių–penkių žmonių komandą, išsivežti juos į kokią Nidos meno koloniją, ten užsidaryti, viską supaišyti ir tik tada grįžti namo, bet kol kas Lietuvoje tai neįmanoma, nes talentingų animatorių pas mus tiesiog per mažai ir jie nuolat graibstomi. Todėl viskas ir užsitęsia kelerius metus.

Stop kadras iš filmo „Sniego pastogė“

– Pakalbėkime apie tavo naujausią darbą – „Žvejybos uostą“. Kaip pats pasikeitei nuo „Sniego pastogės“?

– Labiausiai džiaugiuosi, kad pagaliau išdrįsau sukurti visiškai pieštą filmą. Kurdamas „Sniego pastogę“ maniau, kad tiesiog neįveiksiu tokio masto užduoties, todėl jis pirmiausia buvo nufilmuotas, o tik tada animuotas – tai rotoskopinė technika. Su „Žvejybos uostu“ atėjo kažkoks vidinis atsipalaidavimas. Nebebuvo to slegiančio jausmo, kad privalau sukurti „savo gyvenimo filmą“. Atsirado ta „lengva ranka“, ir man pačiam dėl to labai smagu. Kūrybinio proceso metu nuolat galvojau: jei būčiau vaikas ar paauglys ir pamatyčiau tokį filmą – ar man jis patiktų? Supratau, kad taip, ir šiuo rezultatu labai džiaugiuosi.

– „Žvejybos uostas“, atrodo, yra labai asmeniška duoklė tavo paties paauglystei.

– Taip, ten esu aš – vienas iš tų vaikų, sprogdinančių šampano butelius.

– Man šiame filme patiko tas specifinis, giedras, bet ir liūdnokas, daugeliui millennialsų būdingas nostalgiškas žvilgsnis į vaikystę 90-iniais. Jei žiūrėtume logiškai – gyvenome neturtingai ir pavojingai, bet… buvo labai smagu. O kaip tas laikas atrodo šiandieniniam Robertui?

– Vertinant objektyviai, dabartiniai vaikai gyvena nepalyginamai laimingiau. Tačiau mūsų laikas turėjo vieną pranašumą – mes turėjome daugiau laisvės. Kadangi nieko neturėjome, privalėjome patys sau susikurti tą fainumą. Kiek žaidimų būdavo prigalvota! Tas poreikis kurti iš nieko buvo labai stiprus variklis. Bet, žinoma, gyvenome sunkiai, ir dabar belieka džiaugtis, kad visi esame su visais pirštais.

– Ar tavo ankstyvieji piešiniai, kuriuos minėjai, buvo susiję su gatvės kultūra? Šiame filme tagų ir grafičių labai daug, ir jie tokie tikslūs!

– Tuo metu mano aplinkoje – Klaipėdos pankų chebrytėje – gatvės menas nebuvo paplitęs. 1999-aisiais tam tiesiog nebuvo resursų. Tad mano kūryba tada apsiribodavo mokyklinių sąsiuvinių paraščių iliustracijomis.

O kalbant apie „Žvejybos uosto“ vizualiką, čia didžiausią įtaką padarė kolega iliustratorius Žilvinas Jagėla. Aš jam neturėjau nieko nurodinėti – jis yra didžiulis senosios muzikos archyvų entuziastas, tad sudėjo tokius dalykus, nuo kurių vėliau visi aikčiojome. Pavyzdžiui, grupės UZI paminėjimas… Kad tai įvertintum, turi gerai išmanyti Klaipėdos sceną.

– Kuo tave, kaip kūrėją, traukia nefasadinis miestas? Kodėl įdomiau ekrane rodyti aptriušusius kvartalus, o ne futuristinius dangoraižius ar ką tik suremontuotas gatves?

– Čia vėlgi grįžtame prie Klaipėdos pankų ir visų vėlesnių patirčių. Tie žmonės ir vietos man labai stipriai įskiepijo DIY pasaulėžiūrą. Man įdomu viskas, ką sukūrė bendruomenė, ir visiškai netraukia tai, ką architektai ar interjero dizaineriai suprojektavo už milijonus. Gražu ten, kur žmonės ką nors suformavo patys, kur viskas atėjo iš vidaus, o ne už didelius pinigus. Todėl Vilniaus „Šanchajaus“ rajonas man šimtą kartų įdomesnis už bet kokį modernų dangoraižį. Ten matau tikrą autentiką: žmogus pats bakūžę pasistatė, šulinį surentė…

– Ar tai tavo asmeninė kino misija – ekrane užfiksuoti nepudruotą autentiką?

– Turbūt. Nors, tiesą sakant, apie tai per daug negalvoju – panašiai kaip ir su muzikos parinkimu. Tiesiog į kūrinį dedu tai, kas man gražu ir įdomu, o ne tai, kas svetima ar nuobodu. Nesuku sau galvos dėl to, kodėl renkuosi viena, o ne kita.

Stop kadras iš filmo „Žvejybos uostas“

– Kas toliau? Ar tavo kūrybinis kalendorius tankiai užpildytas?

– Filmu rūpinasi labai smagi platinimo kompanija – man tai nauja patirtis, tad dabar toks, sakyčiau, exciting laikas. O užantyje turiu dar vieną shortą – savo magistrinį darbą VDA. Jis man pačiam labai patinka, tik reikia dar prisėsti ir galutinai užbaigti. Po „Žvejybos uosto“ tai bus kitas mano projektas. Tada laukia ilgo metro rašymas. Galvoje dar sukasi grafinė novelė – jos tekstas jau paruoštas, liko tik nupiešti. Pradėti didelius projektus visada sunkiausia, bet noras didelis.

– O jei reikėtų prisistatyti vienu žodžiu – kas tu esi, Robertai?

– Vienu žodžiu? Blemba, gal tiesiog žmogus? Nežinau, labai sunku. Visą mano gyvenimą profesijos tiesiog lipa viena ant kitos. Kai tenka oficialiai užsirašyti, vardinu viską: režisierius, animatorius, šiek tiek dailininkas ir iliustratorius… Esu kažkur per vidurį tarp visų šitų dalykų.