Žalio vyno vedini: Silvijos Kuodytės trumpametražio filmo „Razboras“ recenzija

Aistė Balčiūnienė

Režisierė Silvija Kuodytė „Scanoramos“ trumpametražių filmų konkursinėje programoje „Europos blyksniai“ pristato filmą „Razboras“. Naktis, svaigalai, mašinos, muštynės – žaidžiama kone privalomais įtempto veiksmo filmo atributais. Filmo eigoje vis didesnę svarbą įgyjant pačiai kelionei, o ne galutiniam jos tikslui, galima brėžti kelio filmo trajektoriją.

Keturių draugų naktinis pasivažinėjimas automobiliu neturi aiškaus tikslo. Jis persmelktas įprastais ritualais: gurkšnojamas alkoholis, mezgasi ir nutrūksta reikšmingai nereikšmingi pokalbiai, aidi motinos telefono skambutis „Kur taip lėkei, jeigu vis tiek nežinai, kur važiuoji’? – nuskamba klausimas. Į nuobodžiaujančios ketveriukės kelionę gyvasties įneša Rokelio skambutis: jaunuoliai pakviečiami prisijungti prie „razboro“. Vien tiktai Justei (vaid. A.Pilecka), kuri sėdi už mašinos vairo ir vienintelė gali blaiviai vertinti situaciją, ši mintis neatrodo šauni. Visgi, bičiulių spaudžiama ji ryžtasi vairuoti iki kovos lauko. 

Režisierė S. Kuodytė kaip ir pirmajame filme „Ja tibia ubju“ atsiskleidžia kaip atmosferinio kino kūrėja. Filme puikiai perteikiamos nerimo, baimės, neužtikrintumo būsenos. Žvelgdamas į pirmuosius kadrus, žiūrovas turi įdėti pastangų, kad pro medžių šakas pamatytų, kas gi iš tiesų vyksta raudonajame keliautojų automobilyje. Tamsios spalvos, bendrų planų gausa stiprina neapibrėžtumo, nežinios įspūdį. Juodos ir raudonos spalvos, jų kontrastai įneša dramatizmo. Dialogų pauzės, balansuojančios ties nejaukumo riba, stiprina įtampos lauką. Veikėjai stebimi tarsi atsitraukus, jų dialogai dengiami panoraminiais vaizdais. Santūri filmo stilistika kuriama drauge su operatoriumi Jauniumi Sarapinu.

Garso režisierius Laurynas Kamarauskas natūralius garsus įkomponuoja į grėsmingos aplinkos atmosferą. Tamsoje kiekvienas garsas kelia baimę: ar tai būtų tolumoje kaukiančios sirenos, ar veikėjų imituojamas avarinis signalas. Garsai nėra naudojami chaotiškai, jie žymi galimo pavojaus gaires. Muzika, dainos tampa užuovėja nuo nesaugios realybės. Kelyje veikėjus lydi „Orų“ daina „Tavo stogas toks trapus“; jaunuoliai save drąsina traukdami Vytauto Kernagio dainą: „Suplėšysim į gabalus, tuos kolorado vabalus“.

Automobiliams jungiantis į kolonas, atmosfera kaista. Nebėra aišku, kurias mašinas vairuoja draugai, kurias – priešininkai. Kompanijos drąsa pamažu garuoja. Nors kovinę formą palaiko keleivių dialogais kuriama Rokelio legenda, tačiau ir ji varijuoja – nuo penkis paguldžiusio didvyrio iki visą naktį krūmuose pratupėjusio bailio paveikslo. Gūžiasi netgi vairuotojos brolis – vairavimo it ugnies vengiantis – mašinos savininkas Arnoldas (vaid. R. Petraitis). Įsitraukimo į kovą iniciatorius kompanijos vaidmenį muštynėse mažina nuo „pastovėjimo šalia su visais“ iki „pasėdėjimo mašinoje“. Muštynių norėtų išvengti romantiškų užmojų turintis Laurynas (vaid. K. Budrys); juokingai viskas atrodo tik šalia jo įsitaisiusiai draugužei (vaid. A. Daukaitė).

Įtampa didinama per asimetriškas, dinamiškas kadro kompozicijas, greitėjantį montažą intensyvėjančius dialogus. Kadruose vyraujanti mėlyna spalva kuria ilgesio, praradimo nuojautą. Iš paukščio skrydžio stebimi veikėjai atrodo pasimetę, klaidinami nežinioje: neaišku į kurią pusę važiuoti, kuo dabar sekti. 

Filme sprendimo raktas sufleruojamas dar neįpusėjus istorijai. Priešininkų po mašinos ratais numestas vamzdžio gabalas gali būti kovos pirštinės simbolis. Tačiau, gal tai nuoroda į kovos lauko suardymą?

Nežinau, kokį sprogstamąjį užtaisą turi Neringos Čereškevičienės užkurtas „Tele-Bim-Bam“ kūrinys, bet atsimenu, kaip klausoma „Mėlyna suknelė“ dar prieš dvidešimtį metų į jaunimo duris sukviesdavo kaimynų ramybės saugojimo inspekciją. Įdomu, kad kolektyvo daina „Rytoj mes skrisim“ atliekama drauge su Marijonu Mikutavičiumi skamba ir nūdienos kartos filme, o kvietimas paragauti nesugadinto žalio vyno tampa reikšminga metafora. 

Kine pastaruoju metu matome nemažai pavyzdžių, kai veikėjų fabula vystoma panašiu principu: veikėjams priartėjus prie kraštutinės pokyčio ribos, ji nėra peržengiama. Pagrindinius veikėjus linkstama apsaugoti, jų „nesubaladojant“. Čia galima prisiminti 2024 m. EFA (Europos kino akademijos) nominaciją pelniusį trumpametražį jaunos prancūzų režisierės Salomé Da Souza filmą „Sumaištis“ (Baucan), kuriame nagrinėjama pusbrolio ir pusseserės meilės drama. Veikėjų branda vyksta be stipresnės išorinės destrukcijos, per augantį sąmoningumą ir asmeninės atsakomybės prisiėmimą. 

Intensyviausia kova „Razbore“ įvyksta tarp brolio ir sesers. Pagrindinių veikėjų konfliktą nužymi tarytum atsitiktinai priešiški jų poelgiai – pavyzdžiui, skubantis į muštynes Arnas vos nepalieka sesers vienos viduryje laukų. Jų nesutarimus ryškina, aktualizuoja kitų veikėjų replikos. Justei kritiniu momentu neįleidžiant Arno į automobilį, įtampa tarp pagrindinių veikėjų pasiekia kulminaciją. Konstruojama fiziškai neįvykusio susirėmimo patirtis. Sesers poelgis leidžia broliui patirti galimas kautynių pasekmes. Ir jos nei vienam kelionės dalyviui nebeatrodo nei juokingos, nei šaunios. Po tokios pamokos Arnas, nors ir trumpam, perima kelionės vairą. Ambicijų ir atsakomybės dilema veria transformuojančios vidinės kelionės perspektyvą, kelia klausimą: dėl ko gi iš tiesų mes kovojame? Ir ar besiverždami į kovos lauką, neprarandame to, kas yra svarbiausia?

„Razbore“, veikėjai finale švenčia savo „status quo“, manifestuodami ir savo stiprybę paversdami tai, į ką buvo kėsintasi – nekaltą, autentišką būvį. Tęsiama nesugadintos jaunystės odisėja. Bet ar tikrai žiūrovams belieka mėgautis žalio vyno taure? Atrodo, kad vynas jau įgauna brandos aromatą.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2025–2026“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.