Mano gyvenimas tavo rankose

Autorius: Balys Stankevičius

Tekstas parengtas jaunųjų kino kritikų programos „Shorts Critics. Young“ metu. Tai 16–19 metų jaunimui skirta kino kritikos ir kūrybinio rašymo programa, kur dviejų dienų kūrybinėse dirbtuvėse dalyviai/-ės gilinasi į kino kalbą bei kino kritikos principus, mokosi analizuoti filmus ir kūrybiškai apie juos rašyti.

2009-ųjų metų Nuno Beato trumpametražis animacinis filmas „Mano gyvenimas tavo rankose“ yra draminis kūrinys, iš pirmo žvilgsnio galintis pasirodyti kritikuojantis smurtinę, tradicinę, Pietų Europoje kadaise populiarią – kovą prieš bulių. Tačiau, filmas neapsiriboja ties tuo ir atskleidžia kai ką mums visiems labiau artimo ir skaudaus.

Šio trumpametražio filmo pagrindiniai veikėjai: berniukas ir jo tėvas matadoras, atvykę į bulių kautynes, kuriose tėvas nukaus dar vieną bulių. Nors filmas yra pusiau nebylus ir apie veikėjų dialogą suprantame tik iš neišverčiamo dūsavimo ir pavienių žodžių, žiūrovui leidžiama suprasti, jog berniukas žavisi savo tėvu ir svajoja sekti jo pėdomis, tapdamas matadoru.

Lemtingas lūžis įvyksta berniukui prieš kovą susidūrus su buliu, kuomet jis pirmą kartą šią būtybę pamato kaip gyvą padarą, o ne spektaklio rekvizitą. Tarp jų įvyksta savotiškas susijungimas. Režisierius Nuno Beato šį vaizdinį perteikia puikiai, pasirinkdamas ekspresionistišką, kiek sapną primenantį animacijos stilių. Vaizdai scenose gerokai išplaukę, ne visai ryškūs, o tai leidžia į kūrinį pažvelgti labiau metaforiškai, nei tiesiogiai.

Po šio susijungimo, berniukas tarsi ima jausti ir suprasti bejėgį gyvūną. Akivaizdu, jog tai ne pirmas kartas, kuomet berniukas žiūri tokią kovą, tačiau pirmą kartą susiduria su kančia bei skausmu, kurį patiria pramogai nudobtas gyvūnas. Kiekvieną dūrį buliui jaučia ir pats berniukas, o tai griauna jo susikurtą, herojišką tėvo vaizdą ir iki tol prie jo rištą identitetą.

Prieš kovą, berniuko tėvas veidrodžio kampe išdėlioja kelias nuotraukas su katalikiškais vaizdais: Šventoji Mergelė Marija, Jėzus nešantis kryžių ant pečių ir siluetas, beveidis siluetas, kuris tarsi mena jo sūnų – pagrindinį šio pasakojimo veikėją. Tai tarsi šiek tiek užbėga įvykiams už akių ir subtiliai pristato akivaizdžią moralinę dilemą. Jėzus nešantis kryžių – kančios ir atgailos simbolis. Kančios, kurią tuoj išgyvens bejėgis gyvūnas, ir atgailos, kuri pasiglemš pirmą kartą su mirtimi iš arti susidūrusį berniuką. Beveidis berniuko siluetas leidžia suprasti, jog šio berniuko moralė ir vertybės – tėvo rankose ir jis atsakingas už jų formavimą. Šventoji Mergelė Marija mena nekaltumą, kurį šis kančios iš arti dar nematęs berniukas tuoj praras.

Šio trumpametražio filmo vertė slypi jo moraliniame imperatyve. Dažnas žmogus nesusimąsto apie savo veiksmų pasekmes šalia esančiam, už mūsų pramogą ar naudą skaudžią kainą sumokančiam gyviui, ar tai būtų kitas žmogus, ar gyvūnas. Būtent dėl to šis filmas neapsiriboja kritika konkrečiai smurtinei tradicijai, o verčia susimąstyti apie kančią, kurios nematome ar pasirenkame nematyti, kai siekiame asmeninės naudos ar pasitenkinimo. 

Mano nuomone, šis trumpametražis filmas turi aukštą produkcinę vertę, dėl jo aktualumo neprarandančios žinutės ir individualiai interpretacijai kviečiančio stiliaus. Tai yra ne tik pasakojimas apie kankinimą, virtusį pramoga, bet ir apie moralinį susipriešinimą, verčiantį gerokai permąstyti mūsų veiksmus bei jų galimas pasekmes mums ir mūsų aplinkai.