Kaip atrodo šiuolaikinė animacijos industrija Lietuvoje?
Ieva Šukytė
Neseniai Lenkijos kino žurnalo buvau paprašyta parašyti apie Baltijos šalių kiną. Analizuodama, kuo jis panašus ir kuo skirtingas, pamačiau, kokia spalvota ir įvairi yra mūsų kino istorija. Deja, straipsnyje beveik neteko paliesti animacijos, kuri taip pat užima svarbią vietą mūsų kino istorijoje, nors kartais būna nepelnytai pamiršta.
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos animacijos industrija gerokai išaugo ir ėmėsi įvairių žanrų bei technikų kūrinių, kartais – ir ambicingų koprodukcijų, tokių kaip „Kaimiečiai“ (Chłopi, 2023), Lietuvos nacionaliniuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ pripažinti geriausiu mažumos bendros gamybos filmu. Lietuvos animacijos studijos taip pat prisideda prie tarptautinių projektų ir kino paslaugų teikimo. Vienas ryškesnių pavyzdžių – Berlyno kino festivalyje pristatytas vengrų filmas „Baltas plastikinis dangus“ (Müanyag égbolt, 2023), rodytas ir Europos šalių kino forume „Scanorama“. Gana ilgą laiką stebint Lietuvos kino industriją ir jos raidą, norėjosi pasižiūrėti, kaip užaugo naujoji animacijos karta, kas jos kūrėjams rūpi ir ką jie nori pasakyti savo kūriniais.
Ne per seniausiai Lietuvoje įsikūrė pirmoji stopkadro animacijos studija „Kadrų skyrius“, o „Art Shot“ įsitvirtino industrijoje kaip viena stipriausių animacijos gamybos įmonių ir šiuo metu baigia animacinį serialą vaikams „BFF“. Be šių dviejų stiprių įmonių animacijos industrijoje veikia ir „Akis bado“, „Broom Films“, „Meinart“. Pamažu prodiuseriai ir animacijos kūrėjai dairosi ir į ilgo metro animacinius filmus. Dagnės Vildžiūnaitės įmonė „Just a moment“ šiuo metu vysto animacinį filmą „Sibiro haiku“, paremtą Jurgos Vilės ir Linos Itagaki grafine novele. Prodiuserė Justė Michailinaitė renginyje „Knyga + kinas“ laimėjo Vilniaus miesto savivaldybės įsteigtą opciono prizą ir šiuo metu kartu su režisieriumi Antanu Skuču vysto dar vieną ilgametražį animacinį filmą – „Mergaitė su šautuvu“, paremtą Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki grafine novele. Viena labiausiai vertinamų Lietuvos animacijos režisierių Skirmanta Jakaitė šiais metais taip pat gavo Lietuvos kino centro finansavimą savo debiutiniam ilgo metro filmui „Trupiniai sniege“. Šis darbas buvo atrinktas ir į „CEE Animation“ mokymų programą.
Pirmieji du minėti ilgametražiai filmai apie skaudžius praeities įvykius kalbės iš vaikų perspektyvos, kuri Lietuvos kine pasitelkiama retai. Tremties temą šiuolaikinėje šalies animacijoje jau nagrinėjo Antano Skučo ir Gintarės Valevičiūtės-Brazauskienės trumpo metro filmas „Purga“ (2023), tais pačiais metais įvertintas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias animacinis filmas. Tikrais tremtinių išgyvenimais paremta animacija nukelia už Šiaurės poliarinio rato – čia regime tremties iškankintų žmonių veidus ir kūnus. Animacija įtaigiai perteikia atšiaurų klimatą ir vėją, kuris gano pavargusius, likimo valiai paliktus žmones. Galbūt dabartinio geopolitinio klimato fone, kai šalys persvarsto savo istoriją ir tapatybę, animacijos kūrėjai taip pat nori grįžti prie skaudžių Lietuvos istorijos įvykių ir priminti apie mūsų praeitį jaunajai kartai.
Stop kadras iš filmo „Purga“
Prie animacijos augimo Lietuvoje taip pat prisidėjo kolegijos ir universitetai, kuriuose galima studijuoti animaciją ir žaidimų kūrimą. Vilniaus dailės akademijos Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedroje, kuri kitais metais minės 25 metų jubiliejų nuo animacijos studijų įkūrimo, prieš trejus metus pradėtos vykdyti ir animacijos magistro studijos. Šios pakopos studijų baigiamasis darbas – trumpo metro animacinis filmas. Vilniaus kolegijos Multimedijos dizaino programoje galima rinktis animacijos specializaciją. Tarp buvusių šios programos studentų – ir Urtė Oettinger, trumpametražių filmų ir animacinio serialo „BFF“ kūrėja. Kolegija išugdė nemažai animatorių, šiandien dirbančių prie įvairių gamybos ir bendros gamybos projektų. „VILNIUS TECH“ ir Mykolo Romerio universitetai taip pat siūlo su skaitmenine animacija ir žaidimų kūrimu susijusias studijas.
Nors animacijos studijų pasiūla Lietuvoje gana didelė, viena ryškiausių problemų ta, kad studentai nemokomi animacijos kino meno. Daug dėmesio skiriama arba animacijos amatui ir technikoms, arba meninei animacijai, naudojamai parodose ir instaliacijose, tačiau studentams trūksta scenarijaus rašymo, istorijos plėtojimo įgūdžių. Kadangi animacijos studijos Vilniaus dailės akademijoje yra medijų katedros dalis, į šią kino rūšį daugiau žvelgiama kaip į šiuolaikinio meno lauką, tad studentams kartais stinga techninių įgūdžių, kuriems daugiau dėmesio skiriama kolegijose. Dėl to animacijos studijas baigę absolventai neturi visų animaciniam kinui kurti reikalingų įgūdžių. Juos tenka ugdyti savarankiškai, tęsiant studijas užsienyje arba dirbant animatoriais įvairiuose projektuose ir taip pamažu augant kaip animacijos profesionalams.
Vienas išskirtinių naujų šiuolaikinės animacijos veidų Lietuvoje – Eglė Davidavičė, dar studijų metais parodžiusi gebėjimą minimaliomis priemonėmis įtaigiai papasakoti istoriją. 2017 m. jos studijų darbas „Gimimas“ buvo pristatytas Europos šalių kino forume „Scanorama“, o baigiamasis studijų darbas „Šukavimas“ (2019) – jautri istorija apie tėvo ir dukros ryšį – apkeliavo ne vieną animacijos ir trumpametražių filmų festivalį. Eglė, du kartus „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose nominuota geriausio studento darbo kategorijoje, baigusi studijas pradėjo dirbti su animacijos prodiusere Agne Adomėne. Kartu jos kūrė Davidavičės trumpo metro filmą „Ta, kuri žino“ (2024).
Stop kadras iš filmo „Ta, kuri žino“
2D pieštinės animacijos technika sukurta animacinė juosta reflektuoja kūną ir santykį su juo. Pastelinių mėlynų atspalvių pripildytoje baseino aplinkoje paauglė nejaukiai jaučiasi dėl ant kūno esančios dėmės. Režisierės pasirinkta pagrindinė filmo lokacija – baseinas – yra vieta, kurioje dažnai jaučiamės pažeidžiamiausi. Nuogas kūnas dušuose ar pirtyje, maudymosi kostiumėlio atidengiamas kūnas ir baseine matoma kūnų formų įvairovė gali sukelti nepatogumo ar net gėdos jausmą dėl įsivaizduojamo „idealaus“ kūno neatitikimo. Eglė prie šios temos prisiliečia subtiliai, leisdama pagrindinei veikėjai patirti įvairias emocijas ir kolektyvinėje moterų aplinkoje išmokti priimti savo kūną, dėl kurio jautėsi nepatogiai. „Ta, kuri žino“ apkeliavo daugiau nei 70 kino festivalių ir laimėjo „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias animacinis filmas. Režisierė šiuo metu vysto naują trumpametražį filmą „Žydėjimas“, pasakojantį apie jaunos poros norą sukurti šeimą.
Ignas Meilūnas, kaip pats yra teigęs, išbandė įvairias animacijos technikas, kol suprato, kad jam artimiausia – stopkadro animacija. Su operatoriumi Simonu Glinskiu jis pradėjo bendradarbiauti dar kurdamas pirmąjį savo stopkadro filmą „Miškas“ (2015), pasakojantį apie gamtininką, bandantį pagauti paslaptingą naktinį miško gyventoją. Jųdviejų bendradarbiavimas tęsėsi ir vėlesniuose Meilūno filmuose „Matilda ir atsarginė galva“ (2020) bei „Kanopos ir pačiūžos“ (2024). Jau pirmuosiuose Igno darbuose buvo juntamas jam kaip režisieriui būdingas žaismingumas ir humoras, puikiai suprantamas plačiajai auditorijai, ypač jauniausiems žiūrovams. Galbūt todėl pastarieji du jo animaciniai filmai skirti vaikams ir buvo palankiai įvertinti tarptautiniuose festivaliuose. Po „Matildos ir atsarginės galvos“ Ignas kartu su Justina Beniušyte įkūrė stopkadro animacijos studiją „Kadrų skyrius“. Joje neseniai sukurtas debiutinis animacijos kūrėjos Gertrūdos Nemčauskaitės trumpametražis filmas „Pingvinas ir balandis“ (2025). Jam pasirinktas plastilinas – lengvai formuojama medžiaga, leidžianti pradedantiesiems laisviau jaustis kuriant ir animuojant. Debiutiniame kūrinyje taip pat atsiskleidžia studijos filmams būdingas žaismingumas, o filmo centre – kaimynai pingvinas ir balandis, susipešantys dėl triukšmo ir elektros. „Pingvinas ir balandis“ šiemet animacijos ir videožaidimų festivalyje „BLON“ buvo įvertintas kaip geriausias lietuviškas animacinis filmas.
Stop kadras iš filmo „Kanopos ir pačiūžos“
„Kadrų skyrius“ neseniai baigė filmuoti mažosios koprodukcijos su Kroatija stopkadro filmą „Nuostabioji didžioji miegapelė“ (jį planuojama užbaigti 2027 m.), taip pat prodiusuoja Gedimino Šiaulio vaidybinį kiną ir animaciją jungiantį kūrinį „Akordeonas“, pasakojantį apie vaikystėje patirtą traumą. „Kadrų skyriaus“ įkūrėjas Meilūnas ne tik kuria pagavius filmus apie draugystės svarbą, bet kartu su Beniušyte prisideda prie stopkadro animacijos puoselėjimo ir augina kitus kūrėjus. Jų darbai sulaukė tarptautinio pripažinimo, o studija – užsienio prodiuserių, norinčių kartu įgyvendinti naujus projektus, dėmesio.
Prieš pradėdama kurti autorinius animacinius filmus Skirmanta Jakaitė dirbo animatore ir animacijos režisiere prie lietuviškų ir užsienio projektų: Iljos Bereznicko „Baubo“ (1986), Jūratės Leikaitės „Margučių ryto“ (2007; įvertintas pirmąja „Sidabrine gerve“ kaip geriausias animacinis filmas), norvegų ilgametražių animacinių filmų „Solanas, Liudvikas, Gurinas ir lapės uodega“ (Solan, Ludvig og Gurin med reverompa, 1998), „Karlsonas ant stogo“ (Karlsson på taket, 2002). Pradėjusi savo režisierės kelią nuo „Neeuklidinės geometrijos“ (2014; režisuota kartu su Solveiga Masteikaite), Jakaitė tapo atpažįstama ir vertinama dėl siurrealistinių pasakojimų ir ryškaus pieštinės animacijos stiliaus. Jos kūriniuose vyrauja metafizinės, meilės, artumo ar net vartotojiškumo temos.
Skirmanta įvertintinta dviem „Sidabrinėmis gervėmis“ už minėtą „Neeuklidinę geometriją“ ir „Žonglierių“ (2018). Jos ketvirtasis autorinis animacinis darbas „Daug geresnis“ (2022) Palm Springso tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje laimėjo geriausio animacinio filmo apdovanojimą, suteikusį filmui galimybę pretenduoti į „Oskarų“ nominaciją. Ji taip pat kūrė animaciją Tomo Tamošaičio virtualiosios realybės filmui „Gėdos akys“ (2026). Filmas šiemet atrinktas į Venecijos kino festivalį.
Dabar vystomuose ar neseniai baigtuose animaciniuose filmuose ryškėja šeimos tema. Emilijos Juzeliūnaitės 2D animacijos trumpo metro filme „Šeimos albumas“ (2026) pasakojama apie neseniai vienas kitą atradusių brolio ir sesers santykius. Filmas kelia klausimą, ar vienas kito nepažįstantys dvyniai gali jaustis šeima, net jei vienas apie kitą beveik nieko nežino, tačiau jaučia sunkiai paaiškinamą artumo troškimą. Vykinto Labanausko ir Dominykos Adomaitytės kuriamas stopkadro animacinis filmas „Stikliniai drambliai“ paliečia mirusios močiutės ir anūkės ryšį, kurį per prisiminimus iš naujo išgyvena šešiametė mergaitė, kaltinanti save dėl močiutės mirties. Minėtas Eglės Davidavičės vystomas 2D pieštinės animacijos filmas „Žydėjimas“ taip pat gilinsis į jaunos poros santykius ir jų norą sukurti šeimą. Kadangi projektas dar tik vystomas, sunku numatyti, ar Eglė išlaikys ankstesniam darbui artimą animacijos stilių ir kuria kryptimi scenarijaus rašymo procese pasuks pati istorija.
Prabėgus nemažai laiko nuo Lietuvos kino centro veiklos pradžios ir trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ įkūrimo, šalyje vis daugiau dėmesio skiriama kino kultūros puoselėjimui ir sklaidai. Atsirado aiškios finansavimo gairės, specialios kūrėjams skirtos programos, o lietuviški filmai vis aktyviau pristatomi tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Pajūryje kiekvieną rugsėjį animacijos ir videožaidimų bendruomenę suburia festivalis „BLON“, pristatantis tai, kas šiuo metu vyksta animacijos industrijoje.
Lietuvos animacijos kūrėjai dairosi į sau artimas, asmenines temas, tačiau nebijo kalbėti ir apie istorinę atmintį. Kartu Lietuva tampa vis patrauklesnė bendros gamybos projektams. Studija „Animatrix“ jau kurį laiką bendradarbiauja su „LEGO“ ir kuria šiam prekės ženklui animaciją. Kūryba plečiasi ir už tradicinės animacijos ribų – kūrėjai dairosi į virtualiosios realybės projektus, kurių pastaraisiais metais daugėja. Sprendžiant iš Lietuvoje atsirandančių VR kino teatrų, panašu, kad ši sritis bus plėtojama ir toliau. Prodiuseriai imasi vis ambicingesnių projektų: kuria animacinius serialus, vysto ilgo metro filmus, kuriems dėl ribotų finansavimo galimybių Lietuvoje tenka ieškoti partnerių užsienyje. Tačiau panašu, kad greitai turėsime dar daugiau animacinių filmų, kuriais galės džiaugtis įvairaus amžiaus auditorija.
