Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje suaugti anksčiau laiko teks kartu su kūrinių herojais
Paulius Lučinskas
Vilniaus trumpųjų filmų festivalis šiemet pristato šešias tarptautines konkursines programas, kurių turinį anonsuoja taikliai parinkti pavadinimai. Mano akį patraukė programa „Rūgšti branda“, o jos filmus vienija anksčiau nei norėtųsi suaugti privalantys įvairaus amžiaus „vaikai“ – vieniems jų tai padaryti tenka tragiškai per anksti, o kitiems jau esant toli gražu ne vaikiško amžiaus. Be galo skirtingi, bet vienas kitą papildantys kūriniai žiūrovus palieka su galingu jausmų mišiniu, kuriam apibūdinti tikslesnio žodžio nei „rūgštus“ turbūt nesugalvočiau.
Amerikiečių režisierės Rachel Walden vaidybinis filmas „Citrinmedis“ (2022) prasideda chaotišku montažu, kuris nukelia žiūrovus į Helovino karnavalą. Jame smaginasi filmo herojai – jaunas tėvas su sūnumi. Berniukui nepavykus laimėti viename iš žaidimų siūlomo triušiuko, tėtis nusprendžia vaikui padaryti įspūdį ir sukėlęs sąmyšį gyvūną nugvelbia. Ilgainiui suprantame, kad spontaniškas suaugusiojo sprendimas tebuvo vienas iš daugelio pigių triukų, kuriuo jis mėgina kamšyti vis platėjančias įsipareigojimų prieš atžalą spragas.
Pirmos kelios filmo minutės užfiksuoja siautulingą nerūpestingos vaikystės paveikslą, kuris įtikina dėl tobulai berniuko vaidmeniui parinkto aktoriaus. Vis dėlto, jo tyrą šypseną ir spindinčias akis greitai pakeičia nerimas. Namo keliaujančio vaiko emocinį virsmą stebime stambių, taip greitai nebenutrūkstančių kadrų pagalba. Pakitusio kameros darbo ir ramesnio montažo derinys leidžia suprasti, jog filmą atidariusios scenos tebuvo miražas, o nuo priklausomybių kenčiančio tėvo neatsakingas elgesys yra liūdna jo globoje esančio mažamečio realybė. „Citrinmedis“ kelionėje brandintus emocinius vaisius nuskina ir žiūrovams įteikia tinkamiausiu metu – išvydus šokiruojančią berniuko vaikystės pabaigą.
Centrinėje Afrikos Respublikoje kurtas kitas filmas „Ebounda“ (2022) kalba universaliai skaudžia tema – apie traumas, kurias patiria nepilnametės seksualinių nusikaltimų aukos. Režisieriaus Perrin Sombo vaidybinis kūrinys pasakoja apie iš mokyklos grįžtančios 12-metės Eboundos išprievartavimą ir po tragedijos sekusius motinos vargus, bandant suprasti, kas nutiko tylos siena apsistačiusiai mergaitei.
Kiek apmaudu, kad centrine istorijos ašimi turėjęs tapti užpuolimas buvo realizuotas kiek mėgėjiškai – nepasiteisinę montažo sprendimai nesuteikė galimybės realiu laiku įsisavinti šio įvykio siaubo. Suprantama, jog apie gresiantį pavojų nebuvo įspėta nei pagrindinė filmo veikėja, nei ją stebintys žiūrovai. Tačiau šiai scenai parodžius daugiau kruopštumo, vėliau kūrinyje nagrinėjamas socialiai svarbias potemes režisieriui būtų pavykę perteikti su didesniu emociniu svoriu. „Ebounda“ vaizduoja niūrią seksualinių nusikaltimų pasekmių realybę skurdžioje šalyje ir bergždžius aplinkinių bandymus ištaisyti tai, kas nėra pataisoma, tačiau neišsižada tikėjimo, kad meilė gyvenimui gali sugrįžti net po nepakeliamų traumų.
Vienintelis programos „Rūgšti branda“ animacinis filmas tuo pačiu yra ir trumpiausias – jis trunka mažiau nei 10 minučių. Per tiek laiko vengrų režisierė Flora Anna Buda nutapo itin asmenišką jaunos moters paveikslą, kurį pavadino „27-eri“ (2023). Devynios seksualumu ir frustracija pulsuojančios animacijos minutės įtikino Kanų kino festivalio žiūri: filmas pelnė apdovanojimą geriausio trumpametražio filmo kategorijoje.
Įstrigusi tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulių, 27-erių ką tik sulaukusi Alisa vis dar gyvena su tėvais. Fone girdėdami žinių reportažą apie šiuolaikinio jaunimo sunkumus išgalėti įsigyti nuosavą būstą, pajaučiame suvaržyta besijaučiančios merginos siekį „išsilaisvinti“. Nejaukią šeimos dinamiką savo gimtadienio vakarą Alisa iškeičia į linksmybes mieste, simbolizuojančias savirealizaciją ir beribes galimybes.
Filme vizualiai išsiskiria pašėlusio psichodelinio vakarėlio bei pasikartojančio erotinio sapno scenos, o joms kontekstą suteikia pro ekraną besiveržiantis merginos nerimas dėl ateities bei egzistenciniai priekaištai sau. Karštomis spalvomis ir elektronine muzika užburiantis filmas nei sekundei neleidžia pamiršti Alisos viduje verdančio emocijų užtaiso, kuris sprogsta, kai būdama neblaivi ji nusprendžia sėsti ant dviračio. Kaip 27-erių metų už kelių dienų sulauksiantis žmogus norėčiau paatvirauti, kad berašant šį sakinį negaliu prisiminti jokio kito filmo, taip tiksliai perteikusio specifinį nerimo jausmą, kuriuo šiais laikais dalinasi daugybė į suaugusiųjų pasaulį pereiti užtrukusių asmenų.
Iš vienintelio animacinio programos filmo kelkimės į vienintelę penketuko dokumentiką. Tai ukrainietės Milos Zhluktenko ir vokiečio Danielio Asadi Faezi bendras darbas „Nubusti tyloje“ (2023), vaizduojantis įprastinę vasaros dieną Vokietijoje, vaikų stovyklą primenančioje aplinkoje. Viskas skambėtų gražiai, jei ekrane stebimi mažamečiai nebūtų karo pabėgėliai iš Ukrainos, o jų gyvenamoji vieta – buvusios vokiečių kareivinės. Būtent patalpos tampa vienu iš filmo veikėjų, nes siaubo tėvynėje paveikti ukrainiečiai gyvena dvidešimtojo amžiaus karo artefaktų apsuptyje. Į kai kuriuos praeities simbolius vaikai reaguoja jiems suteikdami naujas reikšmes, kurios jų vaizduotėje neišvengiamai pradeda sietis su dabartinio karo realybe.
Retsykiais įmanoma patikėti, kad nepaisant jų šalį ištikusios tragedijos, jauniesiems herojams pavyksta pilnavertiškai mėgautis naujuoju vaikystės etapu svetur. Tačiau šiuos momentus keičia kadrai, kuriuose stebime kreida ant kareivinės šaligatvio apvado mergaitės rašomą tekstą „Putinai, liaukis žudęs žmones“, ar scena, kurioje mažas berniukas vaizdo pokalbiu bendraujantis su Ukrainą ginančiu tėčiu prašo jo nuvykti ir parodyti lankytą darželį, kurio pasiilgo. „Nubusti tyloje“ talentingai vaizduoja karo žiaurumą – fokusuojantis į šimtus kilometrų siekiančias jo pasekmes ir simboliškai brėžiant neįkvepiančio žmonijos cikliškumo paraleles.
Paskutinysis programos „Rūgšti branda“ filmas „Pirtis“ (2023) vaizduoja mažame Japonijos miestelyje Naujųjų metų išvakares leidžiantį vyriškį iš Tokijo, kuris atvyksta į vietinę prausyklą atsiimti jo velionei mamai priklausiusių daiktų bei nusprendžia pasinaudoti įstaigos paslaugomis. Režisierius Atsushi Hirai meistriškai atskleidžia tylų vyro sielvartą. Jo aplinkybes – kaip dėlionę – žiūrovai gali sulipdyti regėdami atsargų vyro elgesį su mamos higienos įrankiais ir fiksuodami gedinčio žmogaus reakcijas į kitų pirties klientų pokalbius.
Filmui pasirinktas kameros darbo stilius besiprausiantiems suteikia užtektinai asmeninės erdvės ir atlieka atokaus stebėtojo funkciją. Ilgų bendro plano kadrų dėka žiūrovai gauna šansą pajusti autentišką tradicinės japoniškos pirties atmosferą ir susitapatinti su sekamu herojumi, kuris palengva įsilieja į reguliarių klientų bendruomenę. Ramybės, savotiško artumo ir ritualinio prausimosi kombinacija sukuria idealią terpę šeimos nario atminimui. Tai paprastas, bet be galo jautrus pasakojimas apie gedėjimo procesą, kviečiantis nepamiršti gyvenimo laikinumo.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
