Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje – programa „Politinis smurtas“: tikriausi liudijimai yra nebylūs
Rokas Jonas
17-ojo Vilniaus trumpųjų filmų festivalio programoje „Politinis smurtas“ – 5 šalių istorines kryžkeles ir pagrindines kino rūšis atstovaujantys kūriniai. Nors aptariami ne vien pastarųjų metų įvykiai, rinkinys savalaikis dėl jų tęsimosi grėsmės. Programa taktiškai prasideda ir baigiasi filmais, šiame penkete nuolankiausiai atliepiančiais klasikinės dramaturgijos taisykles bei vaizduojančiais Lietuvos žiūrovams geriau pažįstamas temas. Tačiau pirmosiomis minutėmis prisijaukinus žiūrovą, programa supažindina su požiūriais ir į kiek rečiau aptariamus konfliktus.
Pernai Kanuose rodytas vaidybinis filmas „O buvo taip“ (rež. Anastasia Solonevych ir Damian Kocur) yra tarsi langas į Kyjivo jaunimo kasdienybę. Berlyne gyvenanti ir karo įkarštyje spontaniškai į gimtinę grįžusi Lera leidžia laiką su vaikystės draugu Kyrylu. Girdint jų istorijas, lengva pradėti matyti vietas tokias gyvas, kokios jos buvo kadaise. Kyrylui užduodami klausimai apie gatvių ir aikščių pavadinimus perša mintį, kad mergina puikiai žino atsakymus, tačiau nori bent trumpam pajusti santarvę, prisiminus džiugias akimirkas kiekvienoje jų. Panašiai interpretuoti galima ir Leros susitikimą su mama, kurio metu kalba tarytum tyčia sukasi apie buitį, ne naujienas iš fronto. Filme spėja nuskambėti Myroslavo Skoryko „Melodija“, pasirodyti Motinos Ukrainos statula, tačiau režisieriai labiau susitelkia į tarpkultūrinius simbolius. Tarp jų – fotografavimas, malonumas plaunant indus, varnų būriai, net grojimas pianinu, kuris D. Kocur kūryboje tampa paskartojančiu motyvu.
Režisierius Saleh Kashefi dokumentiniame filme „Ir kokie nelaimingi blogio namai“ suduria protestų Irane garsą ir ajatolos Ali Khamenei pandemijos laikotarpio transliacijų vaizdą. Rezultatas dviprasmis – viena vertus, tai gudri koncepcija, morališkai apnuoginanti visagalį vienvaldį. Kita vertus, tai paskata vienytis šalininkams, filmą tegalintiems peržiūrėti slapta. Sumontuotos kelerios skirtingos transliacijos, pakeisti ir kaukę dėvinčios reporterės žodžiai. Suprasti pagrindinę mintį padeda režisieriaus tikinimas, kad daugeliui iraniečių žiūrovų girdimi protestai gerai atpažįstami. Filmas yra ir paties S. Kashefi prieštaravimas kadaise šalyje klestėjusio kino cenzūrai. Į Šveicariją išvykęs režisierius, ketinęs paviešinti filmą anonimiškai, vis dėlto išleido filmą savo vardu, suprasdamas riziką Irane likusių artimųjų gerove. Vis tik svarbu pabrėžti S. Kashefi viltį, kad ajatolos diktatūra pasibaigs taikesniu būdu, nei vaizduojama filme. Ir kad vieną dieną galės tiesiog sukurti juostą apie gėles, o ne tai, ko vis tikimasi iš Irano režisierių.
„Margarėtė 89“ – vienintelis programos animacinis filmas. Režisierius Lucas Malbrun žiūrovus kviečia atminti 1989-ųjų Vokietijos realijas – vaizduojama pankų pora Margarėtė ir Heinrichas prieš pat Berlyno sienos griūtį. Kartu su ja skanduotes ir lyderių ikonas netrukus pakeičia režimo pabaiga, tačiau apgaulių bei įdavimų slaptajai policijai pasekmės lieka. Margarėtė – viena iš daugelio kitaminčių, su kuriais susidorojama lengviausiu būdu – įkalinimu psichiatrinėje ligoninėje. Vis dėlto L. Malbrun dėmesio skiria ne tik veikėjų vystymui, bet ir vyravusios atmosferos perteikimui. Nevengiama tamsesnių spalvų, gausu savais reikalais užsiimančių miestiečių, metaforų. Pavyzdžiui, režimo vadovai, net ir išaukštinami pasitelkiant žemus rakursus, režisieriaus įkalinami robotų, akmeninių biustų pavidaluose. O Berlyno sienos sutapatinimas kone su Didžiąja kinų siena akcentuoja griūties svarbą piliečiams. Filmą vainikuojanti demonstracija – kaip ir vienintelė nebe vokiška, o angliška daina – simbolizuoja žengtą žingsnį toliau nuo nacionalizmo, perdėtai puoselėto tiek keturis VDR gyvavimo dešimtmečius, tiek kurį laiką iki tol.
Ketvirtojo programos filmo „Atgal“ užkadrinis pasakojimas kiek primena videoesė. Sirų režisierius Yazan Rabee atskleidžia sapną – jis sprunka, vaiduoklis vejasi, tačiau abu nėra tikri, dėl ko bėga. Fokusas nukrypsta į al-Assadų dinastiją, atsukusią tautiečius vienus prieš kitus, ir valdančią ligi šiol. Išvystame miglotus, niekaip nepribėgamus namus, jūrą, protestus. Visas 7 filmo minutes vaizduojami sulėtinti, abstraktūs kadrai perteikia pabėgusiųjų bendrą patirtį, išgyvenant tą patį košmarą ir prisimenant tūkstančius žuvusiųjų revoliucijos metu.
Bene paveikiausias yra paskutinis programos dokumentinis filmas „Incidentas“, nukeliantis į 2018-ųjų Čikagą, kai ir taip didelę įtampą dėl policijos brutalumo prieš juodaodžius sustiprina dar vienas nužudymas. Režisierius Billas Morrisonas glaustai aprašo kontekstą, o tuomet 30 ilgų minučių vienu metu rodo pareigūnų dėvimų ir gatvės kamerų įrašus, užfiksavusius įvykio eigą. Filmas įrodo, kad atskirti mėgėjiškus kūrinius nuo profesionalių, kuriuose tyčia taikomos primityvios technikos, tampa sudėtinga. Dar sudėtingiau – suprasti, kaip atrenkant vieną, bet ne kitą panašių bruožų filmą, remtis sąžiningu algoritmu. Juk, iš pažiūros, „Incidentas“, pradedant subtitrų šriftu ir baigiant vaizdo efektais, primena bulvarinės žiniasklaidos platinamus stebėjimo kamerų įrašų montažus, o skiriasi nebent tuo, kad yra horizontalaus, ne kvadratinio formato, ir titruose nurodoma gausiai apdovanoto režisieriaus, ne korporacijos autorystė. Vis tik B. Morrisono meistriškumą atskleidžia detalės, sustiprinančios poveikį žiūrovui. Pavyzdžiui, pasirinkimai, kuriam kadrui kurį ekrano ketvirtį skirti. Taip pat subtitrų skyrybos ženklai, pabrėžiantys sugriuvusias pareigūnų sakinių konstrukcijas ir susinepatoginimus prisiminus, kad kolegos dėvi įrenginius, talpinančius įkalčius prieš juos pačius.
Net ir besiskirdami pasitelktomis technikomis, programos filmai dalijasi bendru dėmeniu – ilgainiui susiduriame su iškalbinga pagrindinio veikėjo tyla. Jos ir skruostais riedančių ašarų, aimanų ar lingavimo kombinacija perteikia nebylius apmaudo, neteisybės liudijimus. Norisi tikėtis, kad atminus praeitį, visuomenei vieną dieną pavyks nebekartoti tų pačių klaidų. Tuomet ir sulauksime Saleh Kashefi filmo apie gėles.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.