Vilniaus trumpųjų filmų festivalis: kolektyvinės ir asmeninės atminties labirintai
Kristina Abromaitytė
Septynioliktasis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis į tarptautinę konkursinę programą šiemet įtraukė virš trisdešimties įvairių žanrų filmų, tematiškai suskirstytų į šešias programas. Jei esate nostalgiškas žmogus, prisiminimuose randantis paguodą, arba jei smalsu, kaip praeitis formuoja individą ir bendruomenę – programa „Primink man“ turėtų jus sudominti. Senos žaizdos vis dar gali atsiverti, seniai praėjusi tobula diena vis dar gali sukelti šypseną. Nuo atminties temos neatsiejamas artumas gali būti tiek jaukus, tiek nepatogus, tačiau neabejotinai praturtinantis. Žiūrėjimo patirtį taip pat praturtina sumaniai sudėliotas filmų eiliškumas, leidžiantis žiūrovui pradėti kelionę praeities labirintu lengvai ir paprastai, tačiau pamažu pereinantis prie tamsesnių temos atspalvių. Visgi po paskutinių programos filmų žiūrovą namo lydės ne slogutis, o jaukumas – lyg ką tik būtumėte susitikę su brangiu draugu.
Pirmasis programos filmas – Emmos Limon „Buvau kartą pasiklydęs“ duoda švelnų toną, tarsi bandydamas pratinti žiūrovą prie klajonių praeityje. Tai istorija apie tėvą, nuvežusį dukrą nakvynei pas draugą ir netikėtai pasiklydusį Bostono priemiestyje. Režisierė E. Limon pagrindiniam vaidmeniui pasirinko savo tėtį, ir nors pati nevaidino dukters, ekrane autentiškai atsispindi jų ryšys – kupinas nejaukumo, nežinojimo, kaip pradėti pokalbį, bet kartu ir šiltos neišsakytos meilės energijos. Įsimena ir scena neišvaizdžioje spurginėje, į kurią užklysta vyras, norėdamas pasiklausti kelio. Pokalbis su užkandinės darbuotojomis – buitiškas, tyčia besikartojantis ir niekur nenuvedantis. Pačios darbuotojos atrodo keistai nejudrios, statiškos, karkasinės. Visa tai sukuria linčiškai siurrealią atmosferą, kurią dar sustiprina dėžė spurgų, netikėtai gauta dovanų. Regis, ta dėžė turi tikslą – ne tik tapti tuščia, bet ir priminti apie tai, koks nuostabus jausmas yra paklysti.
Kiek daugiau nei dešimt minučių jaukiai pasėdėjęs keleivio sėdynėje, žiūrovas panardinamas į tirštą ir nuodingą smogą, 1952 m. gruodį užgulusį Londoną. Būtent šios nelaimės archyvinė medžiaga naudojama režisierės Natalie Cubides–Brady filme „Miestas
po skraiste“. Dokumentiniuose kadruose sunku ką nors gerai įžvelgti, bet dar sunkiau patikėti, kad jie iš tiesų dokumentiniai. Išblukę smoge panirusio miesto kontūrai, pamėkliški žmonių šešėliai kelia nerimą ir nelaimės nuojautą – smogas toks tirštas, jog vien žiūrėdamas imi trūkti oro. Tuo metu užkadrinis balsas skaito fikcinius laiškus, atsiųstus iš postapokaliptinės ateities. Tai, kad laiškuose fantazija persipina su tikrais faktais apie nelaimės mastą, tik pagilina įspūdį, o adresato – jau mirusios mergaitės Idos – buvimas dar ir suasmenina santykį su filmu. Taip pat negaliu nepaminėti garso takelio, papildančio sunkią atmosferą vaiduoklišku styginiu minoru. Kaip reta trumpametražiams, šis filmas padalintas į tris dalis, kalbančias apie įvykį, jo priežastis ir pasekmes – ateitį. Pirminis nelaimės dokumentavimas ilgainiui išsirutulioja į kompleksiškesnę žmogaus poveikio gamtai liniją – nuodingo rūko apimtas filmo pasaulis nėra taip jau toli nuo realybės.
Praeityje palaidota daug sunkių temų. Viena jų nagrinėjama režisieriaus José Cardoso dokumentiniame filme „Ką mena žemė“, kalbančiame apie apartheido paliktus randus Stelenboso miesto gyventojams. Iki 7 deš. vidurio šiame Pietų Afrikos Respublikos mieste egzistavo tolerantiška ir kosmopolitiška bendruomenė. Filme kalbančių senolių prisiminimai apie ją – šviesūs, nostalgiški, taikūs. Tačiau priverstinis gyventojų iškeldinimas, norint jų namų vietoje pastatyti universitetą, po septyniasdešimties metų lieka negyjanti miesto žaizda. Universitetas vis dar stovi ant jėga atimtos žemės – nebenugriaunamas, bet temdomas šešėlio bei nesibaigiančių svarstymų, kas visgi galėtų atpirkti padarytą žalą. Regis, kaip ir buvo atsiprašyta, bet prie įėjimo vis dar kabo lenta, vietinių etninių mažumų kalba draudžianti įeiti į pastato vidų. Nors filmas ir nepasiūlo unikalesnio kinematografinio žvilgsnio, jo nagrinėjama problema nenublunka dėl savo aktualumo. Be to, matyti, kad režisierius išmano kino kalbą ir naudojasi ją, siekdamas perteikti nagrinėjamos istorijos niuansus. Pavyzdžiui, beveik pusvalandį trunkantis filmas vietomis prailgsta, regis, „pamiršta“ plėtoti siužetą, bet taip tyčia panardina į strigimo būseną, kurią patiria iškeldintos bendruomenės gyventojai, vis dar kenčiantys nuo neteisybės paliktos žaizdos. Nors jie nepasiduoda ir nesiskundžia, su pabaigos titrais suskambančio repo tekstas puikiai nusako jų skausmą.
Ketvirtasis vaidybinis programos filmas – Leonardo Martinelli „Paukštis vardu Atmintis“ – į praeities temą žiūri individualiau, pro prisiminimų ir jais kuriamo ryšio prizmę. Šios istorijos herojė translytė moteris Lua klaidžioja miesto gatvėmis, ieškodama papūgos vardu Atmintis. Dideliame mieste rasti paukštį tas pats, kas pamatyti stebuklą, tačiau, regis, būtent to Lua ir tikisi. Ji šiek tiek primena Selmą iš Larso von Triero filmo „Šokėja tamsoje“: savo atsiribojimu nuo realybės, svajokliškumu ir… meile miuziklams. Jau pati pirma scena atrodo miuzikliškai sustatyta ir apšviesta tartum studijoje, tačiau šokti pradedama tik antroje pusėje, kai pasikeičia herojės vidinė būsena. Per paukščio paieškas Lua atranda magiškąją pasaulio pusę, slypėjusią netikėtoje pažintyje bei pokalbiuose su nauju draugu. Įdomu tai, kad žmogus, su kuriuo ji sukuria artimą santykį, vilki uniformą, taip tapdamas visuomenės simboliu ir kartu sušvelninantis Luos bei aplinkos priešpriešą. Šitaip Atmintis sukuria ne tik prisiminimą, bet ir ryšį. Tai pabrėžia ir filmo pabaigoje ant daugiaaukščio namo sienos pasirodžiusi šokančios Luos projekcija.
Režisierės Davinos Maria hibridinis filmas „Tobulos dienos prisiminimai“ yra neabejotinai intymiausias programos filmas. Tai istorija apie draugystę, gimusią iš trumpo, bet brangaus prisiminimo, iš vietos, kurioje tikrai nutūpė praėjusioje pastraipoje minėto filmo paukštis. Šio filmo herojė – pati režisierė, kuri kartu su drauge, iliustratore Dominique Goblet, užkadriniais balsais įgarsina dialogą, vykstantį jųdviejų kelionės į Ostendę metu. Sprendimas vaizdą dėlioti tik iš fotografijų ir nejudančių iliustracijų atrodo lyg noras sustabdyti akimirką. Tačiau už statiško vaizdo slypi gyvenimas bei laiko tėkmė – moterys kalbasi, fone ošia jūra. Ima atrodyti, kad nuotrauka atgyja. Kas ją atgaivina? Greičiausiai pokalbių artumas, autentiškumas ir pažįstamas švelnios melancholijos jausmas, keliantis norą tučtuojau aplankyti savąją atšiaurią Baltijos jūros pakrantę.
Programa „Primink man“ savo pavadinimu tarsi suteikia užuominą, kad žiūrovas kažką bus užmiršęs ir seanso metu turės prisiminti. Gal tai paklydimo džiaugsmas? Gal žaizda ir mūsų atsakomybė ją gydyti? O gal prisiminimas akimirkos, kai buvai išties laimingas, bei supratimas, kad tokius prisiminimus vis dar gali sukurti? Regis, kinas ir yra tam, kad kalbėtų šiomis temomis.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.