
Vilniaus trumpųjų filmų festivalio programa „Tamsos atspindžiai“: tamsiausia būna prieš aušrą
Sandra Gerdauskaitė
18-ojo Vilniaus trumpųjų filmų festivalio konkursinėje programoje „Tamsos atspindžiai“ – visa puokštė skirtingų kino rūšių: nuo animacinio ir vaidybinio iki eksperimentinio ar dokumentinio. Penki trumpametražiai filmai turi bendrą vardiklį – juose vaizduojamos situacijos, kurios atrodo be išeities. Bandymas užduoti klausimą „kodėl taip?“ būtų vainikuotas atsakymu: „nes taip jau yra ir viskas“.
Programos pavadinimas išduoda, kad filmuose kalbėsimės apie tamsias temas, todėl gana simboliška, kad pradedame juodai baltu animaciniu filmu „Kuris kurį“. Prancūzų režisierius Éricas Brichenas apdovanoja mus itin kruopščiu pokadrinės animacijos darbu. Filmas be žodžių, jo įtampos kupiną atmosferą kuria instrumentinė muzika ir gyvūnų bei aplinkos garsai. Tai istorija apie mitybos grandinę, kurioje supranti, kad visi stengiasi išgyventi, kovodami už savo būvį. Klausimas: kuriame šios piramidės aukšte atsiduria pagrindinis filmo personažas – šermuonėlis? Kraujas, kuris ne kartą praliejamas šioje animacijoje, viena ar kita forma atsikartoja visuose penkiuose programos kūriniuose.
Antrasis programos filmas „Žegnojuosi ir viliuosi mirti“ apskritai prasideda nuo pabandymo „pažaisti“ savižudybę. Akivaizdu, kad pagrindinė herojė neketina to padaryti, tačiau smalsumas priverčia užsidėti maišą sau ant galvos, kad patirti, koks tai jausmas, gal aplankys palengvėjimas. Šiame vaidybiniame filipiniečių režisierės Sam Manasca filme atskleidžiamos problemos, atrodytų, vis retesnės Vakarų pasaulio žmogui – dirbti ir mėnesio pabaigoje gauti tik pusę savo uždarbio. Tačiau pagrindinė veikėja Mila su šia padėtimi susitaiko. Šviesos atsiranda tuomet, kai užsimezga nauja simpatija: pirmųjų pokalbių ir pasimatymų jaudulys. Todėl greitai susitapatini su personaže ir patiki, kad bent jau asmeniniame jos gyvenime atsiranda vilties. Tiesa, vėliau pasitvirtina, kodėl egzistuoja posakis: „bėda po vieną nevaikšto“. Įdomu tai, kad personažų filme yra ir daugiau, tačiau jie tarsi nematomi – prabyla už sienų kituose kabinetuose arba telefono ragelyje. Laikomasi atstumo, dominuoja bendro plano kadrai, filmuojami iš kampo perspektyvos arba naudojant centriškąją kompoziciją.
Be jokios abejonės, ryškiausias šioje konkursinėje programoje – tai labiausiai apdovanotas trumpametražis filmas „Išvalykit!“. Šis Mickey Lai kūrinys 77-ajame Lokarno kino festivalyje pripažintas geriausiu tarptautiniu trumpu filmu. Istorijos ašis – religinės nuostatos, nerašytos taisyklės, kurias kvestionuoja jaunų merginų grupė. Filme vaizduojama menstruacijų kraujo stigma – akivaizdu, kad net pats žodis yra tapęs tabu, nes filme menstruacijos vadinamos tiesiog „tuo dalyku“. Didžiausią šleikštulį sukelia scena, kurioje panaudoti merginų įklotai plaunami kibire ir gręžiami plikomis rankomis. Pabandai save įsivaizduoti šioje situacijoje ir susiraukia kakta, jauti, kad filmo veikėja jaučia tą patį, tačiau pasiryžta atlikti jai pavestą užduotį. O vėliau iš panagių krapšto pasilikusius kraujo likučius. Atrodo, dar visai neseniai savo visuomenėje kalbėjome, kad menstruacijų kraujas yra visiškai normalu, todėl reklamose neturėtų būti vaizduojamas kaip mėlynas skystis. Tačiau panašu, kad Malaizijoje yra vietų, kur šios temos laukia ilgas kelias, kol „tuos dalykus“ apskritai bus galima pradėti vadinti savais vardais. Viso filmo metu mus lydi du pagrindiniai simboliai: kraujas ir vanduo. Pabaigoje įvyksta vandens siuntimas ratu, tarsi nuplovimo ritualas, kuriame reikšmingas merginos žvilgsnis į kamerą – vanduo negali nuplauti patirto psichologinio smurto.
Programa tęsiama eksperimentiniu belgų režisieriaus Benjamino Sprengerso filmu „Grobendonkas“. Įdomu, kad režisierius 15 metų dirbo scenaristu, o nusprendęs režisuoti sukūrė filmą, kuriame bene mažiausiai reikšmės turi žodžiai. Režisierius pagrindiniu herojumi pavertė namą – pastatą, kuriame įvyko žmogžudystė. Vyras šaltakraujiškai nužudė savo žmoną, o atvykusi prokurorų komanda aiškinasi, kaip visa tai įvyko. Kameros rakursai perteikia jausmą, lyg būtum įsibrovęs į namą ir slapta bandytum nugirsti pikantiškas žmogžudystės detales. O gal pats namas turi akis ir ausis? Tu aiškiniesi, kas nutiko žmogui, bet kartu supranti, kad tuo pačiu metu sprendžiasi ir namo likimas. Ar kas nors gali norėti gyventi ten, kur žmogui buvo atimta gyvybė? Filme palaipsniui auginama įtampa iki taško, kai įvyksta atomazga – paaiškėja tragiška namo lemtis.
Galiausiai pasiekėme paskutinį programos filmą – prancūzų režisieriaus Arthuro Chopino dokumentinį darbą „512×512“, kuris nagrinėja dirbtinio intelekto jėgą ir moralinius iššūkius. Filmo kūrėjas, bandydamas sugeneruoti savo turimos personažės Francine Descartes – mergaitės, kuri mirė būdama penkerių, – atvaizdą, įsivelia į nesibaigiančių vaizdų ir klausimų virtinę. Kodėl dirbtinio intelekto generuojami nuogi vyrai neturi lytinių organų? Gal todėl, kad didžioji dalis internete esančių nuogų žmogaus nuotraukų – moterys, o ne vyrai. Kodėl prašant nuogybės generuojama pornografija? Kadangi tokiu apnuogintu turiniu daugiausiai prisotintas mūsų pasaulinis tinklas. Dirbtinis intelektas – mūsų visuomenės atspindys, tarnaujantis stereotipams, kuriuos patys sukūrėme ir kurie puikuojasi interneto platybėse, tapdami mūsų moralinėmis šiukšlėmis.
Pažiūrėjęs visus penkis šios konkursinės programos filmus, susimąstai, kodėl programos pavadinime užkoduotas paradoksas – „tamsos atspindžiai“. Juk atspindys tamsoje neįmanomas. Vaizduojamos situacijos taip pat, atrodo, nepalieka vilties. Personažams reikia kovoti dėl maisto, kad išliktų, dirbti už pusę atlyginimo, tapti žmogžudystės liudininkais, susidurti su radikaliomis religinėmis nuostatomis ar technologijų pažangą priimti kaip pasaulio apokalipsę. Tačiau galbūt šiame krizių, stereotipų ir išlikimo už būvį pasaulyje įmanomas šviesus šių filmų tęsinys žiūrovo galvoje. Galbūt dar gyvas tikėjimas, kad atsigręždamas į save žiūrovas supras, kaip kartais galime atsidurti situacijos aukos pozicijoje ir kokia svarbi tuomet tampa mūsų pačių reakcija ir kritinis mąstymas. Galima sakyti, kad juoda spalva šioje programoje irgi turi atspalvių – kiekvienas iš filmų sužimba vis ryškesniais pasipriešinimo žybsniais. Ne veltui sakoma – tamsiausia būna prieš pat aušrą. Atrodo, dar viena kita istorija ir pradės švisti.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.