Vilniaus trumpųjų filmų festivalio konkursinė programa: tarp mito ir racionalumo plūduriuojančios „Paslapčių salos“
Eglė Maceinaitė
Vilniaus trumpųjų filmų festivalio konkursinėje programoje „Paslapčių salos“ pristatomi penki įvairių kino rūšių filmai, prisiliečiantys prie mįslingų reiškinių, mitų ir praeities pėdsakų.
Štai festivalio lankytojams turbūt neblogai pažįstamos pelkės suomių režisierės Saarlottos Virri hibridinėje dokumentikoje „Prisiminimai juda kaip tolimos salos“ tampa mistiškos ir įstabios, tarsi atgijusios iš pasakos. Žaliuojantis kraštovaizdis čia virsta liūliuojančiomis salelėmis, balsai už kadro supina jas su šalies mitologija ir karo pėdsakais. Nenustygstanti kamera, besidairanti žalumoje ar archeologo laboratorijoje, galiausiai atgaivina keistas mitines būtybes. Gamta filme vaizduojama kaip nepaklusni žmogui, žaidžianti ir jį apgaunanti. Režisierei pavyksta rasti įdomią priešpriešą tarp kolektyvinės atminties balso ir sterilesnio, racionalaus mokslinio žvilgsnio. Kas įvyksta šioje sankirtoje? Ar galime paslaptis įminti, nuskenuoti, užfiksuoti?
Lokarno kino festivalyje apdovanoto mongolų režisieriaus Altay Ulan Yang filmas „Hiena“ iš tykaus pelkių kraštovaizdžio netikėtai įstumia į klaustrofobinę aplinką ir veiksmo filmo ritmą. Pradžios titruose sužinome, kad Kinijoje kasmet iš milijono stojančiųjų vos vienas procentas patenka į menų mokyklas. Parengiamosiose stovyklose studentai tobulina Vakarų dailės technikas. „Hienoje“ egzaminui besiruošiantys studentai – tarsi izoliuoti nuo likusio pasaulio, o jų išlikimas priklauso nuo konkurencijos primetamų taisyklių. Filmo pagrindinis veikėjas turi pasirinkti, ar pritapti prie kitų elgesio, ar būti nubaustam už savo individualumą? Mokyklos koridoriais praropojantis krokodilas tarsi primena, kad žiaurumas slypi pačioje žmogaus prigimtyje. Galbūt todėl plėšrioje ir košmariškoje meno mokyklos sistemoje nuolat dūžta vakarietiški skulptūrų biustai, vaizduojantys idealų žmogų.
Trečiajame programos filme „Šaknys“ pasakojama skaudi režisierės šeimos istorija. Dokumentikoje Anna Mkrtumyan kalbina savo močiutę apie 2023 m. įvykius, kai Azerbaidžanui perėmus Kalnų Karabacho kontrolę vietiniai armėnai buvo priversti palikti namus. Pasitelkusi mokslinį žvilgsnį kūrėja mėgina suprasti žmogaus ir namų ryšį. Kas nutinka, kai jis nutraukiamas? Pabėgėlių patirtis sugretinama su nukirstomis medžių šaknimis. Įsišaknijimo paralelė iš pirmo žvilgsnio gana tiesmuka, tačiau jautriai atliepia namų netekties temą. Pasakodama apie Kalnų Karabache randamus žvaigždučių formos vandens gyvūnijos skeletus, režisierė į močiutės istoriją pažvelgia platesnėje laiko perspektyvoje. Nuolatinis visatos persiformavimo ir adaptacijos procesas šalia tragiškų asmeninių patirčių suskamba viltingai.
Indonezijos režisieriaus Reino Maychaelsono filme „Samis, mokantis nusiimti kūno dalis“ taip pat kalbama apie nutrauktą ryšį. Samis turi neeilinį gebėjimą: jis gali nusiimti akis, rankas, kojas, keršto ar sveikatos dėlei padovanoti jas kitiems. Paprastą premisą turintis filmas įdomiai derina siaubo ir romantinio kino tradicijas. Nors filme panaudojami siaubo žanro elementai, į kūno nevientisumą siūloma pažvelgti švelniai, gretinant jį su meile, dovana, savotiška donoryste. Filmas papildo programą įkūnytos atminties tema. Samio mamos pastangos susigrąžinti sūnaus kūno dalis tampa gedulo metafora, o filmo pasakotojai kuria kolektyvinį komentarą apie smurtines patirtis Indonezijos visuomenėje.
Programa užbaigiama vietnamietės Arlette Quynh-Anh Tran filmu „Eliziejus be krantų“, kuriame videomenui būdinga maniera susijungia animacijos ir dokumentikos technikos. Upė Devyni Drakonai, įtekanti į didįjį Mekongą, pasakoja apie mitinę Eliziejaus salą, žadančią amžiną gyvenimą. Tačiau animaciją keičia termokameros taikiklio vaizdai, o cikliškais ritualais paremtą salos kosmologiją – žmonės dėžutėse, mašinos ir motociklai. Ryškus garso takelis bei masinės industrijos pėdsakai susijungia į apokaliptinį spektaklį. Pirmajame filme įsiminusi frazė „dar neteko buldozeriu nukasti salos“ sugrįžta programos pabaigoje, sustiprindama ekologinio nerimo perspektyvą.
Įvairūs programos filmai vienas kito neužgoždami pripildo programą skirtingų nuotaikų, stilių ir jausmų, o penkių pasaulio vietų istoriniai kontekstai ir mitologija apjungia filmus į tarpusavyje susisiejančias saleles, kuriose laikas ir atmintis įgauna mįslingus pavidalus. Įdomiausias programoje pasirodė racionalumo bergždumas – mitinės būtybės ir kolektyvinis balsas suskamba kaip daug stipresnis būdas paaiškinti keistą ir nuolat kintantį mūsų pasaulį. Ir tikrai – ar pavyktų racionaliai paaiškinti karo išgyvenimus, gedulą, nerašytas taisykles ar nenuspėjamas gamtos išdaigas?
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2025–2026“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
