Vilniaus tarptautinė trumpųjų filmų programa „Galva į sieną”
Arnas Malašinskas
Šioje trumpametražių filmų programoje randame įvairiaspalvę filmų rūšių paletę: animacinius, dokumentinius, eksperimentinius bei vaidybinius trumpuosius filmus. Stiliaus prasme visi filmai labai skirtingi, tačiau tuo pačiu paliečiantys labai panašias žmonių susvetimėjimo, protestų, neprisitaikymo prie aplinkos, empatijos žmogui temas.
Dokumentinis animacinis filmas ,,Upės senos ašaros” pasitelkdamas pirmojo asmens perspektyvą pasakoja apie prieš 60 metų įvykusią tragediją Prancūzijoje, kuomet alžyriečiai darbininkai išėjo į gatves protestuoti prieš jiems skirtą komendanto valandą. Šis įvykis virto į brutalų policijos susidorojimą su protestuotojais, nusinešusį daug gyvybių. Pasitelkus animaciją ir muziką, šis kūrinys priverčia į tragediją pažiūrėt ne per pykčio, bet labiau per meilės ir draugystės prizmę. Istoriškai nebandantis tiksliai atvaizduoti ar atpasakoti tragedijos, filmas yra lyg fantazija, norinti perpasakoti tikrą istoriją ją paverčiant šventę, o ne tragedija. Tai lyg savotiškas meilės šokio ir muzikos festivalis, norintis parodyti protestuotojų vienybę ir tvyrančias nuotaikas tarp jų. Tai labai kūrybingas ir išskirtinis kūrinys, pasakojantis apie įvykusią tragediją, kuri aktuali ir dabar, matant šių dienų aktualijas pasaulyje.
Filmas „Moune Ô” pasitelkia dokumentinius vaizdus iš šventinės ceremonijos Prancūzijoje, vaizduojančius Gajanos bendruomenės žmones eisenoje. Kūrinys prasideda režisieriaus žodžiais „Užsimerkiu. Minia priverčia nusišypsoti, mano kūnas palūžta, ir tuo viskas baigiasi.“ Ši citata duoda toną ir visam filmui. Ir nors kūrino pradžioje skamba nuotaikinga Gajanos liaudies daina, viskas pereina prie režisieriaus skausmo, nusivylimo emocijų užkadriniame balse. Taip pat pasikeičia ir muzika į labiau minorinį skambesį, į tamsesnę atmosferą. Filme jungiant šventės vaizdus su režisieriaus vaikystės prisiminimais pasakojama istorija apie Prancūzijos žmonių didžiavimąsi kolonialistine savo šalies praeitimi. Režisieriui yra sunku ir jis prie to negali priprasti. Šis filmas iš tų, kuris sukurtas provokuoti ir kurstyti diskusijas. Tai filmas, kuris primena visiems apie tamsų pėdsaką Prancūzijos istorijoje.
Animacinis filmas „Garrano” pasakoja istoriją apie jauną berniuką Džoelį, jo arklį, apie sunkų jų abiejų gyvenimą ir berniuko sprendimą padegti mišką už pinigus. Pasitelkus minimalistinį ir įtaigų Jono Jurkūno garso takelį ši istorija pasakojama iš berniuko perspektyvos. Nuo pat filmo pradžios matome, koks sunkus yra berniuko gyvenimas. Tėvas jį ignoruoja, berniukas sunkiai dirba, greičiausiai neturėdamas tikros vaikystės. Kai Džoelis pamato žmogų, norintį padegti mišką, jis bando apie tai pranešti tėvui, tačiau šis jo net nebando klausytis. Tos pačios dienos vakare, vyras, bandęs padegti mišką, susiranda jį mačiusį Džoelį ir sumokėjęs jam pinigų įkalba berniuką pabaigti jo pradėtą darbą. Berniukas tai padaro nesuvokdamas šio sandėrio pasekmių. Viskas nuveda prie to, ko ir galima buvo tikėtis – tragedijos. Pati istorija lyg ir paprasta ir labai aiški, tačiau tarp eilučių slypi daug simbolikos. Tas pats žirgas Garancho – vienintelis berniuko draugas visoje istorijoje, vos išsikapstęs iš mirties gniaužtų, simbolizuodamas laisvę, laukinę gamtą paskutiniame kadre bėga laisvai ir nevaržomai. Nuskamba užkadrinis balsas sakantis “Visada kažkam reikia nešti sunkų svorį. Kažkas būna prigautas, kiti bėga laisvai.” Nepritapimas ir atstumas šeimoje, neįsiklausymas į vieni kitus ir nulemia tai, kokio sunkumo svorį tu turėsi nešti.
Prie filosofinių filmo vystomų temų labai jaučiamas ir aplinkosaugos bei žmogaus ryšio su gamta aspektas. Turėčiau dar kartą paminėti ir pagirti Jono Jurkūno nuostabų ir mistiškai įtaigų garso takelį, be kurio šitas filmas turbūt nebūtų toks paveikus.
Sunku pasakyt ar eksperimentinis, ar dokumentinis, tačiau labai liūdnas ir žiaurią šių dienų realybę netoli Lietuvos sienų parodo filmas „Vadovėlis”. Remdamasis liudininkų parodymais filmas pasakoja ir rodo realias bausmes ir kankinimus, kokį pragarą turi pereiti protestuotojai prieš A.Lukašenkos brutalų rėžimą ir prieš jo metai iš metų klastojamus “rinkimus”. Vokietijoje gyvenantis režisierius Pavel Mozhar su aktorių ir savanorių pagalba žiūrovams vizualiai atkuria ir rodo fizines ir psichologines bausmes, kurias patiria sulaikyti protestuotojai Baltarusijoje. Kol už kadro liudininkai pasakoja, kas buvo išgyventa per kelias suėmimo dienas, mes vizualiai matome savotišką teatro scenografiją, kurioje viskas vaizduojama žodis į žodį. Viskas atkuriama labai minimalistinėmis priemonėmis: viename kambaryje arba bent jau viename bute, tačiau labai įtaigiai. Su kiekviena praėjusia filmo minute, jautiesi vis labiau desperatiškai ir sunku kai kurias kruopščiai nupasakotas žiaurios istorijos ir kasdienybės detales net įsileisti į galvą ir suvokti jų nežmoniškumą. Šis filmas psichologiškai tikrai sunkus, bet rekomenduočiau jį pažiūrėti kiekvienam, kad suvoktume, jog blogis yra labai arti.
Paskutinis programos filmas „Sodininkystė”- vienintelis vaidybinis programos filmas. Tai iš pažiūros paprasta istorija apie pagyvenusią sutuoktinių porą, kuri po atostogų grįžta į namus ir randa savo namo sodą visiškai neprižiūrėtą su nuvytusiais augalais ir apaugusia žole. Iš pradžių jie nesupranta, kaip tai galėjo įvykti, tačiau vėliau sužino, jog kaimynę, turėjusią prižiūrėti jų sodą, ištiko nelaimė – mirė jos vyras. Štai ir paaiškėja nuvytusio sodo priežastis. Tačiau sužinojusi šią žinią sugyventinių pora nerodo daug atjautos. Kažkiek pasikalbėję tarpusavyje ir aptarę kaimynės tragediją, jie prieina prie išvados, jog sodas yra nepelnytai neprižiūrėtas ir galbūt, net neverta važiuoti į mišias, nes nebus kur pastatyti mašinos tokiu paros metu. Šis filmas skiriasi nuo kitų šios programos filmų, nes turi juodojo humoro elementų – subtilių humoristinių scenų ir dialogų. Filmo personažai netampa antagonistais, bet kelia žiūrovams klausimą – kiek tavo pačio vidinis sodas yra išdžiūvęs.
Ir šis filmas turbūt puikiai apibendrina visus prieš tai žiūrėtus filmus, pasitelkdamas susvetimėjimo visuomenėje temą. Visi filmai labai skirtingi vizualine kalba, bet juos vienija panašios temos. Jie verčia diskutuoti apie nepatogias temas, tokias kaip – žmogiškumo likučiai visuomenėje, įsijautimas į kito vietą, bandymas arba nebandymas suprasti vienas kitą, kaltės jausmas dėl praeities ir nerimas dėl ateities. Šie filmai – kūriniai verčiantys augti.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022-2023“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
