„Turėtum būti čia“: vienatvės choreografija

Tekstą parengė Julija Sotirovič

Šiuolaikinio jaunimo ir paauglių santykis su pasauliu per socialines medijas yra ašis, aplink kurią sukasi Annos-Marijos Adomaitytės trumpametražis filmas „Turėtum čia būti“. 2026 m. SCANORAMOS šūkio „Susitikti su kitu“ kontekste šis darbas tampa intriguojančiu tyrinėjimu. Filme nagrinėjama naujoji karta ryšį užmezga per greitų vaizdo įrašų kūrimą, tų pačių judesių atkartojimą ir bendrą žargoną. Tačiau ar šis ryšys iš tiesų stiprus ir gilus?

Anna-Marija Adomaitytė yra žinoma lietuvių choreografė, analizuojanti kūnų sąveiką per tokius socialinius reiškinius kaip greitojo maisto darbuotojų patirtis ar socialinio smurto pavyzdžius. Kūnas yra jos dėmesio centre ir šį kartą. Nukreipdama žvilgsnį į jaunų žmonių patirtis internetinėje erdvėje, ji siekia išsiaiškinti, kaip jie sąveikauja TikTok‘o erdvėje. 

Filme dokumentuojamos septynios merginos savo namų kambariuose. Su jomis Adomaitytė susipažino dirbdama prie savo projekto TikTok-ready choreographies (2024 m.), kuriame tyrinėjo kūno rodymo ir tapatybės paieškų internete pažeidžiamumą. „Turėtum būti čia“ režisierei leido sukurti asmeniškesnį santykį su kiekviena iš jų. Sumanymas paprastas: personažių namų erdvėje filmuotos aktorės-šokėjos bando atkartoti pasirodymo choreografijos elementus. 

Šokis čia tampa pagrindine protagonisčių raiškos priemone. Tačiau Adomaitytės prieiga visiškai skiriasi nuo tradicinių šokio filmų, tokių kaip „Street Dance“ ar „Step-Up“, su kuriais pati užaugau. Jie įprastai remiasi bendruomeniškumu bei energingu bendro tikslo siekimu. O Adomaitytės filme merginos niekada nesusitinka gyvai – jos lieka vienos tarp keturių sienų. Savo namų erdvėse jos praleidžia didelę laiko dalį scrollindamos TikTok‘ą ir pačios kurdamos turinį. 

Garso takelis atskleidžia jų skirtingas patirtis: pradžioje džiaugsmą internete pasiekus populiarumą, vėliau – susirūpinimą susidūrus su neigiamais komentarais. Sprendimas likti toje pačioje erdvėje kontrastuoja su tradicinių brandos istorijų (coming-of-age) konvencijomis, kurios įprastai seka įkvepiančią personažo kelionę, klausimų ir atsakymų radimą. Izoliuotoms savo asmeninėse erdvėse filmo „Turėtum būti čia“ herojėms pavyksta atgaminti šokį ir jį atlikti iki galo, tačiau filmo tonas išlieka melancholiškas. 

Filme dominuojantis vienatvės įspūdis pabrežiamas per žvilgsnį, kameros atstumą ir apšvietimą. Pradžioje naudojamą vertikalų „TikTok“ įrašų formatą keičia kinematografiškas horizontalus vaizdas – taip rodomas režisierės noras nekartoti TikTok‘o estetikos. Su formatu keičiasi ir personažės: vertikaliame vaizde merginos šypsosi, šokių judesius atlieka ekspresyviai, o susitikus akis į akį su režisierės kamera jų žvilgsnis tampa sunkus ir varginantis. Šypsenų nesimato, tik pavargusios, suirzusios akys. 

Toks kūrybinis sprendimas pabrėžia merginų virsmą iš paauglystės į suaugusį žmogų, kuris „turėtų“ tapti rimtesnis ir kurio kasdienybė neapsiriboja Tiktok‘u. Fone girdime pasaulio aktualijas, su kuriomis ši jaunoji karta susiduria. Genocidas, krizės, pasaulio lyderių absurdiškos kalbos pasiekia jas net saugioje TikTok‘o erdvėje. Šokis lieka vieninteliu išsigelbėjimu nuo realybės, o merginų veido išraiškos patvirtina jų vienišumą ir baimę žvelgti į nieko gero nežadančią ateitį.  

Kulminaciją filmas pasiekia greitu montažu, jungiančiu individualių veikėjų šokius į vieną sinchronizuotą visumą. Tačiau personažės taip niekada ir neparodomos kartu, jos niekada nesusitinka. Jų vienišas šokis siūlo priimti naują realybę, kurioje nesama fizinio kontakto. Filmas užsibaigia prieblandoje: gal, ji žymi praeities pabaigą ir naujos pradžios laukimą?

Tradiciškai coming-of-age filmai baigiasi šviesesne gaida, kai personažai po tam tikros psichologinės ar fiziškos kelionės atranda atsakymą ar supranta kokią nors naują tiesą. Filme „Turėtum būti čia“ šokis rodomas kaip kelionė: priešingai nei filmo pradžioje, kelios personažės net išspaudžia šypseną. Tačiau jam pasibaigus, žvilgsniai, nukreipti į tolį, grįžta, šypsenos – dingsta, lieka tyla. 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2026–2027“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.