Simonos Jurkuvėnaitės „Vasaros misterijos“: laisvė – ne savaime suprantama

Tekstą parengė Marta Mažeikaitė

Šiemet Simonos Jurkuvėnaitės dokumentika „Vasaros misterijos“ buvo pripažinta geriausiu lietuvišku trumpametražiu filmu Europos kino festivalio „Scanorama“ trumpametražių filmų konkurse „Europos blyksniai“.

Filmo siužetas telpa vos į kelis sakinius. Filmuotojų komanda keliauja po Lietuvos miestus ir miestelius, kalbindama lietuviškų švenčių – nuo Joninių ir Žolinių iki Rugsėjo pirmosios – dalyvius. Mintimis apie savo esamas ar jau tik buvusias svajones, patirtus gyvenimo stebuklus ir prisiminimus kviečiami pasidalinti įvairaus amžiaus pašnekovai. 

Pirmosiomis dokumentikos akimirkomis esame supažindinami su modernaus jaunimo atvaizdu. Lyg blyksnis pro akis pračežena tautiniais drabužiais ir Joninių vainiku pasidabinusi mergaitė. Vienoje rankoje ji laiko už savo galvą didesnį rožinį cukraus vatos gumulą, kitoje – neoninių spalvų gaivinantį šerbetą. Vietos pasireikšti gauna du garsiai gumą čiaumojantys trijų juostelių treningais apsimuturiavę berniukai. Visai laisvai kalbėdami su nepažįstamais žurnalistais, jie teigia, jog jų Joninių nakties noras – „Surona“ elektrinis motociklas.

Tačiau dėmesys greitai nukreipiamas į vyresniosios kartos atstovus. Eterį perima savo akinančiais baltus marškinėlius preciziškai susisagsčiusių senolių pora. Paklausti apie gyvenime regėtus stebuklus, jie sutartine ima pasakoti apie vaikystėje kilusią baisiausią audrą, kadaise nusiaubusią visą jų miestelį. Atmindama vaikystės svajones, kita pašnekovė, kartodama, kaip jai vis dėlto stipriai gaila, ima kvatoti iš savo neišsipildžiusio noro tapti pilote – tam tiesiog nebuvo lėšų. Išgirstame moters, žygiuojančios į bažnyčią, istoriją – tikėjimas jai buvo vienintelis išsivadavimas iš gyvenimo Tarybų Sąjungoj kasdieninių sunkumų.

Režisierė kameros žvilgsnį ir vėl grąžina jaunimo link. Vėjo suveltų plaukų mergaitė giliu žvilgsniu į objektyvą dainuoja jau klasika tapusį Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Tai gražiai mane augino“. Jos išpažintis, kaip ir filmo pradžioje matytų vaikų, visai kitokia nei prieš tai kalbintų vyresniųjų pašnekovų. Jaunimas filme nevaizduojamas, kaip dužusių svajonių savininkai, miestelio tragedijų atminėjai, išsigelbėjimo galėję ieškoti tik religijoje. Jų realybė nuspalvinta kur kas šviesesnėmis spalvomis.  

Filme nėra tradicinio pasakojimo, kuriame vienas epizodas neria iš kito, tarsi pagrįsdamas tai, ką matėme anksčiau. Todėl žiūrovus, turinčius lūkestį filme nedelsiant užčiuopti minties grandinę, dokumentikos fragmentiškumas tikrai gali erzinti. Linijos, už kurios galima laikytis iki pat istorijos galo, negauname. Ir būtent todėl filmo pabaiga tampa pagrindine jo stiprybe.

Ištęstas pasakojimo betiksliškumas galiausiai užbaigiamas, pasiekus paskutinįjį kelionės po lietuviškus festivalius tašką – Rugsėjo 1-osios minėjimą Vilniuje. Jei iki šiol prie linijinės istorijos pratusiems žiūrovams dar galėjo kilti klausimų, apie ką ir kodėl kalba „Vasaros misterija“ herojai, dabar abejingų nelieka. Scenoje matome plačių šypsenų mokyklinukus, su tėveliais perkančius gėles savo mokytojams begalinėje parduotuvės pasiūlos jūroje. Šie vaizdai montaže lydimi tokiai šventiškai nuotaikai kategoriškai priešingo balso. Vyresnio amžiaus moters, prisimenančios Rugsėjo 1-osios šventę, kuri nebuvo pilna laimės ir entuziazmo naujai pradžiai. Šventę atmena, kaip laiką, kada neteko tėvų – jie buvo ištremti į Sibirą. Skaudžiai nurydama prisiminimus, moteris sako, jog daugiau apie tas dienas kalbėti nenori.

Būtent šią akimirką – į vieną erdvę suvedus vadinamąją „ateitį“ ir „praeitį“ – išryškėja jau leitmotyvu Jurkuvėnaitės filmuose tapusi ryšių tarp skirtingų istorinių laikmečių ir juose vyravusių visuomenių tema. Režisierė sulig kiekvienu žmogumi tarsi vis aštriau ir pastebimiau sufleruoja, kaip, skirtingai nuo vyresniųjų lietuvių kartų, laisvė tapo kiekvieno mūsų – šiuolaikinio Lietuvos jaunimo – teise. Senbuvių pasakojimai, ar jie kalbėtų apie svajas, ar stebuklus, ar pačias aukščiausiąsias dievybes, visada persmelkti kartėlio prieskonio – priespaudos, kurią išgyventi, kaip daugelis kartojo, buvo itin sunku, aido. O kaspinus į plaukus įsisegę vaikai ir toliau šypsosi į objektyvą. 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2026–2027“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.