Jano Naszewskio filmas Egzaminas: esame empatiški ir rūpinamės vienas kitu
Tekstą parengė Vytautas Mačernis
Jau seniai nebegėda rūpintis savo psichikos sveikata. Patirtis psichologo kabinete kai kuriems žmonėms net yra kriterijus renkantis romantinį partnerį. Ir tai yra visiškai suprantama – lengviau megzti ryšį su žmogumi, kuris geba įvardyti ir reflektuoti jausmus bei yra susipažinęs su savo traumomis. Vis dėlto įstabu, kaip greitai nuo „sovietinės“ jausmų represijos mes perėjome prie kalbų apie prieraišumo tipus. Sparčiai populiarėja ir porų terapija. Jano Naszewskio filmas Egzaminas (2025) šį žanrą jungia su kitu – komedija.
Kad filmas ketina būti juokingas ir žavus, darosi aišku bene iškart. Žiūrovą pasitinka atpažįstamas lenkiškas normcore’as – už dyzelinio Volvo universalo priekinio stiklo stebime pliktelėjusį komiškos fizionomijos Jerzy, kuris pūškuoja tvarkydamas mašinoje prikauptą chlamą. Ant panelės jam linksi Jėzaus figūrelės galva, o nuo galinės sėdynės stebi erelio iškamša. Pirmojo bajerio sulaukiame nepraėjus nė minutei nuo filmo pradžios. Suskamba anties kvaksėjimo garsą skleidžiantis Jerzy telefonas – skambina nuogąstaujanti klientė, kurią šis patikina, kad „ponas Mariusz tikrai neserga depresija – buldogai irgi gali turėti blogą dieną“.
Į automobilį įlipusi guviai nusiteikusi Jerzy partnerė Małgorzata (aktorė ir scenarijaus bendraautorė Agnieszka Matan) padėkoja vyrui už rastą valandą svarbiam reikalui: jie vyks į terapijos sesiją. Volvo atbulomis išriedant iš daugiabučių kiemo suskamba pakilus garso takelis ir netrukus pora atsiduria Lenkijos psichoterapijos institute. Skambant meilės dainai Jerzy ir Małgorzata ryžtingai žengia instituto koridoriais, su pasišokimu apeidami valytojos ką tik išplautas grindis.
Visas veiksmas iki porai įžengiant į terapeuto kabinetą paruošia žiūrovą, įsteigdamas pasikartojančius motyvus ir sužadindamas lūkesčius. Nesunku perprasti poros dinamiką ir tipines ydas – Jerzy, kaip priklauso vyrui iš Rytų Europos, nuolatos dirba ir vengia emocijų, o Małgorzata nerimauja už abu. Pora apsitaria, kaip elgtis – neliesti tėvų, darbo temų ir „nekelti dramų“. Sukalba turbūt jau daug sykių kartotą poros mantrą – „esame empatiški ir rūpinamės vienas kitu“. Psichoterapeutas praneša, kad sesiją stebės komisija: ekspertai iš Lenkijos ir užsienio. Paaiškėja, kad laukia egzaminas – tik lieka neaišku, kieno.
Kruopščiai sustatyti darnios poros lūkesčiai kabinete ima byrėti, provokuodami juoką. Terapinį procesą stebintys ekspertai įdėmiai vertina, komentuoja ir užsirašinėja – jie įkūnija instanciją, kuriai norisi, bet neįmanoma įtikti. Užsienio eksperto tropas terapiją paverčia pasirodymu didžiajam Kitam – Rytų europiečiai, žinoma, labai stengiasi įtikti Vakarams. Sunku apsimesti, kad stebėtojų nėra: Małgorzata keliskart nevalingai ima kalbėti tiesiai ekspertams ir yra sudrausminama, po to prašneka angliškomis frazėmis, o į partnerį staiga kreipiasi vardu „George“. Galiausiai egzamino eigoje ketvirtoji siena tarp poros ir komisijos dramatiškai pralaužiama.
Ši komedija nebando būti visiškai realistiška, priešingai – rodo, kad yra dirbtina, sukonstruota. Veikėjai lengvai perprantami, šabloniški, o vaidyba kone karikatūriška: pasitelkiamos perdėm raiškios mimikos bei stambūs planai. Keista, tačiau tai netrukdo nuoširdžiai įsijausti ir tapatintis su veikėjais. Vaizdo ritmas atitinka siužeto nuotaiką ir įtraukia – montažo greitis intensyvėja kylant emocinei įtampai, o kulminacijoje kamera iš statiškos pereina į rankoje laikomą.
Garso takelis taip pat tarsi įsiveržia iš išorės: pradžios ir pabaigos muzika smarkiai, kone dirbtinai formuoja vyksmo nuotaiką, o sesijos metu išryškinami komisijos užsirašinėjimo garsai įkyriai primena apie visada šalia esančius stebėtojus ir kelia nerimo lygį. Atstumą kuria ir juodai baltas nufilmavimo būdas, retai naudojamas šiuolaikinėse komedijose. Filmas pasibaigia anachronistiniu sprendimu: vaizdas užsiveria apskritimu (angl. iris out), galiausiai centre palikdamas vėl meilę vienas kitam atradusios laimingos porelės veidus. Tai nėra savitiksliai sprendimai – jie aktyviai atkreipia dėmesį į ne tik filmo, bet ir pačios vaizduojamos patirties sukonstruotą pobūdį, kuris ir tampa filmo temine ašimi.
Bene labiausiai komiška scena – terapeuto bandymas įveikti poros emocinį bloką pasitelkiant žaislus kaip terapijos dalyvių avatarus. „Meškiukui“ bandant kalbėtis su įsižeidusia „lego kaladėle“, procesą reguliuoja terapeutas – policijos mašinėlė. Taip darsyk parodoma, kad terapinė situacija yra performatyvi ir subtiliai disciplinuojanti.
Šiuolaikinė terapinė kultūra ne tik aiškina mūsų patirtį, bet ją nuolat formuoja, suteikdama jai sąvokas ir norminius pavidalus. Terapijos praktika tuo pačiu metu yra tiek pasirodymas, tiek egzaminas, tiek nuoširdus bandymas būti savimi ir megzti ryšį. Galima sakyti, kad būtent išveikiant sunkumus nuoširdžiai performatyviu būdu ir bandoma gyti. Vaistu nuo susvetimėjimo, nuobodybės, persidirbimo ir jausmų represijos tampa kakofoniškas performansas.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2026–2027“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
