Filmas „Aklavietė“: kokį ryšį su kitais noriu kurti?

Tekstą parengė Roberta Rakauskaitė

Wimo Wenderso filmo „Dangus virš Berlyno“ (vok. „Der Himmel über Berlin“) pasaulyje angelai Damielis (aktorius Bruno Ganz) ir Cassielis (aktorius Otto Sander) gyvena šalia žmonių. Jie mato žmones, juos girdi, išklauso. Žmonės angelų (beveik niekada) nemato, tačiau juos silpniau ar stipriau vis tiek jaučia, pajunta jų apkabinimą, ant peties padėtą ranką. Tokia ribota ryšio forma palieka erdvės klausimams, vedantiems link (tikriausiai, niekada nepasiekiamo) tikslo geriau pažinti save. 

Šį filmą prisiminiau „Scanoramos“ festivalyje žiūrėdama Clyde‘o Gates‘o ir Gabrielės Sanson trumpo metro filmą „Aklavietė“ (pranc. „Cul-de-Sac!). Jame žmonių pasaulis taip pat apgyvendintas nematomų angelų. Tačiau „Aklavietės“ angelų gyvenimas visai kitoks. Angelai čia primena tarnus, yra instrumentiški – atliekantys vieną vienintelę funkciją, nematantys ir neatrandantys būdo megzti ryšio nei su žmonėmis, nei su kitais, panašiais į save.

Žinot, kodėl einant į parduotuvę atsidaro automatinės durys? Prie jų nuolatos stovi angelas. Nuvargę, kiek purvini angelai veik nuolatos dirba. Tiksliau tariant, pučia į plonus, ilgus vamzdžius tam, kad žmonių pasaulio mechanizmai veiktų. Kiekvienas turi savo funkciją: vienas palaiko laikrodžio veikimą, kitas – kelio ženklo lemputės blyksėjimą. Pagrindinės angelų gyvenimo Žemėje taisyklės įtvirtina tai, kad angelai privalo nuolatos dirbti – jiems sustojus, mašinos suges, o šioms sugedus angelai negalės grįžti į rojų. 

Žiūrint filmą nejučia norisi prisimerkti ir taip paryškinti matomą vaizdą. Žmonių veidai sunkiai įžvelgiami, aplinkui matoma pilkšva šviesa. Ilgainiui supranti, kad toks filmo kūrėjų sprendimas paaštrina įsikūnijimo potyrį. Žiūrintysis stebi vaizdą pro vis skirtingo angelo akis, tad tas matomas vaizdas ir nėra panašus į įprastą žmogui. Filmo scenoms keičiantis, atsiduriame skirtingose vietose, tačiau išgyvename labai panašias skirtingų angelų patirtis. Kameros, taigi ir angelo žvilgsnio, judėjimas filme primena judėjimą laikant rankose prožektorių – kai kurie judesiai staigūs, pasisukantys bent keliasdešimt laipsnių kampu, kaip ir tuo atveju, kai prieblandoje kažko ieškome. Nuolatinio ieškojimo jausmas pačiame filme svarbus. Pavargę ir prasmės nejaučiantys angelai kalba retai, tačiau prabilę vis užsimena apie išsilaisvinimą – norą ištrūkti iš žmonių pasaulio. 

Angelų matymo perspektyvą atspindi ir garso dizainas. Beveik nuolatos girdisi pūtimo į tuos ilgus plonus vamzdžius garsas. Retkarčiais angelai persimeta keliais žodžiais tarpusavyje. Vis tik aplinkui vykstančių žmonių pašnekesių suprasti nepavyksta lygiai taip, kaip ir nepavyksta įžvelgti jų veidų. Lyg jokiais pojūčiais neperžengiama siena skiria žmones ir angelus, besirūpinančius mechanizuota žmonių pasaulio tvarka. Tada ir pasijauti lyg tas prasmės nematantis filmo veikėjas, neturintis ryšio su žmonėmis – negalintis įžvelgti, nepajėgiantis ir išgirsti. Žmonėms tarnaujantys angelai skęsta beprasmybėje.

Tik viena scena primena apie buvusius geresnius laikus. „Pameni tuos vakarėlius?“ – angelas pradeda šokti, skleisdamas į pūtimą panašų garsą. Tačiau šį sykį jo rankose vamzdelių nėra. Jo paties skleidžiamas garsas ir šokis dabar palaiko angelų veikimą – šiąnakt didžioji naktis, pro langą matomos šviesos po truputį užgęsta, visame mieste girdimas pūtimo garsas silpnesnis. Veiksmas išlaisvina ne tik tą, kuris pasirinko, bet ir praskaidrina šalia esančiojo būtį. 

Fantazijos ir realybės santykis glaudus. Tai, kas atrodo ypatingai tolima yra galimybė per atstumą paties savęs paklausti klausimų, kurie kyla ir žiūrint filmą.  Vienas iš jų – kokį ryšį su kitais noriu kurti?

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2026–2027“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.