Atgal 2024.01.19

Sveiki, Jums ir vėl skambina Kenas. Vilniaus trumpųjų filmų festivalio tarptautinė konkursinė programa „(Ne)ryšio zonoje“

Justė Michailinaitė

 

„Kiek toli esate pasiryžęs eiti dėl savo sekėjų? Ar galėtumėte skambučiais įkyrėti savivaldybės darbuotojams dėl paprasto suoliuko?“ Taip vieną iš konkursinių programų, „(Ne)ryšio zonoje“, pristato Vilniaus trumpųjų filmų festivalis ir kviečia į spalvingą kinematografinę kelionę, kupiną absurdo, juoko, o kartais ir nuostabos. 

Programos pavadinimas taip pat labai iškalbingas. Daugelyje atrinktų filmų norint susisiekti su kitu yra naudojamasi komunikacijos priemonėmis – telefonais, „online“ susitikimų programomis, socialiniais tinklais, tačiau dažnu atveju šios priemonės netampa įrankiais, padedančiais susikalbėti, sukurti ryšį ar iš tikrųjų vienas kitą išgirsti. Kartais beprasidedantį svarbų pokalbį nutraukia mirtis, o kartais – nepaspaustas „unmute“ mygtukas. 

Kartu įdomu stebėti, kaip šioje programoje skirtingų šalių – Prancūzijos, Malaizijos, Norvegijos, Austrijos, Pietų Korėjos ir Kanados – kūrėjų patirtys ir kino kalbos formos jungiasi į vientisą audinį bei sukuria iš pirmo žvilgsnio gal kiek šmaikščią, tačiau vėliau stiprų emocijų mišinį sukeliančią kino patirtį. 

Filmų programą atidaro Berlyno kino festivalyje rodytas animacinis trumpametražis Stephen Vuillemin filmas „Savotiškas testamentas“ (2023, Prancūzija), pasakojantis apie merginą, kuri internete aptinka animaciją, akivaizdžiai sukurtą iš jos privačių asmenukių. Nepažįstama moteris prisipažįsta įvykdžiusi tapatybės vagystę, tačiau jos mirtis nusineša atsakymą į klausimą „Kodėl?“

Meistriškai sukurtas, vizualus ir provokuojantis filmas įtraukia į nepaprastą istoriją, keliančią tapatybės, socialinių tinklų vartojimo ir asmeninio saugumo klausimus. Kartu jis apnuogina ir šiuolaikinio skaitmeninio gyvenimo iššūkius bei vidinį nerimą, kurį daugelis patiria. 

Kitas programos filmas Gwai Lou „Vabalai“ (2023, Malaizija). Malaizijos kaime du vaikai sprogdina vabalus. Viską tiesiogiai filmuodami ir transliuodami internetu jie stebi, kiek sekėjų susidomėjimo sulaukė jų, kaip galima suprasti, dar viena vaizdo transliacija. Kartą tiesioginės internetinės transliacijos metu Faridas netyčia įsipjauna. Vienas iš sekėjų pasiūlo padaryti tai dar kartą, tik už pinigus. Vaiko, svajojančio apie asmeninį Iphone, daugiau raginti nereikia. 

Šis filmas taip pat liečia saugumo, patiriamos įtakos ir kitus iššūkius, su kuriais susiduriame bendraudami internete. Tik šį kartą pagrindiniai filmo herojai – vaikai, kurių tikslas ne tik būti matomiems, žymiems, bet ir užsidirbti pinigų, kurių taip norisi. Tik kur to ribos? 

Režisierius ne didaktiškai ir per lengvą humoro formą atskleidžia itin opias visuomenės problemas – vaikų pažeidžiamumą, manipuliavimą ir priklausomybę nuo dėmesio. Kartu tai savo tapatybės, ryšio su kitu ir pripažinimo ieškojimas, toks aktualus paauglystėje.

Pripažinimo laukia ir režisierių dueto Mauritz Brekke Solberg bei Daniel Fure Schwarz filmo „Oflainu“ (2023, Norvegija) herojai. Aptariant galutinį reklamos montažą, pasigirsta kritika iš įvairovės eksperto dėl pernelyg didelio dviejų personažų panašumo. Kad žiūrovai lengviau atskirtų, jis pasiūlo vienam pašviesinti odą. 

Norvegiško humoro nestokojantis filmas, nors ir hiperbolizuotas, iki skausmo atpažįstamas. Tai ironiškas žvilgsnis į reklamos agentūrų ir jų santykio su klientais kasdienybę, šiuolaikines socialines normas ir susikurtus vaidmenis, kurie kartais įkalina mus pačius. Čia rasti tarpusavio ryšį labai sunku, nes skiriasi esminiai filmo veikėjų įsitikinimai. Bet gal itin geras darbo pasiūlymas gali pakeisti ir juos? 

Dar vienas puikus programos filmas – Bernhard Wenger „Oro kameros įrašai“ (2023, Austrija). Slidinėjimo kurortas Austrijos Alpėse. Ten įtaisytos kameros kartkartėmis užfiksuoja ir bjauraus žmonių elgesio panoramą: peržengtos santykių ribos, nemalonūs susidūrimai bei tarsi lygioje vietoje įvykusi tragedija. 

Puikiai festivaliuose įvertinto režisieriaus naujausias filmas iš pradžių gali pasirodyti kaip nuobodi dokumentika, tačiau netrukus jis visiškai įtraukia savo įvykių ir herojų gausa, o intriga auga ties kiekviena minute. Tiesiog jauti, kad plačiai nusidriekusioje snieguotoje kalnų remiamoje erdvėje tuoj kažkas sprogs. 

Į programą pateko ir dar vienas animacinis filmas – Yumi Joung „Bangos“ (2023, Pietų Korėja). Tuščią paplūdimį skalauja bangos. Vienas po kito pasirodo keletas įvairaus amžiaus žmonių. Kiekvienas atlieka tam tikrus veiksmus bangų mūšos ritmu. Jie mažai kreipia vienas į kitą dėmesį, nes kiekvienas turi savo tikslą. Regis, tai niekada nesibaigs, bet staiga visi išeina iš paplūdimio. Lieka tik bangos. 

Melancholiškas ir itin estetiškas filmas nuramina ir nuplauna emocijas palikdamas meditatyvų kontempliacinį žvilgsnį į pasaulį ir mūsų ryšius su juo bei jame. Atrodytų, kad jis kiek iškrenta iš bendros filmų programos, bet anaiptol – tik dar labiau apnuogina žmogaus būties klausimą ir iškelia vienatvės bei susvetimėjimo jausmą. 

Na o programą baigia tikra vyšnia ant torto – Matthew Rankin filmas „Municipalinis atsipalaidavimo modulis“ (2022, Kanada). Kenas turi viziją. Jis nori įtikinti Philipą Hendersoną – vieno iš Vinipego savivaldybės padalinių vadovą, kad jis paremtų jo svajonę ir pastatytų suoliuką, iš kurio būtų matyti konkreti greitkelio dalis. Problema ta, kad Philas niekada nekelia ragelio, o Kenas jaučia poreikį išreikšti savo mintis daugybe balso pranešimų.

Tai intensyvus, sodrus ir ironiškas filmas, kuris per 6 minutes gerai atskleidžia žmogų, su visomis jo silpnybėmis, svajonėmis ir poreikiu būti išgirstam. Ne veltui per trumpus balso pranešimus sužinome ne tik apie Keno idėjas, pamąstymus apie kitus suoliukus, sūnaus globos pasidalinimą, bet išgirstame ir visiškai nepažįstamam žmogui pateiktą kvietimą išeiti kartu išgerti alaus. Nes noras būti toje pačioje ryšio zonoje su kitu žmogumi, turbūt, yra svarbesnis ir už patį suoliuką šalia greitkelio. 

Žiūrint konkursinę programą „(Ne)ryšio zonoje“ trinasi ribos tarp suvaidintų scenų ir dokumentinio kino, dėl to ji atrodo itin tikroviška ir autentiška, o jos daugialypumas bei gylis padeda patirti visą emocijų paletę ir vėl pasijusti tikru žmogumi. Kad ir netobulu. 

 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.