Soteros Kupinaitės „Paskutinis sniegas“: ar verta velniui parduoti sielą?
Tekstą parengė Eglė Gasparaitytė
Oi, tikrai ne vienas išgyvenom tuos laikus, kai klasės mušeikos žiemą po pamokų laukdavo mokyklos kieme, kad atliktų savo galios ritualą ir apmėtytų pasirinktas aukas sniego gniūžtėmis. Būtent apie tokią „smagią“ mokyklos patirtį prisiminiau, pamačiusi pirmuosius Lietuvių režisierės Soteros Kupinaitės trumpametražės psichologinės dramos „Pirmasis sniegas“ kadrus. Ak, kaip tuomet norėdavosi būti kitoje barikadų pusėje ir tokiu būdu išvengti tos nemalonios ir gėdingos ceremonijos! Ši juosta efektyviai akcentuoja, kad tokio pritapimo kaina didesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Filmas pasakoja apie Marių – mokykloje, švelniai tariant, nemėgstamą paauglį, kuris dėl mažo ūgio yra užgauliojamas savo bendraamžių (aka – mokyklos aukštuomenės). Jis ir gyvena kukliau nei kiti. Tiksliau, sprendžiant iš nuskurusių jo buto baldų, apšnerkštų langų ir kreivų durų, vertėtų sakyti – taip vargingai, kad net nejauku. Jo namų sienos neapkabinėtos įmantriais, velniai žino ką vaizduojančiais paveikslais, jis neturi naujausios žaidimų konsolės ar vos užsigeidus atsirandančių skanėstų ant stalo. Visą tai matome Mariaus užgauliotojo namuose.
Visgi, fizinė aplinka, kurioje gyvena Marius, palyginus, minimali bėda. Sotera Kupinaitė mums atskleidžia dar problematiškesnį niuansą – vaizduojamų skriaudėjų psichologiją: silpnesnis yra tarsi raupsuotasis. Neduok Dieve jis gyvens normalų gyvenimą! Tad stipriųjų pareiga išakėti dirvą ir pasirūpinti, kad tokie individai neturėtų ramaus bluosto. Kieti, pasikaustę skambiais keiksmažodžiais pašaipūnai nepraleidžia progos Mariui įgelti daugumoje filmo scenų: persirengimo kambaryje kvestionuojama jo seksualinė orientacija (madinga tema, ar ne?), akcentuojama, kad jis neturi kitų draugų apart kito mokyklos atsiskyrėlio, o susitikus kieme jam smogiama į pilvą nes… nes mušeikoms taip tiesiog smagiau! Ir kariamas šuo pripranta, sakysit? Na, gaila, kad populiari lietuvių patarlė nepatikslina, kiek tas šuo turi kankintis.
Lyg to būtų maža, klasės banditai pasitelkia fizinį smurtą ne tik prieš savo kasdienę bokso kriaušę smulkiu kūneliu – vieną dieną sniego gniūžtė paleidžiama į biologijos mokytoją. Greitoji pagalba, praskelta galva, kraujas ant sniego ir šnabždesiai koridoriuose. Skamba kaip įprasta diena mokykloje, ar ne? Kaip jau galima įsivaizduoti, pašaipūnai atsieina senu geru papeikimu. Jei dar nesupratot – šioje neįvardinto didmiesčio mokykloje viršenybei negalioja jokios taisyklės!
Gaila, bet Mariaus namuose irgi ne pyragai. Matome, kad paauglys ir ten, savo teoriškai, saugioje vietoje, laikomas nereikšmingu. Tai, deja, parodo jo mamos veiksmai. Savo tiesiogines pareigas ji supranta, švelniai tariant, savotiškai. Stogas virš galvos yra? Yra. Apsirengti turi kuo? Turi. Tad ko dar reikia? Šios moters, išmainiusios vaiko vakarienę į pasimatymą su nauju kavalieriumi, elgesys mums pasako daugiau nei būtų galima suprasti iš žodžių. Labai giriu šį režisierės sprendimą. Visgi, ne toks sveikintinas Mariaus sprendimas spręsti atskirties problemą.
Juosta kelia klausimą: ar norėdamas pritapti esi pasiruošęs „parduoti sielą velniui“? Mes stebime, kaip iš pažiūros gerietis Marius nedrąsiai, o svarbiausia – nenoriai – kišą kojos pirštelį į ledinį nuodėmių pelkyną. Tai, neslėpsiu, nėra lengva. Nė vienas mūsų nenori, kad pasaulio dangus nusidažytų raudonai, o mes, kasydamiesi savo naujai išdygusius ragus kaktoje, kasdien degtume liepsnose, atgailaudami dėl pernelyg lengvo perėjimo į blogąją pusę.
Siekdamas išvengti patyčių, Marius ryžtasi radikaliam veiksmui, kurį valingai nutylėsiu. Pasakysiu tik tiek, kad jis prieštarauja tiek Mariaus, tiek, tikiu, didžiosios žiūrovų dalies moralinėms nuostatoms. Veiksmas suprantamas, bet ar pateisinamas? Čia ir vėl noriu pagirti režisierę, sugebėjusią parodyti, jog peržengti savo moralės ribas ir tapti vienu iš skriaudėjų nepakanka – turi už tai ne tik atsakyti, su tuo susigyventi, bet ir, o dangau, – užgniaužti moralę, širdies balsą ir tapti tuo, ko visąlaik nekentei. Tad ar tikrai verta?
Džiaugiuosi, jog kūrybinė komanda atsižvelgė į komercinio kino mantrą „Parodyk, o ne pasakyk“ (angl. „Show, don‘t tell“) ir situacijai nupasakoti pagrinde pasitelkia vaizdines priemones: gan dažnai stambiu planu rodoma susikrimtusi Mariaus išraiška, sužinojus, kad biologijos mokytoja pateko į ligoninę, susilieję, aidu bei sulėtintais kadrais perteikiami prisiminimai apie mokytojos sužalojimo dieną. Įspūdį sustiprina ir muzikinio takelio atsisakymas didžiojoje dalyje filmo vietų. Šis sprendimas leidžia pačiam žiūrovui patirti Mariaus atsiribojimą nuo realybės ir užsidarymą savo mintyse.
Ši juosta nukels į tuos laikus, kai mažiau populiarūs vaikai kibildžiuodavo į mokyklą su drebančia širdimi ne todėl, kad laukia tas nelemtas lietuvių diktantas, o dėl nenoro susitikti su taip vadinamais klasės „draugais“, kuriuos, tikiu, ne vienas laikėme asmeniniu košmaru. Visiems, paauglystėje papuoštiems storastikliais akiniais, dantų kabėmis, plokštelėmis, ne max stilingais vietinio turgaus aprėdais ir pūstais raudonais žandais, kūrinys suteiks išskirtinę galimybę būti to pirmojo pasipriešinimo žingsnelio liudininkais. Žingsnelio, kurį, nors ir labai troškę, ne visi sugebėjome žengti.
Soteros Kupinaitės filmas, taip pat efektingai, kaip šaltas tirpstantis sniegas už apykaklės, parodo, jog parduoti velniui sielą gali bet kas. Bet gyventi be jos – jau visai kitas iššūkis.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2026–2027“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
