„Lietuvos animacija – ant bangos“: prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė apie naujus talentus, kūrybinę drąsą ir Baltijos kino ateitį
Spalio pradžioje Vilniuje vykęs „Baltic Pitching Forum“ subūrė trumpametražių filmų kūrėjus, prodiuserius ir kino industrijos profesionalus iš skirtingų Europos šalių. Forumo metu pristatyti vystomi kino projektai atskleidė ne tik šiandien kūrėjams aktualias temas, bet ir vis drąsesnius kūrybinius ieškojimus, naujas kino pasakojimo formas bei augantį regiono talentų potencialą.
Šių metų projektus iš prodiuserių žiuri („Producers’ Jury“) perspektyvos vertinusi kino prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė sako, kad labiausiai ją nustebino kūrėjų gebėjimas į pažįstamas temas pažvelgti netikėtu kampu, eksperimentuoti su kino kalba ir per trumpą laiką sudominti žiūrovą. Ypatingo dėmesio, pasak jos, nusipelno Lietuvos animacija – visi trys forume pristatyti lietuviški projektai buvo animaciniai, o jų kūrybinė kokybė rodo stiprėjantį šios kino srities potencialą.
Praėjus „Baltic Pitching Forum“, su D. Vildžiūnaite kalbamės apie tai, ką šių metų forumas atskleidė apie Lietuvos ir Baltijos šalių kiną, kuo išsiskiria naujoji prodiuserių karta, kodėl kūrėjams nereikėtų skubėti pristatyti dar neišvystytų projektų ir kokią vertę tokios tarptautinės platformos suteikia ilgalaikėje profesinėje kelionėje.
– Šiemet „Baltic Pitching Forum“ projektus stebėjote iš prodiuserių žiuri perspektyvos. Koks bendras įspūdis liko pasibaigus forumui? Kuo šių metų projektai ir jų kūrėjai jums labiausiai įsiminė?
D. Vildžiūnaitė: Kūrybiniuose projektuose visada esu linkusi ieškoti ne to, kas juos vienija, o to, kuo kiekvienas yra unikalus. Man atrodo, tuo kūrybinis laukas ir įdomus – jame daugybė skirtingų idėjų, požiūrio taškų ir net prie tų pačių temų galima prieiti visiškai skirtingais būdais.
Bendras įspūdis liko labai geras. Kai pusę dienos klausaisi projektų pristatymų, nė akimirkos nenuobodžiauji ir kiekvienas projektas kažkuo nustebina, manau, tai yra puiku. Būtent tokį įspūdį paliko šių metų forumas. Visus pristatytus filmus dėl vienokių ar kitokių priežasčių būtų įdomu pamatyti jau sukurtus.
Man atrodo, šie projektai atitiko vieną svarbiausių trumpametražiam kinui keliamų uždavinių – per labai trumpą laiką patraukti žiūrovo dėmesį, padaryti įspūdį ir išsiskirti iš kitų filmų. Juk trumpametražiai filmai dažniausiai rodomi ne atskirai, o ilgesnėse festivalių ar kino teatrų programose.
Šiemet vieni projektai nustebino savo forma, kiti – idėjos gilumu ar netikėtu žvilgsniu į pasirinktą temą. Galbūt būtent nuostaba ir buvo tas bendras jausmas, lydėjęs viso forumo metu.
– Ar tarp šių metų projektų pastebėjote pasikartojančių temų ar kūrybinių krypčių, kurios galėtų atskleisti, kuo šiandien gyvena kino kūrėjai?
D. Vildžiūnaitė: Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad trumpametražius filmus kuria ne tik jauni ar karjerą pradedantys žmonės. Labai norėčiau, kad trumpas metras nebūtų laikomas vien pradedančiųjų žanru. Tai puiki kūrybinė mankšta ir patyrusiems režisieriams – galimybė tarp didelių projektų neprarasti žaismingumo, išbandyti naujas idėjas ar kūrybinius sprendimus, kuriuos vėliau galbūt norėsis panaudoti ilgo metro filme.
Mane džiugina, kad šių metų forume dalyvavo skirtingos patirties kūrėjai. Tarp jų buvo ir žmonių, kurie jau yra sukūrę ne vieną filmą, todėl įdomu matyti, kaip trumpametražio kino galimybes išnaudoja skirtinguose profesinio kelio etapuose esantys autoriai.
Kalbant apie temas, šiemet buvo nemažai projektų, nagrinėjančių labai aktualius klausimus – dirbtinį intelektą, istorinę atmintį, aplinkosaugą, žmonių santykius. Taip pat išryškėjo žmogiškumo svarba karinių ir geopolitinių konfliktų kontekste.
Man atrodo, trumpametražis kinas turi vieną didelį pranašumą – jis leidžia greičiau reaguoti į tai, kas vyksta pasaulyje. Ilgametražiai filmai dažnai kuriami ir finansuojami ne vienus metus, todėl jų autoriai turi galvoti, ar pasirinkta tema išliks aktuali ir po penkerių metų. O trumpas metras suteikia galimybę kalbėti apie tai, kas svarbu čia ir dabar. Labai džiugu, kad tiek daug šių metų projektų buvo skirti aktualioms socialinėms temoms.
– Ar šiemet pamatėte kūrėjų, kurių profesinę kelionę norėtųsi sekti ir ateityje? Kas labiausiai patraukė jūsų dėmesį
D. Vildžiūnaitė: Tikrai taip. Buvo keletas projektų ir kūrėjų, kuriuos įsidėmėjau.
Mane labiausiai traukia vizijos drąsa. Įdomu bendradarbiauti su žmonėmis, kurie nebando pataikauti tendencijoms, nebijo eiti netikėtais keliais, eksperimentuoti ir ieškoti kažko naujo.
Labai svarbu, kad kūrėjas turėtų stiprų būsimo filmo matymą, žinotų, ką ir kodėl nori papasakoti. Šiemet tokių žmonių tikrai pamačiau, todėl bus įdomu stebėti, kaip toliau vystysis jų projektai ir kūrybinės karjeros.
– Kalbant apie kūrybinę drąsą, ar šių metų forume buvo projektų, kurie nustebino savo forma ar kino kalba? Kokias tendencijas pastebite Baltijos šalių kine?
D. Vildžiūnaitė: Mane labai pradžiugino keli hibridiniai projektai. Tai rodo, kad kūrėjai nebijo eksperimentuoti, jungti skirtingų kino formų ir ieškoti naujų pasakojimo būdų. Trumpametražis kinas tam yra ypač tinkama erdvė.
Apskritai atrodo, kad mūsų regione atsiranda daugiau atvirumo skirtingiems žanrams. Man tai labai pozityvus pokytis. Nebūtinai galėčiau jį priskirti vien jaunajai kūrėjų kartai – galbūt tiesiog visa mūsų kino bendruomenė tampa atviresnė įvairesnėms kūrybinėms galimybėms.
Dar vienas dalykas, kuris mane šiemet tikrai nustebino, – Lietuvos animacijos projektų gausa ir jų stiprumas. To, prisipažinsiu, prieš forumą nesitikėjau.
– Šiemet visi trys „Baltic Pitching Forum“ pristatyti Lietuvos projektai buvo animaciniai. Ką tai pasako apie dabartinę Lietuvos animacijos situaciją?
D. Vildžiūnaitė: Man atrodo, tai labai aiškus ženklas, kad Lietuvos animacija šiuo metu yra ant bangos.
Matome naujus balsus, naujus veidus, stiprias kūrybines idėjas. Tiesa, ne visos kūrėjos yra naujokės – kai kurios jau yra pelniusios apdovanojimų ir sulaukusios pripažinimo. Tačiau būtent tai ir rodo, kad turime įvairios patirties talentų, kurių darbai verti dėmesio.
Visi trys pristatyti projektai buvo labai stiprūs. Mane nuoširdžiai džiugina toks animacijos pakilimas Lietuvoje.
Manau, tai turėtų būti signalas ir kalbant apie šios srities ateitį. Matydami tokį talentų proveržį, turėtume skirti daugiau resursų animaciniam kinui. Turime kūrėjų, turime idėjų ir potencialo, todėl labai svarbu sudaryti sąlygas jiems toliau augti.
– Daug dirbate su kino kūrėjais ir prodiuseriais. Ar pastebite, kad keičiasi į industriją ateinanti karta – jos ambicijos, darbo metodai ar požiūris į profesinį kelią?
D. Vildžiūnaitė: Nenorėčiau apibendrinti visos kartos, ypač remdamasi trumpais susitikimais forumo metu. Per dešimt minučių tikrai negali pažinti žmogaus ar spręsti apie visą jo kartą.
Tačiau kalbėdama apie jaunus prodiuserius, su kuriais tenka daugiau dirbti, pastebiu vieną labai įdomų skirtumą. Man atrodo, jie turi daugiau drąsos ieškoti ir nebijo kurį laiką likti nežinomybėje.
Mano karta augo kiek kitokiomis sąlygomis. Turime didelių ambicijų, bet kartu ant savo pečių patys sau užsidedame labai daug atsakomybės. Tos ambicijos kartais tampa bereikalinga sunkia našta.
O dabar mane žavi karjerą pradedančių jaunų žmonių atvirumas ieškojimams. Jie nebūtinai nori iš karto apsibrėžti, koks turi būti prodiuseris, kokiu keliu jis privalo eiti ar kokius tikslus pasiekti.
Dar vienas dalykas, kuriuo labai džiaugiuosi, – man atrodo, šiai kartai mažiau reikia išorinio pripažinimo. Mūsų, vyresnės kartos, vienas didžiųjų kompleksų, manau, yra noras, kad kas nors pasakytų „šaunuoliai“, įvertintų ar patvirtintų, kad einame teisingu keliu. Jaunesni žmonės, regis, nuo to yra šiek tiek laisvesni.
– Klausantis daugybės projektų pristatymų per trumpą laiką turbūt greitai išryškėja, kas veikia, o kas ne. Kas, jūsų nuomone, skiria stiprų projekto pristatymą nuo silpnesnio?
D. Vildžiūnaitė: Nemanau, kad pats pristatymas yra toks galingas įrankis, jog galėtų silpną projektą paversti stipriu. Vis dėlto svarbiausia yra pats projektas ir jo turinys. Negali bet ko parduoti vien gražiai supakavęs – kino industrijoje tai neveikia.
Didžiausią įspūdį man daro kūrėjai, turintys stiprią viziją. Žmonės, kurie aiškiai žino, apie ką nori kalbėti, kaip nori tai daryti ir kodėl jiems tai svarbu.
Tas žinojimas yra labai reikšmingas. Aš pati kūrėjams dažnai rekomenduoju lipti ant scenos tik tada, kai apie savo projektą jau žinai daugiau, negu nežinai.
Jeigu pats dar jautiesi neužtikrintas, turi daug neatsakytų klausimų, galbūt verta neskubėti. Geras pristatymas prasideda ne nuo gražių skaidrių ar išmoktų sakinių, o nuo gerai išvystytos idėjos.
– Ar geras pristatymas jums pirmiausia atskleidžia stiprų projektą, ar patį kūrėją? Kiek svarbus žmogaus potencialas ir jo gebėjimas dirbti su komanda?
D. Vildžiūnaitė: Manau, kad projekto pristatymas pirmiausia yra būdas patraukti dėmesį. Žinoma, jam reikia ruoštis, tačiau per tokį trumpą laiką neįmanoma iki galo įvertinti nei filmo, nei paties kūrėjo potencialo.
Todėl visada sakau savo studentams ir kūrėjams – nebijokite ilgiau užsibūti projekto vystymo stadijoje. Gerai išvystykite idėją prieš pradėdami ją pristatinėti. Kai projektas jau pakankamai brandus, jo potencialas atsiskleidžia daug aiškiau, o pats pristatymas tampa naudingesnis.
Jeigu į sceną lipama labai ankstyvoje stadijoje, kai dar pernelyg daug neatsakytų klausimų, galima tiesiog neišnaudoti pasitaikiusios galimybės.
Kitas labai svarbus aspektas – prodiuserio ir kūrėjo tandemas. Scenoje puikiai matyti jų tarpusavio santykis, kiek jie supranta vienas kitą ir ar abu vienodai tiki projektu.
Man, kaip prodiuserei, tai ypač svarbu. Jeigu svarstyčiau galimybę prisijungti prie projekto kaip tarptautinė partnerė, daugiausia tektų bendrauti būtent su jo prodiuseriu. Todėl man svarbu matyti, kaip jis atstovauja projektui, koks jo santykis su kūrėju ir kiek jis pats yra įsitraukęs.
Kita vertus, nereikia pamiršti, kad scena daugeliui žmonių yra neįprasta, stresą kelianti situacija. Todėl nebūčiau linkusi vien pagal pristatymą spręsti apie visą projekto ateitį. Tačiau dažnai galima pajusti, ar žmogus iš tiesų gyvena savo idėja, ar tik kartoja iš anksto išmoktus sakinius.
– Jauni kino kūrėjai šiandien gana anksti patenka į tarptautines industrijos platformas. Ar pastebite, kad naujoji karta nuo pat pradžių savo karjerą mato tarptautiškiau?
D. Vildžiūnaitė: Manau, kad taip, nors svarbu nepamiršti, jog Europos kino finansavimo modeliai vis dar pirmiausia remiasi nacionaliniu palaikymu.
Vis dėlto savo studentus visada skatinu mąstyti tarptautiškai. Kūrybinė kalba yra universali, o šiandien turime daug galimybių bendradarbiauti su skirtingų šalių kūrėjais, dalyvauti vieni kitų projektuose ir ieškoti bendrų kūrybinių sprendimų.
Man atrodo, jaunajai kartai tai yra natūraliau. Šie žmonės daugiau keliavę, daugiau matę, todėl ir save nuo pat pradžių suvokia platesniame kontekste.
Anksčiau daugelis mūsų profesiškai augome gana siaurame rate. Kai jau esi susiformavęs savo darbo įpročius, ryšius ir aplinką, žengti į naujas tarptautines partnerystes kartais būna sunkiau.
Todėl šį pokytį matau kaip natūralų mūsų visuomenės atvirėjimo procesą.
– Ar yra dalykų, kurių pasigendate pradedantiesiems kūrėjams žengiant į profesionalią kino industriją? Kokį patarimą jiems duotumėte?
D. Vildžiūnaitė: Tiesą sakant, nieko konkretaus nepasigendu. Man atrodo, kai esi pradedantis, svarbiausia yra norėti, daryti ir bandyti.
Aš apskritai esu prieš išmoktus modelius ir įsitikinimą, kad į kino industriją galima ateiti tik vienu, jau kažkieno pramintu keliu.
Žmonių profesinės kelionės gali būti labai skirtingos. Vieni savo kelią atranda greičiau, kitiems reikia daugiau laiko ir bandymų. Todėl nemanau, kad visiems turėtų būti taikomi vienodi lūkesčiai ar reikalavimai.
Svarbiausia neprarasti noro kurti, ieškoti ir nebijoti pasirinkti savo kelio.
– Praėjus kelioms savaitėms po „Baltic Pitching Forum“, kaip vertinate tokių platformų reikšmę kūrėjų karjerai? Kas vyksta su projektu pasibaigus pačiam forumui?
D. Vildžiūnaitė: Nemanau, kad vienas forumas gali radikaliai pakeisti žmogaus karjerą, ir tikrai nereikėtų į tokias platformas eiti tikintis stebuklų.
Jeigu norisi pokyčio, pirmiausia reikia galvoti, ką pats gali dėl jo padaryti. Profesinis augimas yra ilgalaikis procesas – naujų ryšių kūrimas, galimybių paieška, nuolatinis bendravimas, kitų idėjų girdėjimas ir platesnio industrijos konteksto pažinimas.
Kartais forume užsimezga labai naudingų kontaktų, kartais – ne. Tačiau yra vienas dalykas, kurį tokios platformos suteikia beveik visada: galimybę pirmą kartą išgirsti nuomonę apie sao projektą iš žmonių, kurie nėra tavo artimi draugai ar komandos nariai.
Tai labai vertinga patirtis. Gali pamatyti, kaip žmonės reaguoja į tavo idėją, kas jiems įdomu, kas neaišku, kas veikia, o ką dar reikėtų patikslinti.
Net pats pasiruošimas pristatymui yra labai naudingas pratimas. Komanda turi išsigryninti, kas projekte svarbiausia, ką norima akcentuoti ir kaip apie jį papasakoti kitiems. Tai priverčia pažvelgti į savo idėją iš būsimos auditorijos perspektyvos.
O ar po forumo atsiras naujų partnerių, ar pavyks rasti tinkamus žmones konkrečiam projektui – priklauso nuo daugybės aplinkybių, kurių iš anksto negalime numatyti.
Todėl man atrodo, kad didžiausia tokių platformų vertė yra ne vienkartinė sėkmė ar apdovanojimas, o galimybė augti, mokytis ir nuosekliai plėsti savo profesinį lauką.
– Ačiū už pokalbį!
