Pawelo Chorzepos „Derintojai“: nematomi muzikos meistrai

Šiltą pavasario ar vasaros dieną praeinant gatve pro atvertus muzikos mokyklos langus keliai dešimčiai žingsnių patenki į slaptą pasaulį. Kūriniai dar repetuojami ir nėra paruošti klausytojų ausims, bet todėl tik dar įdomiau juos išgirsti. Pati tokiais atvejais su smalsumu dažnai jaučiu ir trumpą empatišką jaudulį, tarsi netrukus reikės nusivalyti šlapius delnus ir pačiai lipti ant scenos. Atrodo, kad tokia ramia įtampa ir pulsuoja klasikinės muzikos pasaulis, kurio užkulisiai atsiskleidė režisieriaus Pawelo Chorzepos filme „Derintojai“, pristatytame festivalio „Scanorama“ programoje „Europos blyksniai“.

Fortepijono olimpinėmis vadinamame Tarptautiniame F. Šopeno konkurse tyliai darbuojasi tarsi šešėliuose besislepiantys šio instrumento meistrai – derintojai. Jų užduotis ne ką lengvesnė, nei atlikėjų, pasirodysiančių konkurse. Riboto laiko ir erdvės aplinkybėmis derintojai ruošia fortepijonus atlikėjams, kurie išsirenka savo instrumentą visam konkurso laikotarpiui. Taip filmas įtraukia į savotišką konkursą konkurse, kuriame varžosi derintojai, o konkurencija tarp jų – ne ką mažesnė, nei tarp atlikėjų. 

Čia atsiveria dramatiškas prestižo pasaulis. Tai parodo jau pirmasis filmo kadras, demonstratyviai nugriaudėjantis vieno klavišo skambesiu. Dar vizualiai tamsiame kadre žiūrovą pasitinka vienas vienintelis skvarbus fortepijono skleidžiamas garsas, primenantis į spektaklį kviečiantį informacinį skambutį teatre. Iš karto suprantame, kad būtent garsui šiame filme bus skiriamas didžiausias dėmesys. 

Filmą sudaro trys dalys, kurių kiekviena skirta skirtingam instrumentų gamintojui. Pirmiausia susipažįstame su tvirtuoju „Steinway“ deleguotu derintoju, kurio veiksmuose jaučiasi didžiausia įtampa iš visų trijų technikų. Ypač užkulisiuose, kuriuose, anot „Steinway“ atstovo, iš jo buvo pavogta svarbi derinimo įrankių dėžė. Įtampą keičia ramybė, kai ekrane pasirodo „Kawai“ fortepijonų derintojas. Kartu su juo mes kviečiami vaizdingai pasvarstyti, kaip galėtų atrodyti pats garsas. Portretų triptiką užbaigia ypatingai susikaupęs, disciplinuotas ir, atrodo, tobulybės siekiantis „Fazioli“ derintojas. Jis grakščiai it fortepijono klavišais laviruoja per grėsmingą ir griausmingą muzikos pasaulį be jokių papildomų svarstymų, būdingų jo kolegoms. 

Po konkurso aplinką klaidžiojame pamatydami ją visokią – tiek pilną gyvybės, žmonių ir bruzdesio, tiek beveik tuščią, užpildytą tik derintojo ir ambientinių jo darbo garsų braižant medieną, virpinant stygas ar kalant pirštais per klavišus. Fortepijono vidaus architektūrinės erdvės atliepia tuščios koncertų salės vaizdus, pabrėždamos derintojų vienišumą. 

Nepaisant dramatiškų pirmųjų filmo minučių didžiąja dalimi filmas užburia ramybe, kurią stiprina kadre raibuliuojantis šiltas apšvietimas. Trijų derintojų portretuose atsispindi absoliutus susikaupimas. Profesionalai vaizduojami daugiausia stambiais planais, kamerai priartėjant prie veido ar ausies ir leidžiant mums kartu pasinerti į visišką srauto būseną. Nors visi trys filmo veikėjai turi kiek skirtingus darbo procesus ir emocines prieigas, juos sieja aukščiausio laipsnio meistriškumas bei didžiulė meilė šiam amatui. 

Ne mažiau svarbūs filmo veikėjai yra ir patys fortepijonai. Juos matome tarsi monolitus stovinčius scenos platybėje greta kitų konkurentų bei individualiai, kaip atskirą personažą, kartais net išrenkamą dalimis. Vykstant artimam dialogui tarp derintojų ir instrumentų pastaraisiais kamera leidžia mėgautis ne tik išoriškai, bet ir iš vidaus, atkreipdama dėmesį į įprastam koncertų lankytojui neprieinamas struktūras. Tai ypatingai gerai kinematografiškai atsispindi suskambus Šopeno etiudo op. 25, nr. 11 sparčiąjai daliai, ties kuria, atrodo, atsilupo fortepijono dangtis ir ritmingai pasirodė tarsi pro mikroskopą matomas jo skeletas.

Pawelas Chorzepa savo karjeroje daugiausiai kūrė ne kaip režisierius, o kaip operatorius. Galbūt todėl ir sugalvojo kino juostoje užfiksuoti didžiulę atsakomybę nešančius meistrus, tyliai, tiksliai ir preciziškai padedančius kitiems menininkams. Tiek vieni, tiek kiti supranta, kad didžiausios ovacijos skambės ne jiems. Tačiau vienodai džiaugtis laimėjimu tai netrukdys. 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2026–2027“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.