„Pirmi kartai“: Apie archyvuose likusį ryšį
Tekstą parengė Elzė Karanauskaitė
Ar priimtume tuos pačius sprendimus, jei turėtume drąsos ir fantazijos įsivaizduoti gyvenimą kitokį, nei nusistovėjusi norma? Tai bene svarbiausias klausimas, keliamas italų ir ispanų gamybos filme „Pirmi kartai“, kuris pasakoja apie ypatingą dviejų merginų ryšį. Draugystė, užsimezgusi internatinėje mokykloje šeštojo dešimtmečio Italijoje, užaugus tęsiama bendraujant laiškais. Merginos dalijasi prisiminimais apie bendrus pirmus kartus, paauglystės potyrius bei sunkiomis, slegiančiomis nuoskaudomis dėl ribotų galimybių ir sprendimų. Šis trumpo metro filmas buvo atrinktas į „Visions du Réel“ festivalį Šveicarijoje, o Lietuvos auditorijai pristatytas šių metų „Scanoramos“ programoje „Europos blyksniai“ su dar 22 trumpo metro filmais iš visos Europos.
Merginų mintys, požiūris į gyvenimą perteikiami derinant vaizdą ir tekstą. Archyvinius juosta filmuotus kasdienybės kadrus papildo intertitrai su laiškų ištraukomis. Tačiau įdomu, kaip skirtingai šios perspektyvos skleidžiasi.
Pirmasis žiūrovui pristatomas laiškas – Emilijos. Sukasi nespalvota juostos medžiaga, rodomos labai „gyvos“ moterys: jos susiglaudusios vynioja siūlus, skardžiai juokiasi, kartu guli pievoje ir rodo kamerai liežuvį. Kartais sustingusiame kadre atsiranda ranka rašyti žodžiai su Emilijos prisiminimais apie internato kasdienybę: beprasmius mokymus, direktorės pristatomus perspektyvius vyrus. Tekste minimos detalės nuspalvinamos: kalbant apie vyrų kūnų svetimumą, jų siluetai uždažomi juodai, o moterų – šiltais rožiniais, oranžiniais, raudonais tonais. Šie papildomi spalviniai komentarai dar labiau pabrėžia merginos subjektyvią patirtį, jausmus (ypač kadre užspalvinus, užbraukius draugės sužadėtinį). Tokiu būdu filme pirmą kartą užsimenama ir apie tai, kad Emiliją ir Kateriną siejo daugiau nei draugystė – kadrui nusidažius mirgančia raudona spalva, girdime intensyvėjančius širdies dūžius ir šnabždesį.
Naraciją perėmus Katerinai, pasijuto ryškus kontrastas. Jos laišką lydi jau spalvotos juostos medžiaga, o žodžiai intertitruose spausdinti rašomąja mašinėle. Katerina pasakoja apie gyvenimą po savo vestuvių: rodomas medaus mėnesis, šeimyninis gyvenimas, vaikas. Kasdienybė iš šono atrodo gan jaukiai, gausu laimingų akimirkų, tačiau būtent šiais džiaugsmingais momentais Katerina labiausiai pasigenda, ilgisi Emilijos. Netrukus pamatome mašinėle surinktą klausimą: „Ar pasirinkau gyvenimą, kurio iš tiesų troškau, ar tik tokį, kokį drįsau įsivaizduoti?“. Šeštojo dešimtmečio Italija nebuvo palanki terpė Emilijos ir Katerinos ryšiui, išdidžiam savęs priėmimui.
„Pirmi kartai“ narsto ne tik asmeniškas ir socialines problemas, bet atsigręžia ir į kino istoriją, atiduoda pagarbą ankstyvajam kinui. Merginų laiškai viena kitai pristatyti beveik nebyliojo kino stilistika: dialogą atstoja intertitrai, kurie sustabdo filmuotą medžiagą ir raštu pateikia merginų mintis, o ir pats vaizduojamų žmonių judesys (labiau nespalvotoje dalyje) toks veik juokingai per greitas, mechaniškas. Taip filmo pavadinimas įgyja daugiaprasmiškumo: pirmi intymios merginų draugystės kartai gretinami su pirmais kino kaip naujos meno formos kartais. Pavadinimas pirmąkart filme paminimas šias dvi prasmes apibendrinančiame kontekste, kai filmo pradžioje paauglių merginų balsai džiūgauja pradėję įrašinėti garsą savo kuriamam filmui („Tai mūsų filmo repeticija“). Priimdamos mus į kūrimo procesą, merginos parodo, koks lengvas, žaismingas, jaukus yra jų ryšys. Todėl kaip žiūrovė greitai prie jų prisirišau, sirgau už jų bendrą laimę.
Pabaigoje nuo Emilijos ir Katerinos santykių pereinama prie abstraktesnės bendros seserystės tarp moterų temos: skambant pankiškai muzikai, montaže rodomos mergaitės iš ankstyvojo kino laikų bei XXI a. merginos feministiniame proteste. Jos šypsosi, atrodo drąsios ir trankios, kad ir kokios skirtingos bebūtų. Toks sprendimas man kiek užkliuvo. Visas filmas kalba apie vieną nelaimingą dviejų merginų meilės istoriją, tačiau paskutinę sekundę netikėtai suabstraktėja iki bene visų pasaulio moterų teisių klausimų. Iki pat šio momento istorija buvo vystoma kokybiškai, laikantis vienos teminės gravitacijos, todėl keista, kad atomazgoje atsirado tiek daug naujos informacijos, be kurios kūrinyje ir taip viskas aišku.
Vis dėlto, kino kalbos ir siužeto harmonija, kūrybiškas vienas kito papildymas mane sužavėjo ir suteikė erdvės mintims bei interpretacijoms. Vis galvoju apie filme iškeltą klausimą apie sprendimus ir vaizduotę. Gal šiandienos pasaulyje Emilija ir Katerina gebėtų įsivaizduoti gyvenimą, kurio iš tiesų trokšta? Pasipriešinimą nusistovėjusioms normoms, paklusimą sau? O kiek drąsiai svajojame, įsivaizduojame mes?
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2026–2027“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
