SHORTS CRITICS | Ne viskas turi būti išteisinta: pokalbis su režisieriumi Pijumi Mačiulskiu apie trumpametražį filmą „Naiku“
Simas Narušis
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristato trumpametražių filmų programą „Europos blyksniai“, skirtą jauniesiems Europos kino kūrėjams. Programoje pristatomi net dvidešimt aštuoni skirtingi filmai, tarp kurių ir keturi lietuvių darbai. Čia pasirodo ir nauja kylanti žvaigždė – Pijus Mačiulskis su savo naująja drama „Naiku“. Šiame intriguojančiame, sudėtingame ir originaliame kūrinyje dėmesys skiriamas konkurencijos temai ir jos veikimo principui.
Sužinoti, kaip režisieriui sekėsi realizuoti savo sumanymus, dirbti aikštelėje ir viešėti Japonijoje, kviečia šių metų „Short Critics“ programos dalyvis Simas Narušis.
– Tavo kūrybinis kelias buvo labai įvairus. Esi baigęs „Skalvijos“ kino akademija, buvęs „Giornate degli Autori“ programos žiuri Venecijos kino festivalyje, viešėjai Japonijos Jūbario filmų festivalyje, mokslus pasirinkai tęsti Londono Karališkajame koledže. Tad iš kur atsirado toks užsidegimas kinui ir kas padėjo keliauti tokiu keliu?
– Viskas prasidėjo nuo filmukų kieme su draugais, kai gavau pirmą „Nokią“, kuri tuo metu turėjo labai gerą penkių pikselių kamerą. Kai atsirado galimybė pamatyti, kaip kiti internete filmuoja savo videoklipus, užsimanėm ir mes tai pabandyti. Aišku, mes tai darėme su įsivaizduojamais ginklais, siužetu bandydami priminti amerikietiškus filmus. Bent jau aš esu linkęs galvoti, kad viskas prasidėjo nuo telefono. Tačiau manau, kad įtaką padarė ir tėtis, kuris jau buvo filmavimų įkarštyje.
– Tavo tėtis yra garsus Lietuvos operatorius Vilius Mačiulskis, kuris ne kartą buvo įvertintas. Ar kada turėjai svajonę pralenkti tėtį kine, tapti didesne žvaigžde?
– Kai taip sakai, atrodo, tarsi numanai kažkokią konkurenciją. Tačiau aš nesiekiu sėkmės. Tokį mąstymą tikriausiai pakeitė pats filmas, pajutau, koks stiprus ir įtraukiantis yra konkurencijos mechanizmas. Jei kada pajuntu, kad trokštu pergalės ir pripažinimo, stengiuosi vėl fokusuotis į ką kita: dabar ieškau esmingų dalykų, kurie mane ramina ir pastūmėja į priekį. Po filmo „Naiku“ bandau mokytis ir išvengti nuolatinio noro su kažkuo varžytis, siekti medalio.
– Tavo filmo pavadinimas yra „Naiku“. Kodėl pasirinkai tokį pavadinimą ir ką iš tikrųjų reiškia šis žodis?
– Turiu nemažą kolekcija žodžių. Man atrodo, kad šis žodis neturi prasmės, tačiau jis yra labai gyvas ir skambus, verčia sureaguoti. Tokių keistų, netyčia atrastų žodžių turiu visą krūvą.
Žodis „naiku“ man pasirodė labai gerai apibūdinantis filmo plastiką, tad jį pradėjau naudoti kaip juokelį jau filmavimo aikštelėje. Ir šis žodis visiems prilipo, tačiau nebuvom užtikrinti, kaip taisyklingai jį kirčiuoti. Su interneto pagalba radome panašią reikšmę lietuvių kalboje – kažką sunaikinti. Bet, manau, neteisinga šį žodį pasisavinti ir pritaikyti jam tokią reikšmę. Pavyzdžiui, „naiku“ Laose reiškia „mokytojas“, tai iš esmės irgi tinka filmui. O galiausiai, kai iškeliavome į Japoniją, paaiškėjo, kad taip vadinasi ir viena svarbiausių šintoizmo šventyklų. Sulaukėme daug susidomėjimo, o man teko aiškinti, kad tai tiesiog sutapimas.
– Kaip atsirado idėja sukurti filmą?
– Visada mėgstu pradėti nuo savo patirties ir prisiminimų. Pavyzdžiui, išvyka su draugais į Šiaulius, kur atradome biliardo stalą be lazdų: teko sugalvoti kitokio principo žaidimą, kuris ir buvo įvaizdintas pačiame filme, tik, aišku, mes žaidėme be žiaurumo elementų. Šis prisiminimas man kažkodėl įstrigo atmintyje ir pasirodė kažkoks kitoks. Iš tikrųjų turiu keistą prisipažinimą. Aš tiksliai neprisimenu, iš kur kyla mano filmų sumanymai, tačiau žinau, kad visi šie dalykai pasikartoja ir yra teisingi. Labiau vadovaujuosi savo širdimi.
– Filme galime įžvelgti neviltį kaip jaunam žmogui būdingą temą. Kodėl pasirinkai apie tai kalbėti?
– Neturėjau siekio filmą padaryti neviltingu, tačiau norėjau užfiksuoti tą nuolatinę gyvenimo konkurenciją: kodėl mes esame linkę varžytis ir lipti vieni kitiems per galvas? Tokiose situacijose dažnai tampame šalti ir užsidarome savyje. Man niekada nebuvo aišku, kodėl kartais atsiduriame neviltyje, kai jaučiame poreikį natūraliam gamtos procesui – konkurencijai ir esam linkę pakenkti kitam. Kita vertus, žmogus yra išsivysčiusi būtybė, tad esame gana pajėgūs save kontroliuoti ir pasirinkti žmogiškąjį kelią.
– Filmas sudaro įspūdį, kad gal galėjo būti nufilmuotas ir 16mm kino juosta.
– Deja, tačiau smagu girdėti, kad taip gali atrodyti. Montažo dėka norėjome padaryti aštrų vaizdą, kuris priverstų niežėti akis: erzinantį, tačiau sodrų, kuris patenkintų ir tuo pačiu taptų nejaukus. Bent jau toks buvo mūsų tikslas. Spalvas darėme kartu su Evaldu Narmuntu ir mano tėčiu Viliu Mačiulskiu, kurie yra aukšto lygio profesionalai, palyginus su manimi. Tačiau aš turėjau konkrečią viziją, kurios be jų nebūtų pavykę įgyvendinti.
– Vienoje scenoje matome vienuoliką jaunuolių, važiuojančių mašina. Kodėl pasirinkai tokį platų veikėjų skaičių? Ir kaip sekėsi dirbti su jaunaisiais aktoriais?
– Pirma, manau, svarbu paminėti, jog didžioji dalis jų nėra aktoriai, tik vienas. Visi kiti yra šokėjai, fotografai, draugai ar tiesiog reperiai. Buvo įdomu su jais dirbti: nenorėjau sugriauti jų natūralumo, bet tuo pačiu sufleravau, kaip išgauti kokią emociją ir jaustis laisvai. Teko ir nemažai eksperimentuoti. Vienu metu palikome kamerą įjungtą visai valandai ir leidome jiems be jokių apribojimų elgtis taip, kaip jiems atrodo teisinga. Filmavimo metu taip pat iškilo ir šokių tokių sunkumų. Kadangi džipas nebuvo iš naujesnių ir bandėme išgauti netvarkingą vairavimą, sulaužėm priekinių ratų ašį, dėl ko ratai sulinko įstrižai. To mes iš pradžių nepastebėjome. Tad labai džiaugiuosi, kad viskas baigėsi gerai.
– Filmo veikėjai – nuobodžiaujantis jaunimas, kuris ieško, kaip įdomiau praleisti laiką. Ar sutinki, kad šiuolaikinis jaunas žmogus yra linkęs maištauti ir linksmintis?
– Nemanau, kad jaunimas dabar yra labiau linkęs laužyti taisykles. Iš savo riboto supratimo apie praeitį, manau jog anksčiau vyko didesni lūžiai prieš status quo. Bet tikiu, jog iš dalies jauni žmonės ir yra tam, kad protestuotų prieš esamas normas ir taisykles, tikrindami jų spragas. Juk visas šis žaidimas yra sutartinis ir pasielgti galime bet kaip. Tad yra žmonių, kurie yra laisvesni, ir tie, kurie labiau sukaustyti aplinkos.
– Filme ne kartą pasirodo aitvaras, kokia reikšmė už to slypi?
– Man aitvaras asocijuojasi su Lietuvos mitologija. Tai nestabili būtybė, kuri vieną kartą gali atnešti sėkmę ar turtus, o kitą – nelaimę ir negandas. Aitvaras gali reikšti laisvę ar galią. Norint, kad aitvaras skristų, jam reikia vėjo. Pasidaro neaišku, ką vis dėlto aitvaras rodo: gebėjimą manevruoti ore ar vėjo galią? Laimėjus žaidimą filme, nugalėtojas gauna galimybę ji paskraidinti ant mašinos stogo ir pasipriešinti gyvenimo srovėms.
– „Atsimink, kad mirsi“ nuskamba filmo pradžioje. Ši frazė dažnai nuskamba šiandieniniame gyvenime, kaip „gyveni tik kartą“. Koks tavo santykis su mirtimi ir vienu gyvenimo šansu?
– Man atrodo, kad tik su laiku įmanoma suprasti šį reiškinį.
Filme pasiūliau aktoriui sušukti, kas jam atrodė tinkama. Ir jis sušuko tai. Tik po to montuodamas susimąsčiau apie tai, jog viskam yra limitas. Laikas bėga greitai ir reikia vertinti tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne užstrigti praeityje. Tad kuriant šį filmą pasidaviau dabarčiai ir per daug negalvojau, kaip viskas turi būti išteisinta.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.