SHORTS CRITICS | „Juk Galėjai leistis išprievartaujama“. Filmo „Septynios Teherano žiemos“ recenzija

Justė Michailinaitė

Neseniai praėjęs „Nepatogus kinas“ šiais metais paserviravo kelias dešimtis istorijų, kurios ir pasibaigus kino festivaliui dar ilgai nepaleidžia. Su jomis vaikštau, grumuliuoju, bet negaliu nuryti. Kartu dar kartą įsitikinu, kokį privilegijuotą gyvenimą, kuriame turiu teisių ir galiu naudotis žodžio laisve, gyvenu. Viena tokių istorijų – debiutuojančios Vokietijos režisierės, menininkės Steffi Niederzoll filmas „7 Teherano žiemos“, kuris festivalyje buvo įtrauktas į net dvi – „Jauno balso“ ir „Poveikio“ – konkursines programas.

„Aš esu Reyhaneh Jabbari, man 26 metai, mane netrukus pakars, bet aš nebijau. Noriu papasakoti savo istoriją,“ – pasigirsta traškantis balsas, įrašytas telefoninio pokalbio metu. Ir kūnas įsitempia. 

„7 Teherano žiemos“ pasakoja apie jauną interjero dizainerę Reyhaneh. 2007 m. ji atvyksta susitikti su nauju klientu – visuomenėje gerai žinomu žmogumi – į jo norimas įrengti patalpas klinikai. Reyhaneh čia užrakinama. Vyrui bandant ją išprievartauti, Reyhaneh spėja pagriebti peilį ir gindamasi jį nužudo. Tą pačią dieną Reyhaneh suimama, o teismo procesas baigiasi kraujo keršto nuosprendžiu ir ilgais kalėjimo metais laukiant mirties bausmės įvykdymo. Septynerius metus Reyhaneh yra kankinama, vadinama melage, verčiama paneigti savo parodymus ir prisipažinti dėl tyčinės žmogžudystės. 

„Juk galėjai leistis išprievartaujama, o tada parašyti skundą,“ – nuskamba teisingumą vykdančių vyrų frazė, nubloškianti į teoriškai žinomą, bet asmeniškai nepažintą tamsą, kurioje klesti korupcija, seksistiniai įstatymai, mirties bausmės ir nuolatinė baimė. Visą tai, užaugus kitokioje aplinkoje, labai sunku, o gal ir neįmanoma suprasti. 

Tėvai Reyhaneh ir jos seseris auklėjo ne taip kaip priimta konservatyvioje Irano visuomenėje. Joms buvo suteikta daugiau veiksmų ir žodžio laisvės nei daugumai kitų Teherane augančių mergaičių. Gal dėl to Reyhaneh turėjo pakankamai drąsos viešai prabilti apie bandymą išprievartauti, o jos tėvai – kovoti už savo dukros laisvę nebijant prarasti savosios. Jų kova tokia nuožmi, pasitelkiant vietos bendruomenes, socialinius tinklus, užsienio žiniasklaidą, kad negali patikėti, jog ji gali baigtis kaip nors kitaip, nei pergale. 

Kalėdama Reyhaneh išlieka nuosekli. Ji, net ir spaudžiama, nekeičia savo parodymų, nors nužudytojo sūnus, Jalal, galintis suteikti jai malonę, turi vienintelę sąlygą – paneigti, kad jo tėvas yra prievartautojas. Garbingo šeimos vardo išsaugojimas jam yra aukščiau žmogaus gyvybės, todėl jis lieka kurčias Rayhaneh motinos maldavimams atleisti. O Reyhaneh lieka ištikima sau – papasakoti tiesą ji laiko pareiga, kuri yra aukščiau jos gyvybės. 

Nepaisant to, Jalal, prieš kurio akis bus  įvykdyta mirties bausmė, filme nėra pernelyg antagonizuojamas. Jis – iranietis, gyvenantis pagal bendruomenės įstatymus bei normas, įstrigęs teisiniuose mechanizmuose ir negebantis jiems pasipriešinti. Reyhaneh motina nejaučia jam neapykantos, tik skambučiais, trumposiomis žinutėmis ir bandymais susitikti stengiasi jį įtikinti, kad jos dukters mirtis nesuteiks jam ramybės. 

„7 Teherano žiemos“ – kruopštus ir talentingas režisierės sumanymas vesti žiūrovą per aukštos įtampos zoną, parodyti bylos absurdą ir sukurti iliuziją, kad kelio pabaigoje neišvengiamai laukia palengvėjimas. Suteikti viltį, kad begalinė meilė, tikėjimas ir vienas galingiausių ginklų – viešumas – gali įveikti aklą teisėsaugos užsispyrimą. Ir kai motina dukters mirties bausmės naktį sėdi mašinoje ir laukia jos išeinant, aš laukiu kartu su ja, nes tikiu. Tačiau durys neatsidaro. Tik filmo pabaigoje kadrą užlieja rami, minkšta tradicinė lopšinė. Šį kartą užmigusiems amžiams. 

Vokietijoje sukurtas filmas konstruojamas kaip chronologinis pasakojimas. Jis paremtas slapta įrašyta bei iš Irano išgabenta vaizdo ir garso medžiaga, šeimos archyvais, interviu su šeimos nariais ir kitais Reyhaneh artimais žmonėmis, laiškas, kuriuose Reyhaneh labai atvirai pasakoja apie gyvenimą kalėjime. Visa tai kuria vientisą įtraukiantį pasakojimą, praskleidžiantį uždangą į moterų nutildymo praktikas ir tai, kokią riziką prisiima visi išdrįsę ginti savo artimuosius.   

Filme matomi ir tušti teismo rūmai, tuščios kalėjimo kameros. Balsas, sklindantis po tobulai simetrišką teismo salę ir minimalistinis garso takelis su tradicinės muzikos elementais, kelią siaubą, o specialiai filmavimui pastatytos miniatiūrines teismo rūmų ir kalėjimų, kuriuose buvo laikoma Reyhaneh, kopijos, leidžiančia visu kūnu pajausti nepermaldaujamos sistemos kraupumą.  

Žiūrėdama šį filmą prisiminiau pavasarį matytą „Šventajį vorą“ (ang. „Holy Spider“. rež. Ali Abbasi), tikra istorija paremtą pasakojimą apie Irano serijinį žudiką, kuris pačių aukų skarelėmis pasmaugdavo skurdo nualintas ir prostitutėmis tapusias moteris. Žudiką ima gaudyti žurnalistė Rachimi. Rizikuodama gyvybe, ji stoja į kovą ne tik su pačiu žudiku, pramintu Šventuoju Voru, bet ir su konservatyvia visuomene, linkusia pateisinti neva „dvasinį apvalymą“ vykdantį įsisiautėjusį žudiką. 

Todėl visai nenustebau, kad žurnalistę įkūnijusi aktorė Zar Amir Ebrahimi paskolino savo balsą Rayhaneh, įgarsindama lyriškus jos laiškus. Ne tik dėl to, kad abu filmai apnuogina moterų teisių padėtį Irane, bet ir dėl panašaus jų likimo – 26-rių Zar Amir Ebrahimi taip pat grėsė laisvės atėmimo bausmė. Norėdama jos išvengti Zar Amir Ebrahimi buvo priversta palikti Iraną ir iš naujo save susikurti. 2022 m. Kanų kino festivalyje už „Šventąjį vorą“ ji pelnė geriausios aktorės apdovanojimą. 

„7 Teherano žiemos“ – tai moterų balsas, unisonu sklindantis nuo Teherano per visą pasaulį, virpinantis tuos, kurie jo klauso. Šiais metais šį balsą išgirdo ir Nobelio komitetas, taikos premiją skirdamas dabar kalinčiai aktyvistei už moterų priespaudą Irane – Narges Mohammadi.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.