SHORTS CRITICS | Interviu su filmo „Mamytė“ režisiere Greta Bertauskyte: „Mane vargina gražus santykių vaizdavimas“

Viktorija Bučienė

Dokumentiniame kine kameros objektyvas dažnai nukreipiamas į režisierių artimuosius, taip užfiksuojant intymų šeimos portretą, o žiūrovams suteikiant galimybę dirstelėti į gyvenimą „už durų“. Gretos Bertauskytės trumpametražis „Mamytė“ – įdėmus, asmeniškas ir šiek tiek nepatogus žvilgsnis į arčiausiai jaunos režisierės esantį žmogų – mamą. Per buitiškus, pilkos kasdienybės palytėtus kadrus veriasi pasakojimas apie vieną svarbiausių – motinos ir dukters – santykių. 

– Tavo trumpametražis filmas „Mamytė“ debiutuoja kino festivalyje „Scanorama“, „Europos blyksnių“ programoje. Papasakok apie savo režisūrinę patirtį. 

– Šiuo metu gyvenu Londone, kartu su bendrakūrėju rašome juodąją komediją. Baigiau komunikacijos mokslus Vilniaus universitete, bet visada galvodavau, kodėl čia esu, nes mokslo darbus ruošiau apie kiną: dėstytojai dažnai turėdavo priminti, kad studijuoju komunikaciją. Taip atsiradau Prahos scenos menų akademijos Kino ir televizijos mokykloje [geriau žinoma FAMU akronimu], metus laiko lankiau intensyvų režisūros kursą. Galiausiai, grįžau į Lietuvą ir įstojau į kino režisūros magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pasijutau savo rogėse. 

„Mamytė“ – mano antras trumpametražis. Pirmas filmas, kurį kūriau Prahoje, taip pat buvo dokumentinis – apie kino režisierių: buvo įdomu sužinoti, kaip režisieriai mato gyvenimą, kuria filmus. O mama visada buvo mano pagrindinis personažas, nes didžiąją gyvenimo dalį praleidau su ja. Vieną dieną pasiėmiau kamerą, techniką ir grįžau namo. Filmą dariau pati viena, sunku net pasakyti, ar tai filmas. Gal labiau prisiminimas man pačiai, o gal atvirukas mylimai mamai.

– Filmas labai intymus. Žiūrovas, stebėdamas tavo ir mamos buitį, pašnekesius, dažnai jaučiasi kaip nekviestas svečias. Kodėl sugalvojai kamerą atsukti būtent čia? 

– Filmo idėją nešiojausi dar prieš įstodama į LMTA. Filmavau Pakruojyje, miestelyje netoli Panevėžio, mažame mūsų bute. Gal tai kažkokia priklausomybė? Augau tik su mama, ji – mano vienintelė šeima ir gyvenimo centras. Augant ir būnant tokiam pasauly net nekilo minčių, kad gali būti kitaip, visada ja žavėjausi. Man buvo įdomu stebėti, kaip po tiek fizinių ir emocinių sunkumų ji sugebėjo išlikti stipria moterimi, nors filme atrodo fiziškai trapi. Norėjau parodyti pasauliui, kad yra ir toks gyvenimas. 

– Atrodo, kad mamą girdime lyg per rūką, stiklo gaubtą, o jos balsą dažnai užgožia televizoriaus murmesys. Tavo pačios tarimas aiškus, girdimas. Ar specialiai siekei daryti tokią skirtį?

– Įdomus klausimas. Mano mama gyvena labai izoliuotą gyvenimą. Galima sakyti, ji juo mėgaujasi, nes yra pripratusi prie rutinos. Kai pradėjau filmuoti, mama nesuprato, kas vyksta: į kambarį atsinešiau didžiausią trikojį, kamerą. Galbūt ji dėl to buvo tylesnė, kad viskas buvo nauja. Bet aš kaip tik norėjau, kad ji ir šnekėtų, ir matytųsi – filme yra keletas momentų, kai jos girdisi daugiau. Vėliau ji atsivėrė. Ji šiaip šmaikšti moteris ir mėgsta juodą humorą.

– Bet kai kuriuose kadruose garsas tiesiog pradingsta – kokia tai žinutė?

– Kai montavau, pagalvojau, kad filme reikalingi tylūs „juodi langai“, perskiriantys tą chaosą. Tai – lyg gyvas fotoalbumas. Pauzė, per kurią iškvėpi, nurimsti ir vėl grįžti į veiksmą. Tyla parodo izoliuotą mamos gyvenimą, pagalvojau, kad man šis kūrybinis sprendimas tinka ir veikia. 

– Filmo veiksmas vyksta vos keliuose kambariuose, o mamą beveik visą laiką matome su chalatu. Kokia jos istorija?   

– Mamos pasirinkimą gyventi izoliuotai paskatino kelios ligos, kurios neleidžia išsikraustyti ar išvykti kažkur kitur, turėti atviresnį gyvenimą. Kai tiek metų esi tam pačiam bute ir esi nuo jo priklausomas, net nepagalvoji, kad galėtum gyventi, pavyzdžiui, Italijoje. Kartais jos klausiu: gal kažką darom, parduodam butą? Bet žinau, kad tai tik žodžiai, nes būtų tikrai sunku pakeisti aplinką po tiek laiko. Jau dvidešimt metų dviese švenčiame Kalėdas, neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. 

Iš kitos pusės žavu, kad ji nieko nenori keisti, nenori net naminio gyvūno. Man gerai, kad ji jaučiasi saugiai, turi rutiną, prie kurios yra pripratusi. Tai – jos gyvenimas, jis skiriasi nuo kitų, kuriuose galbūt yra karjera, kelionės. Pati daug keliauju. Iš šono atrodo, kad keliaudama tarsi maištauju ir bandau parodyti, kad mano gyvenimas kitoks. Noriu kuo daugiau pamatyti, kuo daugiau patirti. Jei mama pažinotų šį pasaulį, gal irgi tokio norėtų. 

– Kodėl filme tiek daug televizijos? Įsimintinas kadras, kuomet žiniose pasakojama, kad grūdų blokada Ukrainoje sukels badą Azijos ir Afrikos šalyse, kai tuo tarpu mama valgo desertą. 

– Galvojau, kad televizorius bus didelė techninė kliūtis, trukdys garsui, bet negalėjau liepti mamai jo išjungti – ji nuolat žiūri televizorių. Tai didelė dalis jos pačios gyvenimo ir tai su kuo augau aš pati. Kartais mamai televizorius atsibosta, tada ji bando skaityti, miega. 

Žinių kadras yra gal kiek per jautrus, bet pamaniau, kad simboliška, kuomet mama sako, kad serga celiakija, o žiniose kalbama apie karą, aš parodau, kad mano mama irgi patiria vidinį karą – fizinę negalią. Tas kontrastas fiziškai nemalonus, o kadre daug nesaugumo. Iš kitos pusės – fiksuoju kasdienybę. Žmogus gyvena mažame miestelyje, mažame pasaulyje, bet tai jo gyvenimas ir sunkumai. Tų mažų pasaulių dažniausiai niekas nepastebi.  

– Filme apskritai matome daug maisto. Ar būtent maistas mus labiausiai riša su mamomis?

– Filmas yra apie mano grįžimą namo savaitgaliui. Žinoma, kai grįžtu, mes valgome. Visada seka ta pati rutina: ką valgysim pusryčiams, ko norim pietums ir ką planuojam vakarienei. Maistas yra viena iš tų temų, apie kurią kalbamės pirmiausia šalia sveikatos ir finansų. Filmo pradžia su duona yra svarbi, nes mano mama labai mėgsta duoną, bet dėl ligos turi atsisakyti miltinių gaminių. Tiesa, kartais ir nesusilaiko. Ta skani, bet neleistina duona – mūsų santykių simbolis. Mes valgome ir tylime, būdamos pačiame artimiausiame momente, kuriame gera. 

– Pastebėjau, kad viename kadre ant mamos marškinėlių parašyta „Très bien“, kas irgi reiškia „gerai, gera“. Sutapimas?

– Rūbai tikrai nėra svarbi jos gyvenimo dalis, o marškinėlius pastebėjau tik montuodama. Išėjo gan ironiškai. Nors gyvename mažame bute, kuriame kartais liūdna, kartais gera, kartais išvažiuoju, kartais grįžtu, bet juk viskas gerai. Mama man padėjo suprasti, kad būtina ironiškai žiūrėti į gyvenimą. Kažkaip bus ir bus gerai – čia jos pozicija. 

– Motinystė tavo filme lygu nesibaigianti buitis: kodėl nesistengei jos parodyti poetiškos, pakylėtos, kitokios?

– Mane vargina labai gražus santykių vaizdavimas. Augau nepatogiai: kartais būdavo sunku fiziškai, kartais emociškai, todėl man žavu filmuose matyti ir vaizduoti viską taip, kaip yra. Mama kadre valgo ir tai nėra nei patogu, nei gražu, bet toks yra pasaulis. Filme yra kažkiek poetiškumo, ypač kai kalbame apie asmeniškus dalykus: kai mama prisimena, kad labiausiai mane mylėjo būdama nėščia, kad norėtų manimi rūpintis taip, kaip anksčiau, kai buvau mažas vaikas. 

Žaviuosi žmonėmis, kurie gali atvirai kalbėti, nes būti atviram šiam pasauly – labai sunku. Kuriant „Mamytę“ mane įkvėpė belgų kino kūrėjos Chantal Akerman knyga „My Mother Laughs“. Būtent skaitydama šią knygą pradėjau galvoti apie motinos ir dukters santykį ir tuos dalykus, kurie yra nepatogūs, negražūs, bet tikri.  

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.