SHORTS CRITICS | Gedint miesto. Trumpametražio filmo „Kyjivo žiburiai“ recenzija

Viktorija Bučienė

2020 m. vasarį lankantis Kyjive įsiminė oranžinė, natūralaus žirgo dydžio skulptūra, stovėjusi viename bare. Nežinau, kodėl ją taip ryškiai atsimenu. Gal kad tada Ukrainos sostinė nustebino „vakarietišku“ naktiniu gyvenimu tuo pačiu kontrastuodamas su liūdniausiu lankytu muziejumi apie Černobylio katastrofą. Pati giliausia pasaulyje metro stotelė „Arsenalna“ su į bedugnę besileidžiančiais eskalatoriaus laiptais ir žiemiškai tingiu „velnio ratu“ turistams, nuo kurio matyti sustingusi miesto panorama. Tąkart išlipus iš „bedugnio“ metro, gatvėje pasitiko ginkluotų kareivių būrys, militaristinės mašinos. Turistinis naivumas dingo, supratus, kad šalis kariauja, o kūnu perbėgo bloga nuojauta. Tai, kas atsitiko po dviejų metų, negrįžtamai pakeitė miestą.  

Kino festivalio „Scanorama“ programoje „Europos blyksniai“ rodomas trumpametražis dokumentinis filmas „Kyjivo žiburiai“ (rež. Serhii Tykhoniuk, 2023 m. ) – tai ilgesio kupinas laiškas prarastam mylimajam – gimtajam režisieriaus miestui Kyjivui. Pirmuosiuose filmo kadruose matyti taupi subtitrų informacija, kad, prasidėjus karui šalyje, beveik 13 milijonų ukrainiečių paliko šalį, tarp jų – daugybė jaunų žmonių, kuriems jų tėvynė liko šviesa, o jie patys tapo savo gimtųjų miestų šešėliais Europoje. Panašiai, kaip Mėnulis, kuris nešviečia, tik atspindi Saulės šviesą, o viena jo pusė nuolat skendi tamsoje.  

Tad filmas prasideda kaip išpažintis, netekus artimojo, jo gedint. „Aš myliu Kyjivą, bet pradedu jį pamiršti, nežinau ar jis egzistuoja“, sako užkadrinis balsas. Pirmomis filmo minutėmis matome tai, kas mums padeda išsaugoti prisiminimus – negatyvo juosteles. Jos raudoname fone dedamos viena šalia kitos, tarsi bandant sudėlioti nutolusio, bet mintyse gyvo miesto vaizdą. Kadruose – gamtos vaizdai, veidai, siluetai, gatvės, pastatų fragmentai. Kažkas, iš ko susideda sapniškas miesto vaizdinys.  

Pagrindinė filmo herojė, ukrainietė Liza, nuo karo prisiglaudusi Šveicarijoje, tapo tamsioje, mėlynai ir raudonai apšviestoje studijoje, naudodama skirtingus dažus, ryškiais potėpiais kurdama abstraktų paveikslą, lyg tie spalvų rėžiai galėtų dar įtaigiau papasakoti apie kontrastų pilną miestą, kurio taip ilgimasi. Filmo vizualika taip pat labai tiršta: į akis krenta dinamiškas kameros darbas, kontrastingų spalvų apšvietimas. Pavyzdžiui, studijoje stovinčios „šaltos“ šviesos dar labiau sustiprina atitolimo, susvetimėjimo įspūdį, o raudonos detalės, neabejotinai, nurodo į šalyje besitęsiantį karą. 

Tai, kad dokumentinio filmo veiksmas vyksta studijoje, tapant didžiulio formato kūrinį, neatrodo tik stilistinis formalumas „gražu-negražu“. Meno terapija dažnai pasitelkiama streso mažinimui, emocinės būsenoms lengvinti, spręsti psichologines problemas. Todėl filmo herojės pasakojimas apie išgyvenamus jausmus ir tapymas virsta jautriu psichoterapijos aktu.  

Režisierius įtaigiai montuoja Lizos monologą, palikdamas emociškai stiprias frazes apie Kyjivą. Tai ne tik fizinė vieta, o herojės tapatybė: pasiilgtas desertas ar mėgstamas patiekalas iš kavinės, parkas, žmonės, netgi vienatvė savame mieste yra jauki, o noras mirti ir būti palaidotam pažįstamose kapinėse – savotiška privilegija. Išpažinčiai režisierius pasitelkia stambius planus, kuriuose atsiskleidžia filmo herojės išraiškos: nusivylimas, liūdesys, ilgesys, ašaros, abejingumas ją priglaudusiai šaliai. 

Studijoje nufilmuoti kadrai pramaišiui montuojami su bendro plano kadrais gatvėse, kuriomis vaikšto mergina. Tos kito saugaus, bet svetimo miesto gatvės tuščios, net aidi. Parkuose gyvybę rodo tik praskrendantys paukščiai, nematyti kitų žmonių, o filmo herojė sako, kad prarasdama savo miestą, prarado ir namų jausmą. „Karas ateina greitai ir viską sugriauna. Kyjivas, kurį aš pažinojau iki karo, tokio nebėra“, – sako Liza.

Ir nors herojės ištarta frazė – liūdna, bet režisieriaus balsas – viltingas. Filmo pabaigoje niūrų garso takelį keičia šviesesni mažoriniai pustoniai, Liza mintimis persikelia į mokyklos išleistuves šiltą vasaros naktį ir šoka, studijoje tapytas paveikslas užbaigiamas, o Kyjivo žiburiai vis dar šviečia, primindami apie laisvą miestą, į kurį kada nors sugrįš visi klaidžiojantys šešėliai. 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.