SHORTS CRITICS | Baimė pažvelgti atgal: trumpametražio filmo „Aš tave nužudysiu“ recenzija

Simas Narušis

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiemet kvietė pasižiūrėti Silvijos Kuodytės trumpametražį filmą „Aš tave nužudysiu”. Filmas jau spėjo pelnyti apdovanojimus Bodeno tarptautinio kino festivalyje bei nepriklausomų trumpametražių filmų Indie Shorts festivalyje. 

Režisierė savo bakalauro baigiamajame darbe kalba aktualiomis temomis ir kelia klausimus: ar mes tikrai save gerai pažįstame ir kodėl mes linkę klaidžioti po kasdienybės koridorius, nežinodami, ko norime. 

„Aš tave nužudysiu“ dar kitaip vadinamas „Ja tibia Ubju“ vaizduoja Saulės vidinę tuštumą. Vaidybiniame filme mergina savo kasdienybėje jaučiasi priklausoma nuo aplinkybių, ji dažnai tylą užpildo tuščiu kalbėjimu bei nukreipia savo dėmesį. Tai atsitinka, dėl pastaruoju metu ją kamuojančių keistų sapnų ir praeities prisiminimų. Per juos mergina susikuria naujų baimių: kas jei ji yra netobulas ar blogas žmogus? Ji pasijaučia neturinti vietos ir nebežinanti, ko nori. Saulė gyvena bendrabutyje ir verčiau renkasi ilgas naktis praleisti sėdėdama mašinoje ar lauke, negu grįžimą namo. Bet koks klausimas iš draugų apie tai, kas neduoda ramybės, dažnai yra atmušamas replikomis, jog viskas gerai. Po pokalbių su vienu iš draugų ir pasakymo, jog kiekvienas išgyvenam savo absurdo istoriją, ji pagaliau bando suprasti kas ne taip.

Silvija Kuodytė analizuoja trumpalaikę depresyvią būseną, kurią mes bijome parodyti. Šią žmogišką krizę ji rodo per tamsias spalvas, nutylėjimus ir Saulės sapnus. Praeities padarytos klaidos dažnai mus pasiveja ir mes užstringame laike – verčiau galvojame apie tai kas jau įvyko, nei būname čia ir dabar. Saulė taipogi gyvena savo praeities baimėje, nors ir meluodama kitiems bei sau, ji tikina, jog nieko čia rimto. Tačiau iš sapnų ir jos pačios užuominų galima numanyti, jog Saulę persekioja kaltės jausmas, susijęs su jos buvusia mokytoja.

Siužete režisierės vaizduojami sapnai ne veltui. Juose ir nuskamba mums jau pažįstama frazė „Ja Tibia Ubju“, kuri ištariama iš mokytojos lūpų, o tai Saulę verčia jaustis pažeidžiamai. Nuo mažens mums buvo primenama gerbti savo mentorius, tad merginai yra nelengva girdėti tokius tiesmukus žodžius. Mokytojos kaip blogos veikėjos vaizdavimas ypač gerai pabrėžiamas kameros judesiais. Stambus planas parodo pavargusį veidą, įtūžusias akis ir nelaimingą šypseną, tad tariami žodžiai tampa ypač aštrūs. Filmo pabaigoje, mokytojos rūstybė apsiverčia aukštyn kojom, ji palūžta. Ištariama moters frazė „išsiverk“ pagaliau padeda Saulei paleisti visas praeities nuoskaudas ir pažvelgti į save iš naujo.

Žmogus iš esmės yra linkęs būti savikritišku. Visada save smerkiame, sudarome nuomonę už kitus ir įtikime savo pačių melais. Saulė grįžus į bendrabutį išgirsta Free Finga „Ant bangos“ dainą ir yra pakviečiame kambariokės pašokti. Raudonos spalvos šviesoje, žvakių apsuptyje merginos paskęsta jausmuose, tačiau romantišką atmosferą nutraukia trečioji kambariokė, kuri tik įlėkus į kambarį užkrauna savo problemomis. Saulė išsigandusi savo emocijų vėl susitinka su draugu, teigdama, jog ją bandė pabučiuoti ir nežino, ką apie tai galvoti. Bandydama atrasti sprendimą, ji nutaria išsikraustyti, tikėdamasi, kad visos problemos išsispręs pačios. Saulė nuolat bėga nuo nežinomybės ir savo baimių. Ji nenori grįžti namo, nenori kalbėti apie tai su draugaus ir nenori jaustis blogai. Toks nuolatinis klaidžiojimas, saugumo ieškojimas, iššaukia nepasitikėjimą savimi. Tačiau nuo problemų nepabėgsi, joms teks žvelgti į akis ir išspręsti jas. Grįžus į savo kambarį anksti ryte, Saulė pagaliau žvelgia į savo baimes ir nusišypso. Ji pagaliau priima save tokią, kokia ji yra. 

Filme spalvoms tenka svarbus vaidmuo. Režisierė žaidžia mėlynos, geltonos ir raudonos spalvos atspalviais, kurie dažnai pasirodo kasdienybėje. Kiekviena scenos spalva išgaunama natūraliai iš aplinkos ir esančių objektų. Įdomus režisierės sprendimas, pateisinti raudoną spalvą bendrabučio kambaryje – raudono augalo apšvietimas staline lempa. Atspalviai buvo pasirinkti neatsitiktinai, jie simbolizuoja Saulės vidines emocijas ir jausmus, kuriuos ji bando paslėpti išorėje. Mašinos salonas, bendrabučio koridorius ir gatvės apšviečiamos geltonai. Ši spalva simbolizuoja merginos nuovargio, baimės, nesaugumo jausmą. Mėlyna tai sapnų, vidinio pasaulio ir dvasiškumo spalva. Saulės sapnai, tai jos pačios vidinis balsas, kuris ją kritikuoja ir neleidžia judėti į priekį. O raudona meilės noro ir šilumos saplva. Nors ir mergina išsigando savo jausmų su kambarioke, jos mintys vis tiek grįžta prie judviejų šokio.

Visos filme paliečiamos temos man pasirodė pažįstamos, galbūt jos pažįstamos ir daugeliui žiūrovų. Juk dažniausia, atsidūrus keblioje situacijoje ir išgyvenant vidinę krizę, visi jaučiamės be vietos.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.