„Scanoramoje“ debiutuojanti Olga Abramova: „Animacija – atmosferos kūrimo įrankis“

Kotryna Lingienė

Kasdien einant tomis pačiomis gatvėmis, o jei dar akys įbestos į telefono ekraną, sunku pastebėti, kaip keičiasi miestas. Planuota ar netyčinė akistata su nauja jo realybe gali šokiruoti. Pasivaikščioti distopiško, bet savo miesto gatvėmis kviečia šiemet Vilniaus dailės akademiją baigusios Olgos Abramovos animacinis trumpametražis filmas „Akiračiai tarp paralelių“. Sostinės „Kultūros naktyje“ pirmąkart publikai pristatytas bakalauro darbas atrinktas į Europos kino festivalį „Scanorama“, kur dalyvauja tarptautinėje konkursinėje trumpametražių filmų programoje. 

Vilniečiams „Akiračiuose tarp paralelių“ nesudėtinga bus įvardinti gerai žinomų sostinės pastatų fragmentus, bet tai, kaip jie sąveikauja tarpusavyje, kokia kalba bendrauja, kokį pėdsaką čia palieka gyventojai, gali nustebinti – į šešias tolygiai bėgančias animuotas minutes telpa ir atsakymai, ir dar daugiau klausimų. 

Papasakok, kaip sekėsi sugalvoti baigiamojo darbo idėją. Ar ji gimė jau pirmuose kursuose?

Visų pirma aš norėjau daryti filmą. Pas mus visi studentai nori daryti filmus (juokiasi), bet animacijos studijose gali rinktis įvairias formas. Ir mano baigiamasis darbas iš tiesų yra instaliacija. Jau nuo antro kurso dariau eksperimentus su koliažais, miesto tema. Žinojau, kad baigiamasis darbas bus susijęs ir su koliažu, ir su miestu. Galbūt nebuvau įsitikinusi dėl pačios temos, bet ji sukosi aplink ekologiją ir urbanistiką.

O kodėl apskritai rinkaisi animacijos studijas?

Visada buvau prie meno – baigiau ir muzikos, ir dailės mokyklas, taigi žinojau, kad eisiu į šią sferą, tik iki paskutinės minutės neapsisprendžiau, ką tiksliai noriu studijuoti. Animacija žavėjo visą laiką, gal net labiau nei filmai, tad šį vienintelį variantą stodama ir turėjau. 

Kokią techniką naudojai šiame kūrinyje?

Tai eksperimentinė, maišyta technika. Visos nuotraukos, panaudotos filme, yra mano darytos. Ant viršaus paišiau ranka, o animavau „Adobe“ programomis. Fotografuoti pradėjau sausį ar net gruodį, tada pradėjau piešti ir toliau klaidžiodavau po miestą, tyrinėjau, fotografavau. Dirbau iki gegužės, ir tas laikotarpis buvo tikrai žiaurus. Atsibundu aštuntą, ir iki dešimtos vakaro sėdžiu prie kompiuterio.

Filmo trukmė – 6 minutės, ir nereikia būti animacijos profesionalu norint suprasti, kiek daug valandų už to slepiasi. Kaip pavyko nepalūžti dirbant? 

Man padėjo mama, ji mokėjo motyvuoti tais momentais, kai būdavau jau tikrai ant ribos. Gyvenu viena, būti tik su savo mintimis nelengva. Juk šiame projekte buvau atsakinga ne tik už animaciją, bet už visus kitus procesus, taip pat turėjau nepamesti temos, išanalizuoti kiekvieną kadrą. Minčių buvo labai daug, ir mama buvo tas žmogus, kuris mane išklausydavo ir palaikydavo psichologinę būseną.

„Akiračiai tarp paralelių“. Ką slepia šis pavadinimas?

Mano filmas – tai kelionė į išgalvotą miesto erdvę, kurią kiekvienas gali matyti kitaip. „Akiračiai tarp paralelių“ yra apie skirtingas perspektyvas: nors miestas yra tas pats, kiekvienas žmogus jį patiria savaip.

Filme iš pirmo žvilgsnio nėra žmonių, miestas ištuštėjęs, tačiau kai iš gatvių veiksmas persikelia į prekybos centrą, kasos aparatų pypsėjimas išduoda, kad gyvybės yra. Tada pamatome ir pirkėjus. Vadinasi, gyvybė ateityje liks tik prekybos centruose, bet ne viešosiose miestų erdvėse?  

Galbūt tai jūsų interpretacija. Iš tiesų nuo pat pradžių mąsčiau apie personažus. Kaip jau minėjau, eksperimentuoju nuo antro kurso, ir visada tai buvo apie miestą. Tiesa tokia, kad man su pastatais dirbti lengviau nei su žmonėmis (juokiasi), bet šiame darbe man jų tikrai norėjosi. Žmonių egzistavimo, vartojimo užuominų filme yra ir daugiau.

Man dar įsiminė scena, kurioje matome tarp daugiabučių besiplaikstančius skalbinius. Jų gaiva kontrastuoja su niūriu miestovaizdžiu. Kaip apsisprendei dėl filmo spalvyno? Miestovaizdis niūrus, jame dominuoja rudos atspalviai, tik prekybos centre akina žydra spalva.

Klaidžiodama po Vilniaus gyvenamuosius rajonus tuos skalbinius balkonuose matau tikrai dažnai. Man tiesiog įdomu stebėti mažus gyvenimus, kurie vyksta balkonuose. 

Apskritai fotografavau sausį, vasarį, kai nebuvo saulės, medžių lapų, tad ir nuotraukos tamsesnės. Neslėpsiu, kad ruda ir žalia yra mano komforto spalvos, ir netgi distopiška atmosfera, kurią siekiau sukurti, man yra artima. Tad spalvynas, sakyčiau, susidėjo natūraliai.

Minėjai, kad turėjai sužiūrėti visus procesus. Ar pati sukūrei ir garso takelį? 

Taip, pasinaudojau nemokamomis duomenų bazėmis ir sulipdžiau garsų „sumuštinį“. Jau turėjau tokios patirties, panašiu principu kūriau garso takelius visoms akademijoje gimusioms animacijoms. Žinoma, ateityje būtų įdomu padirbėti su kitais žmonėmis, bet esu labai introvertiškas žmogus, ir man sunku dirbti komandoje. Galėčiau, bet sudėtinga rasti žmonių, kurių mąstymas ir darbo procesas būtų maniškiams artimi. Kol kas atrodo, kad paprasčiau vienai – pati padarysiu tiksliau ir greičiau, nei bandydama tai išreikšti žodžiais kitam. Apskritai man lengviau kalbėti vaizdais, nei žodžiais. 

Tada tikrai nenuostabu, kad pasirinkai animacijos studijas!

Tikrai (juokiasi).

Ar planuoji jas tęsti? 

Kol kas ilsiuosi, nes į bakalaurą stojau iškart po mokyklos. Lavinu savo animacijos įgūdžius, turiu keletą projektų – tiek kūrybinių, tiek komercinių. 

Tavo baigiamojo darbo mentorė buvo Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė, puikiai įvertinto animacinio filmo „Purga“, kuris buvo ir didesnio kūrybinio projekto apie tremtinę Dalią Grinkevičiūtę dalis, autorė. Ar perėmei iš jos tarpdisciplininę mąstyseną, požiūrį į animaciją? 

Taip, tai jos dėka mano baigiamasis darbas tapo instaliacija. Ji visus ketverius metus mane mokė, tad, sakyčiau, viską, ką išmokau akademijoje, išmokau jos dėka. Kai įstojau, animaciją suvokiau gana standartiškai, kaip dauguma, maniau, kad ji vaikams. Šis požiūris pasikeitė. Apskritai į meną pradėjau žiūrėti visiškai kitaip. 

Ar galėtum papasakoti, kaip animaciją regi dabar?

Prieš stodama į animaciją, įsivaizdavau ją kaip linijinį pasakojimą su aiškiais veikėjais ir siužetu. Tačiau studijų metu supratau, kad animacija gali būti abstrakti, konceptuali ar net eksperimentinė. Tuo metu tradicinė animacija man pasirodė per sudėtinga ir varžanti, todėl natūraliai pradėjau ieškoti kitų išraiškos būdų. Studijos leido gilintis į animacijos istoriją, šiuolaikinį meną ir tyrinėti kitų kūrėjų darbus. Taip pradėjau kurti mano pačios, savitą kryptį, kur animacija tampa labiau atmosferos kūrimo įrankiu, ne tik linijiniu pasakojimu.

Vis dėlto nenorėčiau sudaryti įspūdžio, kad tradicinė animacija manęs visiškai nedomina. Priešingai – man vis dar patinka žiūrėti animacinius filmus ir semtis iš jų įkvėpimo. Ateityje tikiuosi sukurti naratyvinį animacijos kūrinį, kuris sujungtų pasakojimą su mano patirtimi eksperimentuojant.

Grįžkime prie tavo filmo. Kaip atrinkai pastatus, kurie atgyja ekrane? Jie iš skirtingų epochų, įvairių paskirčių, bet kažkas turbūt visus sieja? 

Ilgai svarsčiau, kokius maršrutus rinktis. Atsikrausčiau gyventi į Lazdynus, taigi jie man pasirodė artimiausi, lengviausiai įveikiami, įkvepiantys. Visgi nenorėjau sovietinio vizualo, todėl nuėjau į Senamiestį, centrinę miesto dalį. Svarbu buvo kontrastas tarp senovės ir modernybės, tad teko pasivaikščioti ir prekybos centruose. 

Kokį Vilnių atradai jame vaikščiodama su tikslu?

Tai priklausydavo nuo mano nuotaikos. Ketvirtą kursą įvardinčiau kaip tikrai sunkų laikotarpį. Bet Vilniaus aš nematau distopiško, kaip gali pasirodyti žiūrint mano darbą. Atvirkščiai, man jis yra labai gražus ir jaukus. Kurdama filmą pamačiau, kaip Vilnius pasikeitė, nes kai kuriomis gatvėmis buvau nėjusi nuo darželio laikų. Kai kurie pasikeitimai sukėlė net šoką. 

O kas šokiruoja? Pokyčių radikalumas?

Man patinka, kad miestas gražėja. Daug laiko praleidau Stoties rajone, nes teko važinėti iš miesto į užmiestį, dabar jame tikrai jaukiau, nei tada, kai važiuodavau viena namo iš mokyklos ir jausdavausi nesaugiai. Bet kiti pokyčiai gal per staigūs. Jaučiuosi, lyg pati būčiau sustojusi laike, ir nepastebiu, kad pasaulis aplink mane eina tolyn. 

Kalbant apie pokyčius, karšta tema – nuo Vilniaus sienų valomi grafičiai. Tavo filme jie yra! 

Taip, ir norėčiau, kad liktų gatvėse. Man atrodo, jie suteikia miestui savitumo ir autentiškumo – be jų miestas atrodo per daug sterilus, netikras. Grafičiai ir gatvės menas suteikia erdvei savitą balsą, menininkai turi galimybę išreikšti save, savo idėjas ir kritiką visuomenei. Tad filme grafičius palikau sąmoningai.

Ar norėtum, kad žmonės, pamatę tavo kūrinį, neskubėtų eiti namo ir naujomis akimis įvertintų tai, kas juos supa?

Tikrai nežinau, kaip žmonės po peržiūros pasijaus. Bakalauro darbą pristačiau „Kultūros nakties“ metu, parodoje buvo daug žmonių, ir visų reakcijos skyrėsi. Man patinka, kad kiekvienas randa prieigą prie šio filmo, nėra specifinės krypties. Bet žinoma, sustoti ir apsižvalgyti – gera mintis.

Papasakok daugiau, kaip sekėsi darbą pristatinėti praeiviams. Skamba labai įpareigojančiai!

Kaip jau sakiau, „Akiračius tarp paralelių“ pristačiau kaip instaliaciją, 3 m aukščio ir 6 m ilgio. Žmonėms tas mastelis darė įspūdį, jie pozavo ir fotografavosi mano animacijos fone. Galvojau, wow! Bendrauti su lankytojais man buvo nedrąsu. Bet įstrigo vienos moters komentaras – ji mane pamačiusi pamanė, kad esu darbo prižiūrėtoja, salės darbuotoja, bet tikrai ne kūrėja. 

Filmas rodomas Europos kino festivalio „Scanoramos“ konkursinėje programoje. Įdomu, ką manai apie kūrinio virsmą iš instaliacijos į filmą? 

Kurdama daugiau galvojau apie kūrinį kaip instaliaciją. Vienas iš mano kūrybinio proceso elementų buvo vaikščiojimas po miestą, todėl norėjosi, kad žiūrovas galėtų pajusti panašų mastelį – būti tarp aukštų, slegiančių pastatų, tarsi klaidžiotų mano sukurtoje miesto erdvėje. Instaliacijos erdvėje žiūrovas galėtų ne tik stebėti kūrinį, bet ir fiziškai pajusti jo atmosferą, tyrinėti „gatves“ ir pasinerti į šią išgalvotą distopinę realybę.

Kino salė suteikia mano kūriniui kitokį svorį. Joje žiūrovai yra priversti būti viename ritme su kūriniu – jie negali bet kada ateiti ar išeiti, kaip tai daro instaliacijoje. Tai sukuria intensyvesnę patirtį, ir, mano manymu, distopinei atmosferai toks formatas netgi prideda stiprybės. Tačiau man patinka ir instaliacijų suteikiama galimybė darbą tyrinėti savarankiškai, prisitaikant prie savo laiko ritmo, todėl kūrinio perkėlimas į kitus formatus tik praplečia jo galimybes.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.