Santykių žaidimai ir angliški koncertų terminai – Mildos Juodvalkytės ir Arno Balčiūno „Kambariokai“

Mykolas Diržinauskas

Režisieriaus Arno Balčiūno filmų esu matęs ne vieną. Jie visada pasižymi originalumu, autentiškumu bei susilaukia stiprių kino profesionalų simpatijų. „Kambariokai“ – naujas jaunojo kūrėjo žingsnis, nes filmą šįkart jis režisuoja ne vienas. Dviem „Gilės“ operatorių apdovanojimais įvertina kūrėja Milda Juodvalkytė pasikviečia Arną Balčiūną kartu režisuoti jos kursinį darbą, kurį ji pati ir filmuoja.

Istorija rutuliojasi tarp dviejų pusių: Martyno (vaid. Martynas Mockevičius) ir jo kambarioko (vaid. Klaudijus Matijošaitis) bei pastarojo merginos (vaid. Lugnė Ladauskaitė). Šios dvi skirtingos komandos žaidžia tarpusavy, bando atrasti vieni kitų raudonąsias linijas, rizikuodami jas peržengti. Vystomo veiksmo pagrindu tampa poros troškimas pasinaudoti Martyno smalsumu, įtraukiant kambarioką į savotišką žaidimą. Sunku suprasti, kodėl jie tai daro. Į giluminius ir psichologinius klausimus, kylančius žiūrint filmą, kūrėjai atsakymų nesuteikia, tad tenka taikytis, jog taip tiesiog yra. 

Su veiksmų argumentacijos stoka tenka taikytis ir bandant suprasti Martyno smalsų žvilgsnį į šalia esančią porą. Atrodo, kad noras pačiam peržengti ribas ar išbandyti kažką naujo kyla natūraliai, iš veikėjo vidinio pasaulio. „Kambariokuose“ personažų asmeninės aplinkybės nėra plėtojamos, reikia žiūrėti tik į matomą veiksmą ir nekvaršinti galvos dėl veikėjų praeities, gyvenimo padėties ir kitų, dažniausiai veikėjams svarbių, detalių.

Martyno ir kambarioko santykis vystomas ūgiu. Norėdamas dominuoti santykiuose (jeigu galima tą bendravimą taip pavadinti), tiesiog turi būti aukštesnis. Dėl Martyno žemesnio ūgio už kambarioką, jis yra pastatomas į paklusnaus ir pažeidžiamo asmens poziciją. Jį mato kaip savo nuosavybę, marionetę. Tačiau kūrinio eigoje ūgis pasikeičia. Galiausiai tapęs aukštesniu už kambarioką, Martynas priima lemiamą sprendimą – pastovi už save.

Mildos Juodvalkytės kinematografinė kalba šiame filme veikia labai intymiai. Pasirinktas siauras kadro formatas žiūrovą dar labiau priartina prie veiksmo, tačiau kartu reikalauja ir įtemptos akies, norint suprasti aplinką. Žiūrovams rodoma tik tas, kas būtina, vengiama bet kokių nereikalingų detalių. Pasirinkta veiksmo lokacija puikiai tinka istorijai – pasenęs buto interjeras ir išplanavimas sukuria tikrovišką „draugų“ kartu nuomojamą būstą. Taikliai ir tvarkingai sukurtos mizanscenos tik pabrėžia pačios aplinkos vizualumą.

Įdomu tai, jog filmas neturi jokių dialogų. Vos vienoje scenoje mes matome kalbančius veikėjus tarpusavyje, tačiau jų negirdime dėl šalia garsiai grojančios muzikos. Pokalbius keisti muzika ir visai atsisakyti dialogų nėra labai reta kino praktika, tačiau tokie sprendimai dažnai priimami dėl techninių ar kūrybinių problemų. Šis atvejis yra kitoks. „Kambariokams“ dialogų net nereikia. Istorija to tiesiog nereikalauja. Veiksmas puikiai vystosi ir be įprastinės žmonių komunikacijos, o tarpusavio tyla ir situacijos siurrealizmas sukuria reikiamą filmo atmosferą. Veiksmais besivystanti istorija yra labai taiklus filmo kūrėjų sprendimas.

Bendras Mildos Juodvalkytės ir Arno Balčiūno darbas man ypatingai siejasi su kitu kūriniu – Sauliaus Baradinsko trumpametražiu filmu „Techno, Mama“. Pastarasis darbas kino industrijoje yra puikiai žinomas, mėgstamas ir pripažintas, visgi pristatytas ir Venecijos kino festivalyje. Tarp filmų „Kambariokai“ ir „Techno, Mama“ analogijų yra ne viena – nuo panašaus kadro kraštinių santykio, naudojamos techno muzikos, stiliaus iki dramaturginės linijos. Tačiau skirtingos filmų temos, spalvų koloritas ir kitokiu principu naudojama muzika juos aiškiai ir skiria vieną nuo kito.

Analizuojant filmą „Kambariokai“ reikia nepraleisti dar vienos svarbios detalės. Angliško filmo pavadinimo vertimo „Morning Mosh“. Dažnai žodžio mosh reikšmė yra asocijuojama ir su terminu moshpit – situacija, kuomet roko koncertų metu žmonės atsitraukdami suformuoja apskritą tarpą minioje, į kurį energingai ir iš visų jėgų subėga, trankydamiesi vieni į kitus. Manau, jog toks filmo pristatymas užsienio šalyse gali „Kambariokams“ suteikti naują prasmę – pagrindinio veikėjo Martyno sukaupto erzulio momentinį išliejimą ir aiškų parodymą, kad jis nenori būti kitų žmonių žaidimų dalimi.

Arno Balčiūno ir Mildos Juodvalkytės režisūrinis tandemas žiūrovams atveria naują istoriją ir jos pasakojimo būdą. Filme jaučiasi ne tik kūrėjų režisūriniai sugebėjimai, bet ir puikiai suprasta kino kalba. Sukurdami išskirtinę situaciją, jie sugebėjo parodyti veikėjo transformaciją bei ištransliuoti dalį jo vidinio pasaulio. Tikiu, kad šių ir kitų kūrybinės komandos narių augimą stebėsime dar ilgai, tačiau jau šiek tiek ramiau, kadangi akivaizdu – kokybiškas kinas Lietuvoje turi savo ateities kūrėjus.  

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2025–2026“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.