Režisierius Linas Mikuta: kiekvienas herojus yra atskiras patirčių ir emocijų indas
Daiva Juonytė
„Sutikęs Gabrielių aš supratau, kad mane labai traukia jo pasaulis, galimybė priimti gyvenimą ir aplinką visiškai kitaip“, – sako kino kūrėjas Linas Mikuta, kalbėdamas apie naują savo dokumentinį pasakojimą „Gabrielius iš neprarasto Rojaus“. Filmas, kurio premjera įvyks rugsėjo 17 d. Europos kino festivalio „Scanorama“ metu, pasakoja autizmo spektro sutrikimą turinčio paauglio ir jo šeimos istoriją – sudėtingą, bet kartu – ir labai ypatingą.
– Linai, sakote, kad kartais herojai į dokumentinio kino kūrėjo gyvenimą ateina patys – svarbu pastebėti tokias akimirkas ir jų nepraleisti. Kaip jūsų gyvenime atsidaro Gabrielius?
– Anykščių rajone turime sodybą, į kurią atvažiuojame vasarą. Vieną kartą joje bebūdami pamatėme link mūsų einančią nepažįstamą moterį su vaiku ir šunimi. Tai buvo Gabrielius ir jo mama Jūratė. Pasirodo, jie dažnai užsukdavo į mūsų sodybą tiesiog pabūti, pasėdėti ant sūpynių.
– Sykiu labai paprastas ir neįtikėtinas susitikimas.
– Jis man labai įsiminė. Gabrielius – autizmo spektro sutrikimų turintis vaikas ir viskas, kas nepažįstama, jam kelia baimę. Todėl jis stengiasi išlaikyti atstumą, nežiūrėti į tuos dalykus, kurių nepažįsta, būti tarsi kažkur šalia, atsitraukti į savo pasaulį ir jam žinomais būdais palaikyti savo saugumą ir ramybę. Kai jie atėjo, Kristina, mano žmona ir šio filmo operatorė [Kristina Sereikaitė, aut. past], paruošė kavos ir nešė ją į pavėsinę. Tuo metu Gabrielius su padėkliuku stukseno į namo sieną. Praeinant Kristinai pro šalį, vaikas atsisuko ir tuo padėkliuku kelis kartus stuktelėjo jai į galvą. Ne agresyviai, iš išgąsčio. Kristina labai išsigando, išsigando ir Gabrielius. Jis pabėgo, pasislėpė už tuo metu mūsų sodyboje stovėjusio seno kryžiaus, ir iškišęs pusę veido žvelgė į mus. Mes irgi į jį žiūrėjome ir mane tuo metu aplankė kinematografiška patirtis.
– Kas labiausiai patraukė?
– Mane labai sudomino šio vaiko pasaulis, visai kitoks aplinkos, erdvės, savęs suvokimas, kitas būvis. Nors Gabrielių giliai palietė autizmo spektro sutrikimas, šalia to prisidėjo ir keletas kitų ligų, tačiau jis išliko toks tyras. Kažkuriuo metu pajutau tarsi mane būtų aplankęs déjà vu: prieš tapdamas kino režisieriumi kūriau teatre ir man teko dirbti su Robertu Wilsonu. Šis režisierius visą savo teatrinę sistemą, kurią matome, žavimės ir kuri mums atrodo keista, paslaptinga, įtraukianti ir emociškai paveiki, sukūrė remdamasis autizmo spektro sutrikimų turinčių ir negirdinčių vaikų patirtimis, jų bendravimo su pasauliu kodais. Gabrielius, mums su juo susitikus, mane šiek tiek grąžino į tą laikmetį.
– Užsiminėte, kad buvo dar viena ypatinga akimirka, nutikusi pirmojo susitikimo metu.
– Nuo pat atėjimo Gabrieliaus žvilgsnis visada būdavo į kažką nukreiptas: sieną, stuksenimo objektą – tai gana įprasta šį sutrikimą turintiems vaikams. Tačiau kai jau reikėjo atsisveikinti, Gabrielius paėmė mano ranką ir ilgai, bemaž penkias minutes, atviru, skaidriu ir šiltu žvilgsniu nepertraukiamai žiūrėjo man į akis. Jau tada man galvoje kažkoks filmas praėjo. Supratau, kad mane traukia tas kosmosas, kuriame šitas vaikas gyvena.
– Kada pradėjote filmuoti?
– Kito susitikimo metu Gabrieliaus tėvams pasakėme, kad Gabrielius ir jo pasaulis mums atrodo įdomus, paklausėme, ar galime jį pafilmuoti, pažiūrėti, kaip per kameros akį pavyks ar nepavyks jį atskleisti. Jie sutiko.
– Ar jau tuomet buvo galima numanyti, kad šiame kino pasakojime kaip lygiaverčiai veikėjai atsiras ir Gabrieliaus tėvai?
– Pradėjome nuo Gabrieliaus, bet vėliau, kaip dokumentikoje dažnai būna, susidūrėme ne tik su tema, kurią pasirinkome, bet ir aplinkybėmis, gyvenimu, kuris neišvengiamai vyksta ir veikia tavo herojų. Pradėjus filmuoti šeimą, įvyko skausmingos Jūratės ir Juozo skyrybos ir tas idealus pasaulis, Rojus, kurį jie norėjo sukurti, pradėjo trupėti. Taip šalia Gabrieliaus istorijos paraleliai pradėjo vystytis jo šeimos – mamos, tėvo – istorijos.
– Nepaisant sudėtingų aplinkybių, nesustojote filmuoti. Nebuvo sunku?
– Esu labai dėkingas ir Jūratei, ir Juozui, kad jie leido mums tęsti. Galima tik įsivaizduoti, kaip sunku, kai viskas, kas, atrodo, jungė, pradeda skirtis, keičiasi vieno santykis į kitą. O čia dar mes, kinošnikai, bendraujantys ir su vienu, ir su kitu, esantys kažkur šalia. Turėjome nemažą iššūkį nestoti į vieno kurio nors pusę, išlaikyti objektyvumą. Labai stengiausi suprasti ir Jūratę, ir Juozą. Kiekvienas jų turi savo skaudulių, interpretacijų į tuos dalykus, kurie atsitiko. Ir nors atrodo, kad Jūratė filme daugiau kalba, ta Juozo tyla, tam tikras pažeidžiamumas yra labai iškalbingi.
– Neprarastas Rojus tėra iliuzija?
– Mes visi kuriame tam tikras idealybes, įsivaizduojame, kaip norėtume gyventi, koks galėtų būti mūsų Rojus. Visi iriamės per gyvenimą tikėdamiesi, kad kažką pasieksime. Ši šeima taip pat kūrė savo Rojų, kuris dėl kažkokių priežasčių pradėjo trupėti.
O Gabrieliaus būtis, tas jo tyras nepaliestumas, tam tikra autonomija nuo išorinio pasaulio sąlygoja, kad jis visą laiką yra savo Rojuje. Įdomūs du būviai – žmonių, kurie kuria iliuziją apie savo Rojų, ir tas, kuris jame visą laiką gyvena visą laiką.
– Filme netrūksta stambių, intymių vaiko ir motinos kadrų. Kaip pavyko patekti į tą jautrią erdvę?
– Mes visada pirmiausia ateiname kaip žmonės, o tik paskui mus įeina kamera. Gabrieliaus šeima per visus tuos metus tapo mums artima ir mes jos atžvilgiu esame šiek tiek daugiau negu tik kino kūrėjai. Kai tampi artimu, įgyji pasitikėjimą, santykis pasikeičia. Negali ateiti į kieno nors pasaulį ir su kamera pradaužti intymios erdvės luobo. Ne, žmogus turi pats jį atidaryti. O kiekvienas herojus yra atskiras gyvenimas, atskiras patirčių, emocijų indas, su kiekvienu reikia rasti santykį, priėjimą ir artumą.
– Filme labai stiprios religijos, tikėjimo temos. Net pasakodamas apie pirmąjį susitikimą su Gabrieliumi minėjote kryžių. Jis, kaip ir bažnyčia, įvairios dvasinės apeigos, nepalieka viso filmo metu.
– Visi šie dalykai atėjo iš paties Gabrieliaus. Jo tėvai pasakojo, kad būdamas vaikas Gabrielius labai bijojo didelių erdvių, ypač bažnyčių. Tačiau vieną dieną visai šeimai atostogaujant Palangoje ir netikėtai užsukus į bažnyčią, įvyko kažkoks lūžis – vaikas staiga nusišypsojo. Vėliau tos pačios bažnyčios šventoriuje jis pagriebė šventą paveikslėlį, jį apsikabino ir visur su savimi nešiojosi. Nuo to įvykio kaskart pamatęs bažnyčią, cerkvę, kunigą ar žmogų, susijusį su tikėjimu, Gabrielius prie jo prieidavo ir prašydavo jį palaiminti.
– Vienoje scenoje matome, kaip pats Gabrielius laimina tėvus.
– Tiesą sakant, laiminimo buvo gerokai daugiau nei matome filme. Atrodo, toks keistas ir mistiškas dalykas – iš kur tas noras ir veiksmas jame gimsta?
– Autizmo sutrikimą turintiems žmonėms dažnai būdingas pasikartojantis elgesys ir neįprastos reakcijos į sensorinius dirgiklius.
– Gabrielius turi savo stuksenimą, tačiau įdomu tai, kad jam patinka viskas, kas susiję su religija – garsai, šventikai, devocionalijos…
– Ir šventi paveikslėliai, priklijuoti ant plaštakų kaip stigmos.
– Man buvo labai keista ir įdomu, kai juos pamačiau. Paklausiau Jūratės, kodėl jis tuos paveikslėlius ten klijuoja. Jūratė papasakojo, kad kai Gabrieliui šalia autizmo spektro sutrikimo prisidėjo labai stiprūs epilepsijos priepuoliai, jie dažnai keliaudavo į ligoninę. Būtent tose vietose, kur Gabrielius dabar klijuoja savo paveikslėlius, jam būdavo įvedami kateteriai ir leidžiami vaistai. Išėmus juos, liko žaizdelės, kurias jam užklijavo. Ir nors vėliau, žinoma, žaizdelės sugijo, Gabrielius ir toliau prašydavo, kad jam užklijuotų tas vietas. Taip atsiranda dar viena mistiška sąsaja su religine tema.
– Aliuzija į šventąjį.
– Arba į Jėzų Kristų. To iki galo ir aš nesupratau, ir net nežinau, ar tai įmanoma suprasti. Gal tai galima paaiškinti medicininiais, psichologiniais dalykais, tačiau kine tokie sutapimai įgauna dar kitą prasmę, papildomą metaforą.
Arba scena, kai jis koplyčioje bučiuoja mirusį Kristų – tikriausiai pasaulyje niekas nėra taip Kristaus bučiavęs. Mums bežiūrint šiurpas ėjo. Ir vėl atsiranda tam tikra sąsaja: jis tarsi šventasis, kankinys. Šie elementai dar labiau papildė jo raišką gyvenime ir kinematografiniame audinyje.
– Tam tikrų metaforų galima pastebėti ir žvelgiant į tėvus.
– Taip, jos pereina ir į tėvų plotmę. Pavyzdžiui, tam tikru metu atsiranda Jūratės kaip Mergelės Marijos provaizdis. Ypač scenoje, kai Gabrielius guli motinai ant kelių, o ji glosto jam galvą – ji tarsi pieta iš senųjų meistrų kūrinių. Paskui pradedi matyti tam tikrus pasikartojimus, kurie yra pakankamai stiprūs: Mergelė Marija virš jų cerkvėje, Mergelė Marija namuose, Mergelė Marija, prikabinta prie geltonos jūrinės dėžės pas Juozą… Tie pasikartojimai pusiau mistiški, pusiau mitiniai, tačiau galiausiai tampa filmo dalimi ir dar vienu kodu, kurį galima atrakinti.
– Filme lengvai galime pastebėti laiko tėkmę, žiūrėdami kaip keičiasi Jūratės šukuosenos. Kiek laiko užtruko filmavimas?
– Ilgokai. Su Gabrieliumi ir jo tėvais susipažinome, berods, 2017 metais, o filmuoti pradėjome 2019 m. vasarą.
– Nors filme daug kas atrodo idiliškai, tikiu, kad filmuojant tokią šeimos istoriją sunkesnių, aštresnių akimirkų buvo nemažai. Kur buvo ta riba, kurios nusprendėte neperžengti?
– Ne paslaptis, kad dramos vyko daugiau. Tačiau vienu metu supratau, kad jeigu dabar pradėsime giliau lįsti į Jūratės ir Juozo istorijos faktus, aiškintis, kas teisus, o kas – ne, galime nueiti į keistą šeimyninį konfliktą. Nenorėjau to. Man buvo svarbu perteikti tuštumos, skausmo, išsiskyrimo ir Rojaus praradimo pojūtį.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
