Režisierius Danielius Minkevičius: asmeniškus filmus kurti sunku, bet kartais juos nufilmuoti reikia
Arnas Malašinskas
Jaunasis Lietuvos režisierius Danielius Minkevičius, ko gero, geriausiai žinomas dėl savo filmo „Nukryžiavimas“ (2019), kuris buvo atrinktas į daug garsių tarptautinių trumpametražių filmų festivalių: „Palm Springs ShortFest“, „River Bend Film Festival“. Šiemet festivalyje „Scanorama“ jis pristato naujausią savo darbą „Šokis“. Filmas buvo atrinktas į „Europos blyksnių“ trumpametražių filmų konkurso programą.
„Šokis“ pasakoja apie komplikuotus sūnaus ir tėvo santykius. Sūnus atvažiuoja į oro uostą paimti tėvo po ilgos komandiruotės. Šis tikisi praleisti vakarą su sūnumi, tačiau sūnus skuba į vakarėlį. Ilgainiui jų santykiai tampa dar aštresni ir komplikuotesni.
Su Danieliumi Minkevičiumi pasikalbėjome apie asmenine patirtimi paremtą filmą ir jo filmavimo užkulisius.
Filmo epicentre atsiduria komplikuoti tėvo ir sūnaus santykiai. Kodėl nutarėte imtis šios temos?
Visų pirma, mano paties santykiai su tėvu buvo komplikuoti. Pastebėjau, kad mums, vyrams, kartais sunkiau bendrauti, gal dėl emocinio intelekto stygiaus. Kartais net kai dirbu su vyrais aikštelėj, su tais pačiais aktoriais vyrais būna sunkiau pralaužti kažkokį emocinį skydą, apskritai sunkiau prie jų prieiti. Tad galvojau, jog būtų įdomu sukurti filmą apie tokius vyrų santykius. Pabandžiau paliesti sau artimą temą, įpinti asmeninių istorijų ir patirčių.
Filmuojant filmą, kuriame vaidina tik du aktoriai, faktas, jog chemija tarp jųdviejų – svarbi. Tačiau kaip tai keičiasi, jei filmo personažai nesutaria ir nemėgsta vienas kito? Kaip buvo dirbama su aktoriais, siekiant sukurti komplikuotą jų personažų ryšį?
Iš tikrųjų nesistengiau jų laikyti atskirai ar kažkaip emociškai priešinti. Jie profesionalūs aktoriai, galintys visiškai įsijausti ir vaidinti. Kažkokių specialių priemonių nesiėmiau, išskyrus labai atvirus pokalbius su jais.
Pirmą kartą dirbote su Aleksu Kazanavičiumi, Sauliumi Ambrozaičiu. Kas lėmė aktorių pasirinkimą?
Rinkausi aktorius iš jausmo. Dabar jau gal darau preciziškesnius kastingus, bet kai rinkausi šiuos aktorius, rinkausi pagal sielą, jausmą, nuotrauką, jų veidą. Man racionalizuoti kažką labai sunku, tad viskas dažniausiai iš jausmo gaunasi.
Ignas Miškinis sukūrė filmą „Artimos šviesos“, kurio veiksmas vyksta naktį, važiuojant automobiliu po miestą. Jis yra sakęs, jog anksčiau tai buvo jo hobis, vadinamas nightdriving’as – važiavimas automobiliu naktį po miestą be jokio tikslo. Galbūt jūs irgi pasirinkote naktį dėl panašios patirties ar pomėgio?
Filme mes net reference’ą įdėjom su cigarete, visiškai identišką kadrą kaip iš „Artimų švesų“, tarsi kažkokį filmo pratęsimą. Norėjom duoti duoklę jam, nes Igno filmas padarė didelę įtaką šiam mūsų darbui. O pati naktis iš savęs turi daug paslapties, šešėlio: veidų ir akių iki galo nesimato, tuščios gatvės, visai kitaip pasireiškianti tyla, nėra miesto triukšmo, absoliučiai kita atmosfera. Šio filmo minčiai perteikti atmosferinės priemonės nakty daug labiau tinkamos nei vidury dienos miesto triukšme.
Ar filmuoti filmą ir dialogus važiuojančiame automobilyje režisieriui iš techninės pusės yra didelis iššūkis ? O galbūt didesnis iššūkis yra filmo operatoriui?
Ir operatoriui, ir režisieriui pakankamai didelis iššūkis. Turi gerai išsirinkti pusę, kurią filmuosi, kad susidarytų kadro gylis, miesto šviesos, atmosfera. Jei filmuoji Vilnių – o mes norėjom Vilnių kaip personažą naudoti – reikia, kad kadruose visad matytųsi miestas, ir naujo miesto pastatų viražai, ir dar besikeičiančio miesto vaizdai. Pavyzdžiui, kai filmuoji dialogus važiuojančiame automobilyje, visada turi važiuoti panašioj vietoj – norint tam tikrą sakinį sumontuoti, negali važinėti bet kur, turi sugalvoti, kur važiuosi, suderinti visą važiavimo trajektoriją ir kiek truks dialogas. Labai daug techninių keblumų yra filmuoti naktį, ypatingai filmuojant su low loader’iu [žemas krautuvas ant kurio pastatytas automobilis, iš kurio yra filmuojama]. Kartu filmas buvo filmuojamas vidury vasaros, kai naktis trunka 3–4 valandas. Praktiškai turėjom vieną ar du dublius, ir viską filmavom iškart su 2–3 kamerom. Sunku filmuoti ir tunelyje, ir automobiliui stovint prie šviesoforo. Labai daug tokių techninių niuansų, daug precizikos, tikslumo.
Kodėl filmo išeities tašku pasirinktas šokis? Kokias prasmes jis koduoja?
Pats šokis filme net neaišku, kokioje erdvėje vyksta. Šokis yra kaip fantazija, kaip kažkoks noras, visiškai iššokantis iš filmo stilistikos, idilė, atspindinti kažkokius personažų norus. Šokis turi neverbalinį santykį, nepaaiškinamą ryšį, kurį norėjau atskleist tarp dviejų vyrų, kurie yra kažkiek nutolę vienas nuo kito, bet juos sieja ryšys. Nepaaiškinamas ryšys tarp jų lieka net ir po konflikto.
Turbūt po kiekvieno filmo, ypač jaunas režisierius, filmavimo procese kažko išmoksta. Ką pasiėmėte dirbdamas su šiuo filmu?
Kad asmeniškus filmus kurti sunku ir nebūtinai jie filmuojasi įdomiai. Bet kartais juos nufilmuoti reikia kaip savotišką terapiją sau. Nes apskritai, man atrodo, aš supratau, kad kinas man kaip žmogui buvo tarsi gimimas iš traumos, bandžiau per jį įsikabint į gyvenimą. Ir tokių asmeniškų filmų (kad ir kiek jie nutolę nuo tavęs, bet vis tiek yra labai asmeniški) kiekvienam režisieriui reikia. Aš jį nufilmavau kaip savo bakalaurinį darbą. Dabar manau, kad tai buvo teisingas man sprendimas, nors ilgai jo netgi nelabai mėgau. Gal dėl to, jog filmas asmeniškas.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022-2023“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
