Penkios asmeniškos kino stotelės pasaulyje, kuris nesimoko iš savo klaidų
Kotryna Lingienė
Jei kada nors klausėte savęs, ką darytumėte didžiųjų istorijos įvykių akivaizdoje, tai pažiūrėkite į veidrodį. Didieji įvykiai vyksta dabar, o jūs ką veikiate? Panašios formuluotės, reaguojant į vis kitame krašte vykstančias tragedijas, periodiškai sklando socialiniuose tinkluose. Kiekviena nauja šio klausimo banga kartu su savimi atneša ir kartėlį, kad iš istorijos ir vėl nieko neišmokome.
Leisiu sau pajuokauti, kad Vilniaus trumpųjų filmų festivalis, sausio 15–21 dienomis švenčiantis pilnametystę, juk stovi ant brandos slenksčio, tai yra, dar turi jaunatviško naivumo ir noro pakeisti pasaulį. Tad įžangoje iškeltą klausimą festivalio konkursinė programa „Ieškant tiesos“ užduoda net penkis kartus.
Pusantros valandos programa turbulencijų blaškomu dvimotoriu lėktuvėliu praskraidina pro 8-ojo dešimtmečio Čilę ir Etiopiją, komunizmo griūtį liudijančią Lenkiją, XX a. pradžios Bosniją ir šių dienų Ukrainą. Tai kelionė, kurioje gali pritrūkti deguonies, ypač suvokus, kad istorinės žinios nepadeda priimti moralinių sprendimų.
Svarbu pasakyti, kad „Ieškant tiesos“ jokiu būdu nėra teisuoliškų deklaracijų rinktinė. Vienas programos sudarytojų Andrius Blaževičius mini, kad visi programos filmai kalba apie gilius išgyvenimus. Ir iš tiesų – konkretaus asmens (ar objekto, kaip netrukus paaiškės) vidinė būsena įvykio metu, jo epicentre, svarbesnė nei tai, kaip įvykis bus įvertintas vėliau. Juk daugybės žmonių niekas niekada taip ir nepaklausė, kaip jie jautėsi, kai priešais akis vėrėsi pragaras. Programoje laisvai derinama dokumentika ir vaidybiniai filmai, o tai leidžia pačiam žiūrovui palyginti, kuris būdas pasakoti nutylėtas istorijas yra paveikesnis.
Pakeliaukime programos maršrutais. Pirma stotelė – Čilė. 1974-ieji, šalį pernai ėmė valdyti diktatorius Augusto Pinochetas. Santjago stadione turi vykti svarbios tarptautinės futbolo rungtynės, tik viena bėda – gigantiškas, beveik 100 tūkst. žmonių talpinantis statinys užimtas. Kokiu tikslu, filme „Čilės rinktinė“ (La selección de Chile, rež. Giulio Pacini) atskleidžia pats stadionas. Jo skausmo persmelktas monologas, įvaizdintas subtiliai montuojama archyvine medžiaga, prikausto ir šokiruoja kaip gerai sukalta novelė, net jei esi susipažinęs su istoriniais faktais.
Antra stotelė – Lenkija. Ar visada viskas yra taip, kaip rodo televizorius? Turime filmą apie, hm, vėl futbolą. Tiesa, trumpametražio vaidybinio filmo „Šokis kamputyje“ (Taniec w Narożniku) autorius Jan Bujnowski savo mėgstamiausią užsiėmimą paverčia metaforų pyne. Ši ne itin noriai pasiduoda išnarpliojimui – galbūt sluoksnių galėjo būti ir mažiau. Viena aišku – taip lemiamame mače ir neįmuštas lemiamas įvartis – lyg neišsipildžiusi Lenkijos svajonė tapti Europos epicentru, nors sąlygos tam buvo. Beje, oficialių įvarčių nebuvo ir „Čilės rinktinėje“ – čiliečių varžovai patyrė techninį pralaimėjimą. Taip du iš eilės filmai, pasitelkdami populiariausią sporto šaką pasaulyje, primena, kas yra svarbiau nei rungtynių rezultatai.
Trečia stotelė. Etiopija. Dokumentinio trumpametražio „Medalionas“ režisierė Ruth Hanama atvyksta į Tigrajų karo niokojamą mamos gimtinę. Mamos, kuri jai padovanojo Nefertitės medalioną, o su savo pienu perdavė traumą – išgyventą genocidą.
„Raudonasis teroras“ – taip vadinosi imperatorių nuvertusios komunistinės Dergo chuntos XX a. 8 deš. vykdytos represijos. Šis filmas – daugelyje šeimų taip niekada ir neįvykęs mamos ir dukros pokalbis, istorijos perdavimas ir pagarsinimas. Tai jautrus pasakojimas pamirštant, kad egzistuoja kamera, kad ji įjungta, ir kad anglų kalbą staiga pakeitė amharų. Nesuprantate jos? Aš irgi ne. Na, bet 25 milijonams tai gimtoji kalba. Nėra ko slėpti, Dergo režimas, Tigrajų karas, galų gale Darfūras, Ruanda, uigūrai – tikrai ne tai, ką dažniausiai gūgliname. Nepatogi, bet tiesa – jautriausi esame artimo skausmui, o jei kažkas negero vyksta už kelių ar keliolikos tūkstančių kilometrų, tai tik linkime jiems tarpusavyje išsiaiškinti ir pas mus nebėgti.
Ketvirta stotelė. Bosnija, 1993-ieji. Kroato Nebojšos Slijepčevićiaus trumpametražis vaidybinis filmas „Žmogus, kuris negalėjo tylėti“ (The Man Who Could Not Remain Silent) atiduoda duoklę karo metu vykusių Štrpci žudynių aukoms. Beje, šis trumpametražis, nugalėjęs Kanuose, dabar yra kelyje į „Oskarų“ superfinalą.
Taigi iš Belgrado Serbijoje į Barą Juodkalnijoje važiuoja traukinys, kuris dukart kerta Bosnijos sieną ir net neturi čia sustoti. Bet Štrpci miestelio stotyje įlipa Serbų Respublikoje siautėjanti milicija. Atsisakydamas garso takelio režisierius pasirinko žaisti aplinkos garsais, kurie nepadeda nuraminti niežulio. Operatorius filmo aktoriams, regis, net sėda ant kelių – iš jų mimikos akivaizdu, kad kažkam ši stotelė bus lemtinga.
Tu musulmonas? Tuo blogiau tau, lipk iš traukinio. Ir tu, ir tu. Neturi dokumentų? Einam. Taip keliolika bosnių išlaipinami. Ir tik vienas, vienas vienintelis, keleivis (beje, režisieriaus tėvynainis) atsistoja paprieštarauti šiai neteisybei. Filmas dedikuotas jam. Prasidėjus titrams mąstau apie Pasaulio tautų teisuolius, lietuvius ir kitų tautų atstovus, gelbėjusius žydus Lietuvoje. Kodėl mes nekuriame filmų apie tai? Kodėl „Izaokas“ liko toks pražiūrėtas?
Paskutinė stotelė – dabartis, smogianti stipriausiai. Ukrainoje vyksta karas, ukrainiečius žudo rusai. Ir baltarusiai. „Nenorima giminystė“ (Ungewollte Verwandtschaft) – taip savo trumpametražį pavadino Minske gimęs, Berlyne užaugęs Pavelas Možaras. Filmas svarbus savo forma – tai viešas liudijimas apie tai, ką priešo kariai veikia Ukrainoje. Kartu tai ir asmeninis tyrimas – kaip jaučiuosi būdamas baltarusis ir žinodamas, ką kaimyninėje šalyje veikia mano tėvynainiai? Pasitelkęs aktorius ir plastikines miniatiūras režisierius siekia schematiškai atkurti girdimus liudijimus, lyg norėdamas matematiškai apskaičiuoti… savo indėlį?
Vertinant paveikumą, „Ieškant tiesos“ – banguota patirtis. Kaip ir „Šokis kamputyje“, taip ir „Nenorima giminystė“ kiek užsivelia asmeninėse paieškose, kurios nėra aiškiai nuskaitomos net ir to paties regiono gyventojui. Nors „Medaliono“ fabula dar intymesnė, šio filmo autorei be didesnių meninių išvedžiojimų pavyksta pasiūlyti universalią kino kalbą, apsieinančią netgi be tiesioginio vertimo. Tiek Ruth Hanama filmas, tiek „Čilės rinktinė“ ir „Žmogus, kuris negalėjo tylėti“ – ne tik filmai-dedikacijos herojams, bet ir paveikios istorijos pamokos, kuriose, deja, laimėtojų nėra.
Mintyse bandant susmaigstyti vėliavėles į pasaulio žemėlapį atrodo, kad šioje programoje labai reikėtų išgirsti ir balsus ir iš Azijos, Vidurinių Rytų, Šiaurės Amerikos. Programos sudarytojai savo žinutėje žiūrovui, skelbiamoje festivalio tinklapyje, platesnio paaiškinimo, kodėl fokusuojasi į šiuos konkrečius regionus, nepateikė. Kita vertus, visada galima palaukti kitų metų. Arba paklausti savęs, ar tikrai reikia dar daugiau niežulį keliančių klausimų, jei vis tiek liksiu sėdėti ant sofos.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
