Ne žodžiais, o neplautais indais vyksta kambariokų konfliktai. Pokalbis su filmo „Kambariokai“ režisieriais M. Juodvalkyte ir A. Balčiūnu
Paulina Kuodytė
Europos kino festivalis „Scanorama“ kasmet pristato trumpametražių filmų konkursinę programą „Europos blyksniai“, atkreipiančią dėmesį į jaunųjų kūrėjų darbus. Šiemet tarp jų – Arno Balčiūno ir Mildos Juodvalkytės filmas „Kambariokai“, nagrinėjantis netikėta linkme pakrypstančius kambariokų santykius. Kūrėjų duetas „Scanoramoje“ – ne naujokai. 2022 metais jų trumpametražis filmas „Blausos“ pelnė geriausio lietuviško filmo apdovanojimą, o vėliau už geriausią studentišką darbą apdovanotas ir „Sidabrinės gervės kiaušiniu“.
Kūrėjai, pristatę jau ne vieną filmą, į festivalį sugrįžo naujame amplua – kaip filmo „Kambariokai“ bendrarežisieriai. Apie šią patirtį, įkvėpimus ir kūrybinių idėjų vystymą kalbame su M. Juodvalkyte ir A. Balčiūnu.
– Neužbėgant žiūrovų patirčiai ir įspūdžiams už akių, apie ką jums yra filmas „Kambariokai“?
Arnas Balčiūnas: Man tai filmas apie smalsumą ir ribas. Apie smalsumą testuoti ribas, išsiaiškinti, kur jos iš tikrųjų yra, ir rizikuoti tuo, kad jos bus peržengtos.
Milda Juodvalkytė: Labai gražiai pasakei.
– Drauge, kaip operatorė ir režisierius, esate dirbę ir anksčiau, tačiau pirmą kartą tapote bendrarežisieriais. Kaip sekėsi dirbti naujoje kūrybinėje dinamikoje?
M. J. Buvo labai smagu, nes aš tarsi buvau viso filmo galva, bet kadangi neturiu patirties dirbant su aktoriais, pasiėmiau Arną. Manau, Arnui irgi buvo labai faina. Tau buvo kaip side (aut. vertimas – šalutinė) veikla – galėjai tiesiog daryti tai, ką darai geriausiai.
A. B. Kalbant apie dinamiką, ji itin nesiskyrė nuo įprasto santykio. Pasiruošime daugiau bendradarbiavome prie idėjų, scenarijaus, o aikštelėje tai buvo režisieriaus ir operatorės darbas. Skyrėsi tik, kad aikštelėje prieš galutinį sprendimą visada pasižiūrėdavau į Mildą, ar Milda tvirtina. Filmas savo atmosfera, sakyčiau, labai mildiškas. Kiek ir arniškas, bet, palyginus su kitais mūsų filmais, labiau persišviečia Mildos pomėgiai. Vis tiek tai bendras darbas ir buvo smagu viską apsukti. Kadangi čia visa atsakomybė tarsi krito ant Mildos, aš jaučiausi gana laisvai ir smagiai tiek procese, tiek aikštelėje. Be jokių abejonių ar nerimo, kad kažkas gali nepavykti.
– Milda, ar jauti kibirkštį pabandyti režisuoti daugiau?
M. J. Nežinau. Supratau, kaip sunku bendradarbiauti su tiek departamentų, priimti sprendimus už tiek daug dalykų, bet buvo smagu. Gal kažkada ateityje, po daug metų. Bet labiau įsivaizduoju save režisuojant klipus arba vizualinius projektus, ne filmus. Man atrodo, kad gal tai ne mano asmenybei, neturiu tiek kantrybės.
– Filmo atspirtimi tapo olandų-amerikiečių menininkės Helen Verhoeven paveikslas „Near Death Material“ (aut. vertimas – Priešmirtinė medžiaga). Kodėl pasirinkote būtent šį paveikslą? Koks apskritai jūsų santykis su šios menininkės kūryba?
M. J. Akademijoje buvo tokia operatorių užduotis – atkurti pasirinkto paveikslo kadrą filme. Aš labai ilgai ieškojau paveikslo, kurio atmosfera būtų įdomesnė, kinematografiškesnė. Jau ir neprisimenu, kaip šitą radau, nes tai buvo prieš dvi vasaras, o gal net seniau, prieš trejus metus, kai trečiame kurse turėjome užduotį rašyti scenarijus pagal paveikslus. Pirmiausia radau paveikslą, paskui ieškojau autoriaus, tai kažkokio santykio su šia tapytoja neturiu. Pats paveikslas man pasirodė kaip kadras iš kažkur jau matyto filmo, ir pagalvojau, kad jis intriguoja. Dėl savo atmosferos ir šviesos jis užvedė ant kelio kuriant scenarijų.
– Kaip kilo būtent tokio siužeto idėja? Jeigu galėtumėte pasidalinti, būtų įdomu sužinoti, ar buvo kitų paveikslo inspiruotų siužeto variantų, kurie liko neįgyvendinti. O galbūt nepanaudotas idėjos turi potencialo virsti atskirais kūriniais?
M. J. Atsimenu, kad turėjau labai crazy idėjų…
A. B. Įdomių ir temiškai sudėtingų idėjų, kurioms įgyvendinti, manau, reikėtų daug socialinio jautrumo. Palyginus su jomis, pasirinkom kiek lengvesnę. Kurdami filmą visada matėmės akademijoje, tada dar Sluškų rūmų kieme. Kartais Milda tiesiog prieidavo ir sakydavo: „Turiu va tokią naują idėją“. Kai kurios idėjos iš pirmo žvilgsnio pasirodė įdomios, tačiau, pasižiūrėjus iš arčiau, supratom, kad jos nebūtinai atitinka tai, ką norėtumėm išleisti į filmą.
M. J. Užduotis reikalavo, kad filmas būtų trijų–keturių minučių, be teksto. Dėliojant scenarijų sunku sugalvoti paprastą variantą, kuris veiktų ir būtų išpildytas per tas tris minutes. Reikėjo vis paprastinti ir paprastinti, bet norėjosi likti prie temų, kurios intriguoja ir atrodo įdomios.
A. B. Paveikslas padiktavo tris personažus. Jų santykiai ir situacijos gali būti labai įvairios. Daug nulėmė svarstymas, kokia ta istorija, kuriai nereikia dialogo. Tam kambariokų dinamika tikriausiai visai paranki, nes jų konfliktai dažniausiai ir vyksta ne žodžiais, o neplautais indais.
M. J. Šiaip pradedantiesiems rašant scenarijus dažnai duoda tokią užduotį – viską spręsti be dialogų.
A. B. Labai svarbi taisyklė – show, don’t tell (aut. vertimas – rodyk, ne aiškink). Kadangi paauglystės metais pats praėjau kino edukaciją ir dabar dirbu edukacijoje, prisimenu, kaip erzindavo tas reikalavimas – be dialogo, be dialogo, be dialogo… Pirmas mintis visada norisi aiškinti dialogu. Rodyti vaizdais, iš tiesų, yra labai gera užduotis ir tikras iššūkis. Manau, mūsų filmas iš to išlošė.
– Keliose filmo vietose laužomos heteronormatyvumo ribos – pasirodo kūniško vyrų artumo scenų, kurios palaipsniui agresyvėja ir perauga į smurtą. Tokie momentai kelia emocinį įspūdį ir, sakyčiau, verčia žiūrovą jaustis nepatogiai. Kaip išsivystė ši scenarijaus linija?
A. B. Vienas filmų, į kurį mes su Milda dažnai atsiremiame kalbėdami apie vizualumą, – Claire Denis filmas „Gražus darbas“ (orig. – Beau Travail). Man atrodo, šiek tiek norėjome remtis juo ne tik vizualiai, bet ir temiškai, nes jis kalba apie visuomenės normas, patriarchatą, ribas ir pan.
M. J. Kai rašėme scenarijų, žinojau – tas paveikslo kadras bus tarsi paskutinis. Tiesiog ieškojome, kaip prieiti prie situacijos, kad vienas vaikinas guli ant žemės, kitas stovi ant sofos ir tarpduryje – mergina. Man atrodo, turėjome gal šimtą variantų, kaip buvo galima prie to prieiti.
– Angliškas filmo pavadinimas „Morning Mosh“ nurodo į energingą, chaotišką, agresyvų ryto šokį, kokį įprastai matome roko ar metalo koncertuose. Pavadinimas aštrus, intriguojantis, net metaforiškas, nes žiūrovas filme regi susiduriančius kūnus, emocijas, santykius, skirtingus požiūrius. Lietuviškas pavadinimas „Kambariokai“ tokio krūvio tarsi netenka. Tai tik vertimo niuansas ar už to slypi gilesnė prasmė?
M. J. Mes labiau norėjome palikti anglišką pavadinimą ir, kai reikėjo išversti, kartu su prodiusere ilgai ieškojome varianto. Labai sunku nenukrypti nuo „Morning Mosh“, kai tą mosh sunku išversti lietuviškai. Pasilikom prie varianto „Kambariokai“. Man dar sunku prie jo priprasti.
A. B. Man irgi galvoje filmas yra „Morning Mosh“. Manau, kartais sunku lietuvių kalba apibūdinti radikalesnes būsenas, dėl to dažnai atrodo, kad lietuviškų filmų pavadinimai būna paprasti. Angliškas variantas, kurį sugalvojome, labiau intriguojantis ir nusakantis filmo energiją. Nors „Kambariokai“ temiškai irgi truputį nurodo į tas pačias ribas, nuosavybę, tiek daiktų, tiek garso. Bet jis tikrai paprastesnis.
– Filme vaidmenis atlieka trys aktoriai: Martynas Mockevičius, Klaudijus Matijošaitis ir Lugnė Ladauskaitė. Kaip aktoriams sekėsi rasti veikėjų motyvaciją, o jums – bendrą kalbą su jais?
A. B. Aktoriai pažįstami, su jais susidurdavome akademijoje, nes studijavome vienu metu. Su pagrindiniu aktoriumi Martynu esame ne kartą dirbę. Tad aktorius pasikvietėme be pasiruošimų, tiesiog paprastu skambučiu. Rasti bendrą kalbą buvo nesudėtinga – visi buvome ir vis dar esame aktyviose mokymosi stadijose, tad esam atviri idėjoms ir bandymams. O dėl motyvacijų ieškojimo – geras klausimas. Būtent darbas su aktoriais mums tą scenarijų ir sudėliojo, nes išėjome filmuoti specialiai scenarijuje palikę skylių, kurias sprendėme kartu vietoje. Aktoriai mūsų vizualinį filmo įsivaizdavimą padėjo sudėlioti į loginę tvarką. Bet tai buvo ne aiškinimas žodžiais. Tiesiog pasileidžiam muziką ir pabandom. Iš tų bandymų išsigrynino tam tikri kadrų, judesio ir veiksmų eigos punktai, kol galiausiai turėjome dublį, kuris veikia su kamera, montažu, turi dramaturginę progresiją. Tai buvo kolektyvinis darbas.
– Filme skambanti muzika atsirado tų bandymu metu?
A. B. Panašiai. Ji atsirado tą pačią dieną. Aikštelėje jau norisi leisti muziką, kurią naudosi postprodukcijoje. Tada paklausiau aktoriaus Klaudijaus: „Kaip manai, kokios muzikos klausytų tavo personažas?“ Jis surado dainą, mes ją paleidome garsiai ir voilà.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2025–2026“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
