„Žarijos“: šviesa karo tamsoje
Autorė: Augustė Jokubauskytė
Tekstas parengtas jaunųjų kino kritikų programos „Shorts Critics. Young“ metu. Tai 16–19 metų jaunimui skirta kino kritikos ir kūrybinio rašymo programa, kur dviejų dienų kūrybinėse dirbtuvėse dalyviai/-ės gilinasi į kino kalbą bei kino kritikos principus, mokosi analizuoti filmus ir kūrybiškai apie juos rašyti.
Režisieriaus Vladyslavo Kalenskyi animacinis trumpametražis filmas „Žarijos“, atvaizduoja karo Ukrainoje kasdienybę. Veiksmas prasideda atokiame Ukrainos kaimo kieme 2022 metų vasario 24 dieną. Pradėjus kristi sprogmenų skeveldroms, pora yra priversta slėptis savo namo rūsyje, eiti į lauką labai pavojinga, senka maisto atsargos, nėra ryšio ir elektros, diena iš dienos nesustoja kristi bombos ir vykti apšaudymai. Filmo veikėjai patenka į situacijas kur privalo priimti pavojingus sprendimus, kad išgyventų. Filme atskleidziamos temos apie sunkumus karo metu, artumo ir ryšio svarbą kritinės situacijos metu ir išeičių ieškojimą.
Peržiūrėti šį filmą mane sudomino filmo plakatas ir jame matomas piešimo stilius. Plakate pavaizduojamas namas, tamsi atmosfera, tik dalis namo šiek tiek apšviesta saulės, šalia – linguojantys medžiai. Pats piešimo stilius šiek tiek primena „anime“ stilių. Nepaisant to, kad filmas yra visiškai be žodžių, tai netrukdo aiškiai suvokti, kas vyksta. Padeda ryškios veikėjų reakcijos ir emocijos, pabrėžiamos detalės, tokios kaip pavadinimai, judesiai, daiktai, pakeičiantys kitus ir t.t. Pabaigoje pridėti paaiškinimai svarbioms filmo detalėms puiki ideja padedanti geriau suvokti filmo eigą.
Filmas iš tiesų paveikia emociškai, lyg būtum kartu su veikėjais patyręs jų išgyventą siaubą. Tai ypač jaučiasi scenoje, kai po evakuacijos, važiuojant, pro langą matėsi žiaurūs karo palikti pėdsakai: gulėjo negyvi žmonės, sulamdyti tankai ir degantys pastatai. Žmonės yra traumuojami ne tik matomų vaizdų, bet ir pastovios baimės. Šios scenos metu aš susimąsčiau, kaip karo metu beveik niekada nesi saugus. Net važiuojant link laisvės negali žinoti ar tikrai ją pasieksi.
Nepaisant visų žiaurių dalykų vykstančių aplink juos, veikėjai vis tiek sugeba rūpintis vieni kitais, dažnai negalvodami apie save pačius. Pavyzdžiui, kai vienam iš pagrindinių veikėjų pasibaigia antidiabetiniai vaistai, kaimynai išeina į lauką ir prikasa daug topinambų, nors tai darydami rizikuoja savo gyvybe.
Taip pat man įsiminė epizodas, kuriame pagrindinius veikėjus užklumpa Rusijos kariai. Iš jų yra atimami telefonai ir jie yra paprašomi pateikti savo pasus. Moters pase parašyta, jog ji gimusi Minske. Kadangi Baltarusija ir Rusija yra sąjungininkės, rusų kariai pajunta palankumą sutuoktiniams, atiduoda jų daiktus ir užriša jiems ant rankų baltus raiščius. Šie raiščiai yra naudojami rusų karių siekiant pažymėti „savus“. Ši filmo dalis mums atskleidžia rusų jaučiamą palankumą savo žmonėms, tuo tarpu ukrainiečius, dėl rusiškojo šovinizmo ir neapykantos tikriausiai būtų iškart nušovę.
Manau, šis filmas puikiai pavaizduoja karo Ukrainoje realybę. Leidžia mums pamatyti, kaip patys Ukrainos gyventojai mato visą situaciją, ir taip motyvuoja labiau prisidėti prie pagalbos. Filme ryškiai perduodama, tai kas norima pasakyti, filmas yra lengvai suprantamas. Peržiūrėjus filmą, man susidarė aiškesnis vaizdas, kokia yra karo realybė. Karo metu labai lengva prarasti žmogiškumą, gailestį, nes daugelis pirmiausiai siekia gelbėti save pačius. Ištikus tokiam pavojui pasidaro sunku galvoti blaiviai. Tačiau, net ir tokiais momentais, kai nežinai kuo pasitikėti, nutinka ir gerų, ir šiltų dalykų. Žmonės atranda vienybę ir kovoja dėl laisvės.
