Motinystė lietuviškame trumpametražiame kine: I dalis. Tarp pilnatvės ir tuštumos
Austėja Kuskienė
Kaip atrodo motinos lietuviškame trumpametražiame kine? Iškart norisi šaukti: kaip Laima Akstinaitė! Juk net dviejuose motinystę nagrinėjančiuose filmuose regime būtent šią aktorę. Tada norisi atsakymą praplėsti: filmuose motinos dažniausiai yra pavargusios, užsiknisusios ir greičiausiai išgyvenančios vienatvę.
Bet motina nelygu motinystei. Vedina šia mintimi perverčiau trumpametražių filmų katalogą, nors ir taip atmintinai žinojau pagrindinius, bent jau man ryškiausius filmus apie motinystę – dedikuotus motinoms, atpažįstamus motinų ir skirtus kitiems, kad nors kiek jas suprastų. Suprastų mus. Tai Birutės Kapustinskaitės „Motinos“, Ievos Juodelytės „Mauna“, Linos Mickutės „Motinystės atostogos“, Skirmantos Jakaitės „Galim susitikti, galim nesusitikti“, Birutės Sodeikaitės „Elena“ ir Ado Burkšaičio „Tušinukas“.
Įdomu stebėti, kaip skiriasi režisierių, kurios pačios yra motinos, vaizduojama motinystė: kiek joje jautrumo, kiek skausmo, o kiek – humoro ir kandumo. Kuo ji pasižymi ir kiek savęs režisierės paliko šiose juostose?
JAV kino kritikė, profesorė Lucy Fischer, savo tyrimuose išplėtojusi sąvoką cinematernity (cinema + maternity), skirtą motinystės vaizdavimui, motinos vaidmeniui ir jos vaizdinėms metaforoms kino mene tyrinėti, teigė, kad moters figūra kine ilgą laiką buvo stipriai marginalizuota ar net suprimityvinta, ypač žvelgiant iš feministinės teorijos perspektyvos. Tačiau kine vaizduojamoms motinoms teko dar sunkesnė dalia. Nagrinėdama įvairius pavyzdžius – nuo ankstyvojo iki postmodernistinio, nuo dokumentinio iki vaidybinio kino – Fischer pastebėjo, kad režisieriai vyrai motinas dažnai vaizduoja neigiamuose kontekstuose, o dukterys (ypač kuriančios apie savo mamas) yra linkusios motinų balsą perteikti per pačių pasirinktus vaizdinius, užuot leidusios joms kalbėti be tarpininkų.
Tyrinėdama tokias temas kaip nesantuokinis gimdymas, nėštumo psichologija, motinos ir vaiko santykis, Fischer pastebėjo, kad motinystė kine dažnai tampa „krizės“ vieta: daugelyje filmų motina kaltinama dėl savo nusižengimų arba dėl jos atžalą ištikusių nelaimių. Ji smerkiama, jei per mažai dalyvauja vaiko gyvenime, bet nepriimamu laikomas ir pernelyg didelis jos įsitraukimas. Taigi motinystė paradoksaliai atsiduria daugybės keblių situacijų ir prieštaringų reikalavimų sankirtoje.
„Motiniška pilnatvė“: vienatvė, konfliktai, kaltė ir psichinė būsena
Motinų ir motinystės temos pasaulio kine tyrinėtos ne kartą. Man pačiai – kaip žiūrovei, tyrėjai ir motinai – ypač surezonavo 2024 m. atliktas motinų įvaizdžių kine tyrimas (Kexin Lyu, Zhenyu Cheng ir Dongkwon Seong). Publikacijoje „Ilgalaikis „motiniškos tuštumos“ šešėlis: nuo iškreipto Hitchcocko motinos įvaizdžio iki motinystės reprezentacijų šiuolaikiniame kine“ tyrėjai pagrindine sąvoka pasirenka „motinišką tuštumą“. Ilgai plėtodami argumentus, remdamiesi įvairiausiais filosofais ir mokslininkais, jie apsistoja ties tokiu apibrėžimu: „Motiniška tuštuma“ – kino reprezentacijoje pasireiškiantis simptomas, kai motinos figūra stokoja motiniškos tapatybės, nuvertinama motinystės vertė ir ištuštinamas motiniškas subjektyvumas.
Aš šią sąvoką suprantu kaip paviršutinišką motinystės vaizdavimą, kai iki galo neatskleidžiamas jos daugialypumas, apsiribojama motina kaip reprezentacine figūra, nesigilinama į motinystę kaip patirtį, o motinos demonizuojamos arba išaukštinamos. Tokiam vaizdavimui, pasak tyrėjų, įtakos turėjo ir motinystės vaidmens transformacija XX a.: po pramonės revoliucijos motinos vaidmuo nebebuvo siejamas vien su namais ir vaikų auginimu – moterys aktyviau veikė viešojoje erdvėje. Tad kine vaizduojamos motinos ir vadinamoji motiniška tuštuma atspindi platesnį kultūrinį nerimą dėl besikeičiančio moterų ir motinų vaidmens šiuolaikinėje visuomenėje. Deja, ne tik atspindi: ypač vyrų režisierių kūryboje toks vaizdavimas ir toliau marginalizuoja ar net stigmatizuoja motiną kaip subjektą.
Tyrėjai pabrėžia, kad itin svarbu peržengti motiniškos tuštumos sampratos ribas: ateities kino kūrėjai ir tyrėjai turėtų siekti kurti ir analizuoti tokias motinystės reprezentacijas, kurios neapsiribotų idealizavimo ir demonizavimo priešprieša, o motinas vaizduotų kaip sudėtingas, daugialypes asmenybes. Viena galimų krypčių – tai, ką autoriai vadina „motiniška pilnatve“ (maternal fullness): motinystės reprezentacijos, pripažįstančios jos iššūkius ir sudėtingumą, tačiau kartu pabrėžiančios galimybę motinystėje atrasti galią ir save realizuoti.
Ir čia pagaliau galime grįžti prie mano minėtųjų Mickutės, Juodelytės, Jakaitės ir Sodeikaitės. Jų filmuose atsiskleidžia motiniška pilnatvė su – koks paradoksas! – vidiniu tuštumos jausmu, neišsipildymais, liūdesiu, vienišumu ir dilemomis. Motinos nėra nei „geros“, nei „blogos“ – jos yra per daug esančios: pervargusios, bijančios, kontroliuojančios, mylinčios, kaltos ar bandančios išsaugoti save.
Stop kadras iš filmo „Mauna“
Motinystė, apie kurią kuria motinos
Ievos Juodelytės „Mauna“ (2025) – filmas, kuriuo režisierė kalba visuomenei apie motinystę ir savo patirtis. Netgi magistro baigiamajame darbe ji rašo: „<…> aš vis labiau leidau sau priimti faktą, kad mamystė nėra tik lengva ir miela, kad galima apie tai kalbėti su visuomene, pasitelkiant ir savo patirtį, kuriant filmą.“ Trumpametražiame LMTA režisūros studijų filme Juodelytė kalba apie dilemą, kurią greičiausiai patiria daugelis mamų, – savasties praradimą: „Darau hipotezę, kad, nepriklausomai nuo motinos statuso visuomenėje, socialinės padėties ar šeimyninės sudėties, beveik visos motinos vienu ar kitu periodu išgyvena vienatvės jausmą, kuris pradeda tuksenti su klausimais: o kas aš esu be vaikų? ar aš esu dar kažkas?“ Filmas pasakoja apie keturių vaikų mamą, kuri pirmą kartą išvyksta atostogauti viena ir po truputį bando iš naujo atrasti, išgirsti save. Ievos Gintautaitės įkūnijama mama jaučia kaltę išvykdama, atsisveikina su visais vaikais, o jos kūnas į atsiskyrimą reaguoja psichosomatiniais skausmais, vėmimu, savotišku pasipriešinimu. Juk atsiskyrimas nuo vaikų – nelengva ir neįprasta patirtis.
Atvykusi į viešbutį ir įsikūrusi, veikėja negali atsipalaiduoti. Tyla, kuri su tiek vaikų greičiausiai neįmanoma, trikdo, ir viską gaubia savotiška baimė: kaip būti be vaikų? Kaip būti vienai? Ne veltui filmo pavadinimas „Mauna“ (sanskrito kalba tai reiškia tylą, sąmoningą susilaikymą nuo kalbėjimo ir vidinę ramybę) yra nuoroda į vidinės ramybės paieškas. Atsiplėšimas nuo vaikų, išėjimas iš komforto zonos ir baimių įveikimas čia tampa bandymu savęs nepamesti, išlaikyti ir bent kiek laiko pabūti su savimi. Idiliški jūros, kalnų, gamtos vaizdai, saulės spinduliai vakarėjančiame ar prabundančiame mieste, paukščių čiulbesys – visa ši idilė savaime nedžiugina, kol viduje vis dar sumaištis, kaltė ir baimė išsiaiškinti, kiek tavęs dar liko.
Režisierė, penkių vaikų mama, klausia: kodėl nutinka taip, kad moterys, norinčios visapusiškai atitikti tobulos mamos paveikslą (motina-angelas kaip siekiamybė), pamiršta save?
Verta paminėti, kad filme „Mauna“ vaidina ir pačios režisierės vaikai, tad, tikėtina, kūrėjos žvilgsnis į temą tampa dar artimesnis ir autentiškesnis. Tai, beje, atsiskleidžia ir Linos Mickutės debiutiniame filme „Motinystės atostogos“ (2026), kuriame vaidina jos mažametė dukra. Trisdešimtmetė scenaristė Martyna (ją įkūnija Laima Akstinaitė) režisūrines ambicijas iškeičia į motinystę, tačiau, atsiradus jos idėja susidomėjusiai prodiuserei, bando suderinti vaiko auginimą ir profesinę svajonę.
Stop kadras iš filmo „Motinystės atostogos“
Pati režisierė neslepia, kad filmą sukūrė tarsi manifestuodama savo gyvenimą: dabar atrodo, kad filmą ji parašė apie save – režisierę, kuri augina vaiką ir bando suderinti motinystę su karjera. Būtent ši linija ir yra kertinė: kaip būti tobula mama, stebėti pirmuosius vaiko žingsnius, užtikrinti sveiką gyvenseną ir saugų dienos ritmą, kartu nepametant savęs kaip kūrėjos? Juk tavęs, „atostogaujančios“ su vaiku, nelauks projektų finansavimo terminai, nesustos darbinis pasaulis. Viena svarbiausių filmo scenų iš pažiūros labai paprasta: Martyna sukasi virtuvėje, maitina vaiką ir kartu su kolege kalbasi apie būsimos ekranizacijos scenarijų, kurį būtų gerai užbaigti iki savaitės galo.
„Vakare aš lavonas“, – sako Akstinaitės įkūnijama režisierė ir scenaristė, kuriai per savaitę reikėtų užbaigti ekranizuojamos knygos scenarijų europinio finansavimo paraiškai. „Pailsėsi, kai pasensi“, – atsako kolegė (o vėliau dar priduria: „Bakalauras pas mamą prie mamos kotletų ir magistras pasirašė, scenarijus tikrai pasirašys“). Regis, daugiau nieko čia nevyksta, bet toms, kurios tai patyrusios, atrodo, kad vyksta viskas: vienu metu maitini vaiką, sodini jį į kėdutę, tvarkai profesinius reikalus ir kartu priimi visas motinos link skriejančias strėles – juk „atostogos“, juk gali kas nors kitas tą vaiką prižiūrėti. Motinos dilemą dar labiau išryškina viename kadre ant stalo matomas ekranizuojamos knygos viršelis: Noros Ikstenos „Motinos pienas“. Greičiausiai nėra kūrinio, kuris aiškiau ir jautriau atspindėtų dilemą tarp atsidavimo vaikui ir profesinio kelio pasirinkimo.
Įdomu, kad Mickutės filme, galbūt priešingai nei Juodelytės juostoje, tyla yra ramybė, atokvėpis, poilsis. Tomis retomis akimirkomis, kai vaikas miega, Martyna rašo scenarijų, bandydama nugriebti bent kiek laiko produktyviam darbui. O bet kokie garsai – žaislų, signalizacijos, motociklų, kavos aparatų, varnų, šunų, gatvės – kėsinasi į tavo laiką sau. Žinoma (ir čia kalbu iš patirties), tokia tylos prabanga įmanoma tik su vienu vaiku. Prabanga, nes pirmojo vaiko auginimas – dėl lėtesnių apsukų, atsargumo ir tiesiog objektyvaus fakto, kad vaikas vienas, – yra daug ramesnis nei dviejų, trijų ar, kaip Juodelytės filme, keturių vaikų auginimas. Tada kasdienybė nebeatsiejama nuo triukšmo, šurmulio, kalbų, verksmų, šniurkščiančių nosių. Tad natūralu, kad tiek metų išgyvenus tokioje aplinkoje tyla ne tik slegia, bet ir gąsdina.
Viename interviu Mickutė juokėsi, kad jos filme nieko nevyksta: eilinė diena, eilinė motina su eiliniu vaiku, visi sveiki, yra vyras, yra pinigų. Bet kartu čia matome labai daug – tą tikrąją „motinišką pilnatvę“, kurioje telpa meilė vaikui, baimės, nerimas, kaltė ir dilemos. Man, kaip dviejų vaikų mamai, šis filmas pasirodė kaip niekad taiklus, nors ir paprastas. Kiek daug filmų apie motinas, kurių vaikai suserga, dingsta, kurios skiriasi su vyrais, kurioms tenka kovoti su įvairiausiomis negandomis. Bet kiek mažai tokių, kuriuose matai savotišką kasdienybės beprasmybę: vaiko miegas – košelės – laukas – miegas – valgis – miegas. Kai nerandi laiko kokybiškam bendravimui, kai neaišku, kada pati pavalgysi, kai laiko sau turbūt apskritai nerasi, o visuomenės supratimo tomis akimirkomis, regis, nulis, nes juk esi „atostogose“. O ką daryti, jei darbinė veikla, nuo kurios neva atostogauji, tau patinka, tave džiugina ir būtent joje jautei prasmę? Kaip numaldyti tą nedalyvavimo jausmą – praradimo, atbukimo, atitrūkimo, savotiško įsikalinimo?
Stop kadras iš filmo „Galim susitikti, galim nesusitikti“
O kaip, vaikams užaugus, sėkmingai ištrūkti į laisvę? Kaip pripažinti sau, kad tu ir vaikas jau nebe vienis? Skirmantos Jakaitės animacinis filmas „Galim susitikti, galim nesusitikti“ (2011) pasakoja apie mamos ir dukters santykį, kuriame, vaizdingai tariant, bambagyslė dar itin trumpa. Regime pilką kasdienybę: dukra maitinama, perrengiama, mama nuolatos susilenkusi sekioja paskui žingsniuojantį vaiką (pažįstama situacija todlerių tėvams, kai savo judėjimo galią atradęs vaikas dar nėra saugus nei sau, nei kitiems). Motina be proto saugo dukrą nuo už durų tykančių pavojų, o iš tiesų – nuo įvairiausių atspalvių turinčios realybės. Režisierė šią apsaugą metaforiškai vaizduoja kaip vaiko sutalpinimą savyje: kasnakt kūdikis praryjamas, įsitaiso pilve (saugiame kokone), o prabudęs savotiškai atrajojamas ir paleidžiamas praleisti dienos pasaulyje. Pasikartojantys veiksmai, nuolatinis sukimasis apie vaiką primena ir tarsi pratęsia Mickutės filme vaizduojamą motinystės rutiną, kai apie save tikrai nepagalvoji, o visas dėmesys sutelktas į viena – į vaiką.
Šiame animaciniame filme vaiko paleidimo momentas, suvokimas, kad tai jau atskirai funkcionuojantis asmuo, kitas kūnas, mamai ypač nelengvas. O ir paauglystės etape pernelyg saugi vaikystė bei visapusiška motinos apsauga, galima sakyti, pakiša koją: saugiame burbule augindami vaikus suaugusieji ne visada paruošia juos tamsiai, pavojingai realybei. Būtent tai filme ir bando atskleisti Jakaitė.
Motinystės krizės, kaip matome kine, gali būti pačios įvairiausios, tačiau jos prasideda ne tik tada, kai moteris tampa mama. Kartais krizė užklumpa dar anksčiau – vos iškilus klausimui, ar apskritai nori ja tapti. Užsidaryti ir prarasti save nesutinka režisierės Birutės Sodeikaitės animacinio filmo „Elena“ (2021) veikėja. Elena mėgaujasi gyvenimu debesyse, kol susipažįsta su žavinguoju Raudonuoju Gervinu ir jos viduje užsimezga sėkla. Tačiau ji nepasirengusi pokyčiams ir aukoms, kurių pareikalautų ši nauja gyvybė, todėl išplėšia sėklą iš savęs.
Stop kadras iš filmo „Elena“
Filme subtiliai ir metaforiškai kalbama apie dar vieną su motinyste susijusią krizę – visuomenės spaudimą dėl aborto. Raudonojo Gervino sėkla, tiesiogine prasme auganti iš veikėjos įsčių, priverstinai ją įšaknija, tarsi surakina. Padangės, kuriomis Elena mėgavosi iki tol, tampa nebepasiekiamos, o jose ir toliau karaliauja Gervinas, ją ignoruodamas.
Režisierė viename interviu yra pasakojusi, kad šiuo filmu norėjo atskleisti ir kitą (potencialios) motinystės pusę: kalbėti apie tas, kurios nepasirengusios būti mamomis, kurios nenori paaukoti savo gyvenimo, dabarties, patirčių ir laisvės. „Labai noriu, kad visi turėtų pasirinkimą ar turėtų teisę rinktis, – pastebi Sodeikaitė, atkreipdama dėmesį, kad tokie sprendimai turėtų būti priimami be religinio spaudimo ir gerbiami. – Taip, Elena nusprendė nebūti mama, ir tai yra jos pasirinkimas. Ir tai turėtų būti absoliuti norma, labai gaila, kad taip nėra.“
Kaip pasakojo Sodeikaitė, nuo pat pradžių ji siekė gvildenti motinystės klausimus, dar pati nežinodama, kokia mama bus. Ilgai plėtotą temą padėjo atrakinti pačios nėštumas. Animaciniame filme autorės žvilgsnis į Eleną akivaizdžiai nėra atsainus – jis pagarbus, jautrus, subtilus, bet kartu ir skausmingas: veikėja, išplėšusi iš savęs Gervino sėklą, palieka savyje skylę, ir toji tuštuma nebus užpildyta. Beje, ši skaudi tuštuma regima ir minėtame Jakaitės filme: motina, kurios vaikas jau pradeda gyventi savo gyvenimą, pajunta milžinišką skylę savyje ir įvairiausiomis priemonėmis bando ją užkamšyti. Tik ar tai įmanoma?
