Mentorystė kaip gyvenimo būdas. Interviu su „Lithuanian Shorts Mentorship“ programos partneriu Sauliumi Alksniu

Monika Navickaitė

Lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“ pradėjo registraciją į jau penkerius metus vykstančią mentorystės programą „Lithuanian Shorts Mentorship“, skirtą moterims kino ir TV industrijose. Apie profesinį tobulėjimą, mentorystę ir kuo ji panaši į džiazą, kalbamės su projekto partneriu, mentorystės guru ir „idialogue“ platformos įkūrėju Sauliumi Alksniu.

Paraiškos penktajam „Lithuanian Shorts Mentorship“ sezonui priimamos iki kovo 15 d. Daugiau informacijos: bit.ly/LSM23-kvietimas.

Sauliau, šiuo metu vadovauji savo paties įkurtai, sėkmingai karjeros mentorystės platformai. Kokią vertę, tavo nuomone, mentorystė kuria profesiniame gyvenime?

Mentorystė yra patirties pasidalinimas, kuris taupo laiką, mažina klaidų skaičių, duoda įkvėpimo veikti, o kartais tam tikroje reikalingoje vietoje sustabdo, parodo kitas galimas kryptis. Bet priklausomai nuo to, kokį tikslą išsikelia žmogus ar organizacija, ieškomas geriausias formatas. Bet taip pat mentorystė – nieko labai fenomenalaus ar naujo. Dalinimasis patirtimi vyksta ir kasdienybėje, ir bendraujant su mokslo draugais, bendruomenės nariais, kolegomis. Tik kai užsidedame tą formalesnį mentoriaus ir ugdytinio rūbą ir žinom, kodėl esme susirinkę, susitikimų rezultatyvumas yra gerokai didesnis.

Kada yra tinkamas laikas rinktis mentorystės programą ar susirasti mentorių?

Tinkamas laikas yra tada, kai žmogus rimtai kelia profesinius klausimus. Ugdytiniu gali būti apie tam tikrą karjeros pokytį galvojantis ar savo profesinio gyvenimo pradžioje esantis žmogus. Mentorystė yra visiems, kurie ir kelia klausimus, ir yra pasiruošę prisiimti atsakomybę. Labai svarbu suprasti, jog mentorystė nėra konsultavimas ir tam, kad jos metu ugdytinis gautų maksimalią naudą iš savo mentoriaus, jis turi būti iniciatyvus. 

O ką gali pasiūlyti mentorius, ko negali pasiūlyti coacheris ar konsultantas?

Coacheris negali dalintis savo patirtimi. Jis sukuria erdvę refleksijai, užduoda gerų klausimų, t.y. padeda įnešti daugiau šviesos į šešėlius. Konsultantas – taip pat galimas sprendimas, bet ši paslauga yra mokama. Konsultavimo procesas taip pat reikalauja didesnės atsakomybės pasiūlant, kaip ir ką reikėtų daryti toliau. Tuo tarpu mentorystė dažniausiai yra neatlygintina, savanoriška veikla ir mentorius turi empatišką norą prisidėti prie kito žmogaus sėkmės. Visgi mentorystėje yra daug couchingo ir konsultavimo elementų, tik jos metu labiau skatinama paties dalyvio atsakomybė: ir už tą informaciją, kurią jis nuspręs panaudoti ar nepanaudoti, ir už su tuo susijusį gautą rezultatą.

Esi žinomas mentorystės guru Lietuvoje. Kaip mentorystė prisidėjo prie tavo profesinio tobulėjimo? 

Mes visi linkę klausyti žmonių, kurie mums imponuoja. Kurį laiką aš daug [žmonių] klausinėjau, nieko nedėdamas į formalų rūbą, o dabar pagrindiniai mentorystės elementai man turbūt jau yra tapę gyvenimo būdu. Nemeluosiu sakydamas, kad aš pats visada turiu mentorių – kai susidurdamas su iššūkiais suvokiu, jog esu ribotas, ieškau labiau patyrusių žmonių. Tai svarbu ir mokymuisi, ir efektyviam bet kokių idėjų vystymui. 

Mentorystė man dar yra susijusi ir su tuo, jog žmonės labai bijo klysti. Vis daugiau kalbama apie klaidas, bet dar nėra „legalizuotas“ nežinojimas ir nemokėjimas, o mentorystėje viskas ir prasideda nuo to, jog pripažįstame, kad nesuprantame, nesigauna arba nematome kito žingsnio. Kai man pasidarė nebaisu klysti, atrodo, kad tapo lengviau ir aplinkui atsirado žmonių, kurie nori būti naudingi.

Į kokį pagrindinį klausimą rekomenduotum atsakyti kiekvienam, svarstančiam apie karjeros mentorių arba mentorystės programą?

Koks yra mentorystės tikslas. Arba, jei sunku suformuluoti labai konkretų tikslą, reikėtų bent įsivardinti sudėtingas situacijas. Iš kitos pusės, mentorystė nėra kaip kokia vaistinė, į kurią, nežinodamas, ką daryti, bėgi nusipirkti kažkokią „piliulę“. Turi apsvarstyti, ką pats dėl to tikslo bandai padaryti ir kokių žingsnių ėmeisi. Blogiausia, kai ugdytinis ateina su savo problema ir liepia ją išspręsti. Kiekvienas mentorius gerbia savo laiką ir nori dirbti su motyvuotu žmogumi, kuris apsvarsto galimas alternatyvas. Tada mentorius gali pasiūlyti savo perspektyvą. 

Lithuanian Shorts Mentorship programą, skirtą moterims kino ir TV industrijose, padėjai vystyti nuo pat jos pradžios. Kas paskatino prisidėti prie šios mentorystės programos?

Visos mentorystės programos man yra įdomios ir svarbios, nes aš manau, jog apie mentorystę žmonės per mažai žino ir ją painioja su kitomis ugdymo formomis. Kita vertus, aš žinau, kokią žalą ji gali padaryti, jeigu programa nėra struktūruota ir jeigu jos dalyviai negauna reikiamų įrankių. Tad pirma pradžia ir buvo ta, jog galėjau būti naudingas savo žiniomis, o vėliau, vystantis programai, geriau susipažinau su organizatoriais, jie geriau pažino mane, ir programą vystome drauge. Lithuanian Shorts tiesiog šaunūs. 

Ką mentorystė gali pasiūlyti kino ir TV industrijose dirbančioms moterims, susiduriančioms su įvairiais iššūkiais?

Palaikymą ir reikiamų kontaktų, ypatingai pirmuose etapuose, kuriuose atsiduria ugdytinės. Ir konstruktyvios kritikos… Kritika turi neigiamą konotaciją, bet kartais pritrūksta to konstruktyvaus grįžtamojo ryšio, ypač iš gerokai daugiau pasiekusio žmogaus. 

Lithuanian Shorts mentorystės programa tęsiasi jau penkerius metus. Kokius audiovizualinės industrijos bendruomenės bruožus pastebėjai per šį laikotarpį?

Žmonės yra žmonės, jie visur su tomis pačiomis baimėmis, nerimu, abejonėmis, nepasitikėjimu. Tai būdinga tiek mentoriams, tiek ir ugdytiniams, nesvarbu kokiame sektoriuje. Man ši sritis smalsi ir įdomi, nes kūryba man artima: ar dėl to, kad mano tėtis ilgą laiką montavo filmus ir fotografavo, ar galbūt todėl, jog mane patį filmai įkvepia ir atpalaiduoja. Be to, kūrybinėje industrijoje turiu dar vieną projektą ir pastebėjau, jog menininkai į mentorystę ateina labai atvira širdimi.

Ar pavadintum mentorystę kūryba?

Taip. Aš mentorystę mėgstu vadinti džiazu, nes jos metu susitinka du labai skirtingi žmonės ir ieško būdų dirbti kartu. Kaip ir džiaze, čia labai daug improvizacijos. Man svarbu, kad žmonės stengtųsi išlikti savimi, nes mentorystės tikslas nėra jį padaryti patogiu ar pakeisti ugdytinį. Mentorystės prasmė yra pasidalinti savo požiūriu į pasaulį. Kartais ir turinio nesuplanuosi. Tai visiška kūryba.

O ką savo ugdytiniui gali pasiūlyti mentorius, turintis visiškai kitokią patirtį savo karjeros kelyje?

Dažniausiai, net jei ugdytinis neturi tiesioginės profesinės patirties, tie dalykai yra nesunkiai išmokstami. Pagrindinės mentorystės mokymosi temos yra komunikaciniai įgūdžiai, vertės parodymas, aktyvus klausymas, pasitikėjimas savimi ir kitų asmeninių savybių vystymas. Šie įgūdžiai yra kertiniai. Jeigu jie stiprūs, tampa žymiai paprasčiau išmokti konkrečius profesinius dalykus. Dažniausia menininkų problema turbūt ir yra ta, kad jie nemoka komunikuoti savo vertės.

Ką rekomenduotum moterims, norinčioms, bet nedrįstančioms prisijungti prie Lithuanian Shorts Mentorship programos?

Labai nemėgstu dalinti receptų, bet nėra kito būdo tobulėti, kaip tik išlipti iš komforto zonos. Mokymasis tame, ką tu jau darai, nevyksta. Netgi susitikimuose su mentoriais mokymasis nevyksta. Ten tu gauni minčių, idėjų, krypties ir mokymasis vyksta tarp susitikimų. 

Tad – išdrįsti, eiti, daryti.

Profesinės mentorystės programą kino ir televizijos moterims „Lithuanian Shorts Mentorship“ rengia lietuviškų trumpametražių filmų agentūra. Paraiškos penktajam „Lithuanian Shorts Mentorship“ sezonui priimamos iki kovo 15 d. Daugiau informacijos: bit.ly/LSM23-kvietimas.