Lietuvos kino kūrėjų kelionės Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje

Monika Navickaitė

Šiais metais Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis pristato dvi nacionalines konkursines programas, kuriose, anot sudarytojų, dėmesys skiriamas santykių narpliojimui ir kelionėms po vidinius pasaulius. „Trumpi, bet filmai“ – toks yra festivalio šūkis, tarsi ironizuojant ir drauge kviečiant žiūrovus trumpametražius filmus priimti rimtai, ypač taikliai nuteikiantis antrajai nacionalinei konkursinei festivalio programai. Ją sudaro šeši filmai (tarp kurių ir vienas dokumentinis bei vienas animacinis), atskleidžiantys lietuviško trumpojo kino trajektorijas. 

Jau žiūrint pirmąjį programos filmą tampa akivaizdu, jog lietuviškam trumpametražiam kinui atsivėrė nauji horizontai. Jorūnės Greičiūtės vaidybinis filmas „Išvyka“ žiūrovus nukelia į egzotiškas dykvietes, kuriose jauna lietuvių pora keliauja susitikti su santykių „mokytoju“. „Išvykoje“ kuriamos aplinkybės nestokoja komiškumo, o buitiniai poros pokalbiai ir kelionės sunkumai tampa pamatu filmo problemai: ar verta protagonistei (Milda Noreikaitė) kovoti dėl santykio, nepaisant netoleruotino jos partnerio elgesio? Tiesa, tai jau antras trumpametražis filmas, kuriame J. Greičiūtė renkasi vaizduoti porą, įstrigusią nuostabaus kraštovaizdžio apsuptyje, ir nagrinėti jų santykius. Jos filmas „Viskas gerai“ (2020), gavęs geriausio lietuviško filmo titulą „Scanoramos“ „Naujojo Baltijos kino“ programoje, taip pat seka šia naratyvine linija, tačiau „Išvykoje“ daugiau dėmesio skiriama moters personažui. 

 Antrojo programos filmo režisierė Simona Jurkuvėnaitė taip pat renkasi fokusą kreiptį į moterį, tačiau jos filmo kuriama atmosfera labiau įtempta. „Varovuose“ veiksmas vystomas naktį, namų garažo erdvėje. Saulė (Irena Sikorskytė) motociklu grįžta namo ir išgąsdina motiną (Airida Gintautaitė). Netrunka paaiškėti, jog viena moterų kenčia partnerio sukeltą psichologinį smurtą. Tokia jautri tema, žinoma, reikalauja taktiškumo ir S. Jurkuvėnaitė žiūrovui filme sugeba palikti taiklias, netiesiogines nuorodas. Be to, „Varovai“ kausto dėmesį sumaniai panaudotais ilgais kadrais, kuriuose kamera seka kiekvieną kritinį subtilaus aktorių pasirodymo momentą. 

Trečiasis programos filmas „Mora Mora“  – tai Jurgos Šeduikytės režisuota animacinė kelionė, kurioje protaginistės vidinė mergaitė susidraugauja su savo pabaisa ir muzikos dėka nugali tamsą. Šis naratyvo modelis animacijoje gana dažnas. Vienas „Studio Ghibli“ įkūrėjų Hayao Miyazaki yra sakęs, jog jo filmuose stiprios moterų personažės kovoja nedvejodamos ir joms „reikės draugo ar rėmėjo, bet niekada gelbėtojo“. Panašu, jog „Mora Mora“ kūrėjai noromis ar nenoromis atkartoja „ghibliškąjį“ pasakojimą. Kita vertus, filmui išskirtinumo suteikia J. Šeduikytės sukurtas originalus muzikos takelis. Galiausiai, reiktų įvertinti, jog debiutuojanti režisierė tikrai sugeba įvaldyti kino įrankius, sukuriant daugiasluoksnį pasakojimą, tiksiantį ir vaikams, ir suaugusiems. 

O štai Juliaus Stakišaičio filmas „Š“ laužo daugelį svarbiausių dramaturginių kino taisyklių. Nors filmas vaidybinis, jame tyčia nesilaikoma vienos naratyvinės linijos, yra pristatoma daug veikėjų, o jų pokalbiai nutraukiami. Anot filmo aprašymo, pagrindinis veikėjas eina išnešti šiukšlių ir jį užplūsta prisiminimai, tačiau nežinia, ar neskaitęs filmo anotacijos žiūrovas būtent tai išsineštų iš filmo peržiūros. Vadinamiesiems „flešbekams“ atskirti nuo filmo dabarties nėra naudojamos jokios kitos kino raiškos formos. Galiausiai, visi filmo planai daugmaž vienodi, o ir veikėjų veidai nėra rodomi, tad trijų minučių filmas tampa labai trumpa atkarpa žiūrovui suprasti, jog visuose pokalbiuose dalyvauja ankščiau matytas protagonistas. Filmo kadrus jungia tik konceptas, jog visi vaizduojami momentai pagrindiniam veikėjui primena apie žmogaus kuriamo pasaulio „šiukšles“, bet gali pasirodyti, jog matyti pokalbiai visai ne prisiminimai, o tiesiog vienu metu vykstantys nemalonūs pašnekesiai. 

Tuo tarpu Birutės Kapustinskaitės filmas „Motinos“ yra išraiškinga kino kalba pasakojama istorija apie besilaukiančią moterį (Laima Akstinaitė) ir jos motiną (Aldona Vilutytė). Visi matę spektaklį „Terapijos“, pastatytą pagal B. Kapustinskaitės pjesę, jau įsitikino, jog ši kūrėja yra įvaldžiusi dramaturginius įrankius ir sugeba atrasti balansą tarp komiško ir skausmingai artimo. Pristatydama savo debiutinį režisūrinį darbą, „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota scenaristė neginčijamai įrodo ir savo režisūrinį talentą. „Laukiamės“, – taip situaciją apibūdina privatumo ribų nejaučianti motinos personažė. Filmas nuginkluoja ne tik dialogų taiklumu, bet ir įtikinama vaidyba bei gerai apgalvotu kadrų pasirinkimu: ilguose kadruose lėtai besikeičiant vaizdo masteliui žiūrovas, lyg teatre, tarsi tampa pasirodymo dalimi. 

Konkursinę programą užbaigia Eitvydo Doškaus monumentas Vilniaus miestui. Juodai baltas dokumentinis trumpametražis „Čia buvo Vilnius“, kitaip nei, tarkim, legendinis Almanto Grikevičiaus filmas apie Vilnių „Laikas eina per miestą“ (1964), neeksperimentuoja su dokumentinio kino žanru, o veikiau tiesiog įamžina Vilniaus erdves. Visgi gerai pažįstamus horizontus E. Doškus sugeba pateikti taip, lyg Vilnių matytum pirmą kartą. Filmo pradžioje rodomi kadrai, filmuoti plaukiant upe, ir filmas tęsiamas taip organiškai, tarytum toliau plauktum miesto srove. Įdomu, jog šiandien „Čia buvo Vilnius“ jau yra tapęs monumentu: apie Tauro kalno pastatą vilniečiai jau pamiršo, o ir Rožytės personažo, prašančio išmaldos, šiandien Vilniaus gatvėse nebesutiksi; dinozaurų skulptūros Ozo gatvėje kiek stebina, o štai sovietiniai monolitai (tikrieji Vilniaus dinozaurai) vis dar tebestovi. Nepaisant to, sunku įvertinti, ar šis filmas polemiškas, ar tiesiog liudijantis. Gali būti, jog filmo problematikai išryškėti reikia laiko ir didesnio atstumo. O galbūt tai vienas iš tų tiesiog gražių dokumentinių filmų – ir to užtenka.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022-2023“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.