„Laisvės laikas toks trapus“: pokalbis su režisiere Aušra Lukošiūniene

Aistė Balčiūnienė

Su režisiere Aušra Lukošiūniene susitinkame pasikalbėti po filmo peržiūros. „Scanoramos“ trumpametražių filmų konkursinėje programoje „Europos blyksniai“ pristatytas jos naujausias dokumentinis filmas „Pra/rasti pasauliai“ (E/rased Worlds), pripažintas geriausiu programos lietuvišku filmu.

Filme, tarsi kelionėje per laiką, veriasi fotografo Raimundo Urbono (1963–1999) kūrybinis kelias. „Prarasti pasauliai“ kuriami per menininko fotografijas. Naudojama autorės asmeninio archyvo medžiaga, kurioje užfiksuota kelionė į Kaliningradą.

„Visada neramu, kaip priims ir supras mano filmą. Tačiau gera žinoti, kad jau visi darbai baigėsi ir „Pra/rasti pasauliai“ pradeda savo gyvenimą“, – sako A. Lukošiūnienė.

Su režisiere kalbamės apie besiveriančias filmo prasmes, dabarties ir praeities sankirtas, naujų prasmių skleidimąsi.

– Kaip užsimezgė jūsų ir fotografo Raimundo Urbono pažintis, peraugusi į kūrybinę bičiulystę? 

 – Fotografą Raimundą Urboną sutikau parodos atidaryme. Tai įvyko daugiau nei prieš 30 metų. Labai greitai radome bendrą kalbą, tarp mūsų įvyko, jei taip galima pasakyti, kūrybinė chemija. Buvome jauni, mus siejo keliavimas autostopu, bendri pomėgiai ir vidinis laisvės pojūtis. Po nepriklausomybės paskelbimo viskas atrodė įmanoma. Raimundas man papasakojo, kad fotografuoja Rytų Prūsijos vaizdus Kaliningrado srityje. Ir man tai pasirodė be galo įdomu. Praktiškai neturėdami jokių finansinių galimybių drauge su operatoriumi susiorganizavome kelionę į tą kraštą. Tai buvo kaip nuotykis. Tačiau mūsų kelionės filmas neišvydo dienos šviesos. Sausio 13-ąją visa filmuota medžiaga liko televizijos bokšto patalpose. Sugrįžus juostos nebebuvo.

Po Raimundo mirties buvo pristatomas jo palikimas: Prūsijos vaizdai, kiti fotografijos kūriniai, surengtos parodos. Fotomenininkas Remigijus Treigys ir menotyrininkė  Danguolė Ruškienė atrado ir per Sausio 13–ąją dingusį archyvą, susisiekė su manimi. Atvėrus archyvus, filmuotus daugiau nei prieš 30 metų, plūstelėjo prisiminimų banga. Norėjosi tą praėjusį laiką sutalpinti į filmą.

Praeities diskurso sugrąžinimas į dabartį ir yra esminis filmo momentas. Pasauliai yra prarasti ir atrasti iš naujo. Jie kuriami kaip emociniai vaizdiniai naratyvai.

 – Kaip filme skleidžiasi Karaliaučiaus – pra/randamo pasaulio – metafora?

 – Kai giliniesi į Prūsijos istoriją, į tą nuniokotą kraštą, iškyla užfiksuotų kadrų vertė: nykstančių bažnyčių, pastatų.

Mes visi gyvename laikinume; senstame, įvykiai keičiasi – žmogaus gyvenimas neilgas, o istorinis laikas sukasi savo ratu. Mūsų laisvės laikas, kaip ir geopolitinė situacija, yra toks trapus. Norėjosi perteikti tą nerimo laikotarpį, kuriame dabar gyvename.

 – Kuo ypatingas Raimundo Urbono žvilgsnis į Prūsijos kraštą?

 – Raimundas Urbonas – unikalus ir subtilus menininkas. Man labai patiko kaip Raimundas dirba su fotografijomis, jos nebuvo reklaminės, naratyvinės ar atspindinčios realybę. Menininko darbuose matosi tas dingęs pasaulis, kurio jau niekas neprisimena. Jis regi tą seną laikotarpį, kažkur susigėrusį ir kartkartėmis išnyrantį tarsi mažutėliai inkliuzai. Dingusio pasaulio artefaktai matomi kaip rudimentinės dėmės, kaip sepija. Toji Prūsija iškyla kaip fata morgana, šalis, kurios nebėra, bet išlikę objektai ir primena tą istorijos dalį, kuri tampa svarbi.

 – Prarasti pasauliai skleidžiasi ryškių spalvų fone. Kas lėmė spalvinius filmo sprendimus ? 

– Ne veltui kadro operatoriumi pasirinkau Remigijų Treigį. Jis dirba panašioje spalvinėje stilistikoje, kaip dirbo Raimundas Urbonas. Be to – labai gerai pažinojo Raimundą. Todėl mielai sutiko būti kadro įkvėpėju, statytoju.

Filme panaudotas kontrastų principas, bendra spalvinė gama vystyta atsižvelgiant į Raimundo fotografijas ir derinta su archyvo medžiaga. Prarasto pasaulio spalvos susilieja su dabarties vaizdavimu. Ir toji dabartis yra tarytum nereali ir ne laike.

 – Filme naudojamas širmos motyvas. Už baltos drobulės stebime neryškius šešėlius, kurie priartėja ir vėl nutolsta. 

 – Tai – tarsi laikinumo jausmas, mes esame ir čia, ir praeityje. Ir kiekvienas momentas yra šie tiek nerealus. Atvažiuojame į Priekulę, kurioje jau nebėra parodos, bet naudojami archyviniai garsai,  užfiksuoti prieš 30 metų. Į parodą ateiname, iš jos išeiname, o menininkas ir jo darbai lieka.  Traukiniui važiuojant iš Klaipėdos į Šilutę toji stotelė yra pravažiuojamoji. Kaip ir mes šiame pasaulyje – atvažiuojame ir… išvažiuojame. Nubrėžti ribą tarp dabarties ir praeities labai sunku. Nes ji išties neegzistuoja. Ją sukuria mūsų prisiminimai.

Laikas mano filmuose yra tarsi atmintis.

 – Jūsų kuriamų filmų kalba subtili, sauganti būties erdvę, tarsi stengiantis kuo mažiau ją paveikti. Kas sąlygoja tokią stilistiką?

 – Dirbant su archyvais man tai labai svarbu. Moving images [judantys vaizdai] apskritai man yra įrodymas to pasaulio, kurio mes nematėme ir nepažinojome.

Mano filmuose nėra detektyvo ar tiriamo objekto. Tai praėjusio pasaulio konstatavimas, žvelgiant autoriniu žvilgsniu daugiau iš emocinio taško, o ne faktologinės perspektyvos.

Visai neseniai Italijoje, „UnArchive Found Footage Fest“ festivalyje sutikau nuostabų žmogų, režisierių Maciejų J. Drygą. „Scanorama“ jo filmu šiais metais uždaro savo festivalį. Diskutavome apie tai, kiek realybė yra aktuali dokumentikoje, kas yra dokumentinis filmas ir kas ne. Juk režisūros momentas visada egzistuoja. Todėl mane ypatingai domina archyvai. Juose galime išvysti užfiksuotus nesuvaidinto, nesurežisuoto gyvenimo blyksnius.

 –Jūsų dokumentikoje ryškūs balsai tų, kurie liko savotiškame užribyje. Kas jie – tylieji rezistentai, ar tikrosios laisvės liudytojai, liekantys ištikimi savo autentiškai kelionei ir vertybėms?

 – Tai tie žmonės, kurių likimai yra neįvykę. Filmo apie Valdą Ozarinską „Juoda“ bendrakūrėja Aida Čeponytė sakė „Mes turėjome milijardus galimybių, bet visiškai nebuvo pinigų“. Ir kai geležinė uždanga griuvo, tarsi įvyko galimybių proveržis. Bet socialinė mašina menininkus labai stipriai traiškė. Jiems buvo sunku prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos. Šie žmonės trumpai gyveno, nespėjo įgyvendinti savo kūrybinių idėjų, išnaudojo daug savo emocinės energijos. Jie nebuvo tie kariai, kurie ėjo į pirmąsias gretas ir kovojo. Tačiau jų kaip menininkų mąstymo pozityvumas, požiūrio platumas yra tie šviesos momentai, kurie itin žavi ir yra vertingi.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2025–2026“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.