„Kūniški reikalai“ paliečiantys sielą: Vilniaus trumpųjų filmų festivalio programa
Viktorija Bučienė
Kino ir namų ekranuose – jau septynioliktoji Vilniaus trumpųjų filmų festivalio versija, kasmet pristatanti naujausias ir aktualiausias trumpųjų filmų kūrimo tendencijas, supažindinanti su plačia kūrėjų geografija. Šiemet festivalis pasitinka dar ir atsinaujinusiu vizualiniu identitetu – manifestu visai kino bendruomenei didinti tiek fizinės aplinkos, tiek kino produkcijos prieinamumą žmonėms su negalia.
Kaip teigia organizatorės, „ne visi žmonės pasaulį suvokia per kalbą, garsą ar vaizdą, tad festivalis gilinasi į šią kompleksišką temą, permąsto įsisenėjusias nuostatas, nusimeta visažinystę ir mokosi.“ Programa „Kūniški reikalai“ – ne išimtis. Penki trumpo metro filmai idėjiškai papildo festivalio koncepciją – šįkart vaizdu kalbėti ne apie erotiką, o apie kūną, kaip įrankį ar instrumentą, kurį nešiojame, vartojame, eksponuojame, kaip tik galime ir mokame mes, žmonės.
Apie kūniškumą, santykį su savo kūnu kalbama (ir rodoma) daug. Užtenka atsidaryti beveik bet kurį socialinį tinklą ir jame išvysti svorio, raumenų masės transformacijas, grožio procedūrų pasekmes, amžėjančias ar jaunėjančias asmenukes, kuriose tobulinamas iki begalybės kūnas visada atsiduria pirmame plane. Priešingai, nei filmo „Jill, Uncredited“ (rež. Anthony Ing, 2022) herojė, antraplanė aktorė Jillė Goldston. Filme kuriamas jos epizodinių vaidmenų – medicinos seselės, tarnaitės, šokėjos masinėje scenoje, merginos traukinio grūsty – koliažas.
Iš trumpų ir, regis, nereikšmingų vaidmenų blykstelėjimų, montuojamas lyriškas, lėtai pulsuojantis dokumentinio filmo ritmas, kuriame keliama kūno, kaip aktoriaus įrankio, tema. Atrodo, kad antraplaniams vaidmenims tai labai aktualu, juk toks aktorius ar aktorė filmuojami iš toli, atsitraukus nuo veido (sielos), šmėstelintys tik kaip kadrą užpildančios figūros – tos, kurios turi praeiti, atsisukti, šokti ar gerti kavą prie gretimo staliuko.
Jillė Goldston priminė dokumentiniame filme „Nuostabieji lūzeriai“ (rež. Arūnas Matelis, 2018) įamžintus dviračių sporto „gregorius“, kurie padeda pasiekti finišą lyderiams, kol patys lieka amžinose paraštėse. Ir iš tiesų, ar visi žinomi, apdovanoti, žiūrovų mylimi filmai būtų tokie be kino „gregorių“? Juk, kai įsijungia rampų šviesos, kažkas visada lieka šešėlyje.
Apie baimę apskritai nepatekti į kadrą užsimena antrasis programos filmas „Etiudas apie empatiją“ (rež. Hilke Rönnfeldt, 2023). Jo herojė Dana dalyvauja keistame empatijos eksperimente, kurį sugalvojo ir vykdo gražuolė Penelopė – ji tik perskaitys laišką, o Dana reikiamą minutę išreikš kilusias emocijas, kurias įamžins foto objektyvas. Deja, reikšmingą bei nuogą tyrimo akimirką Danai tenka raminti buto viršuje triukšmaujančius kaimynus.
Abi filmo herojės kūniškai skirtingos, todėl vizualiai ir psichologiškai supriešinamos jau pirmuosiuose kadruose: viena abejoja savo dalyvavimu eksperimente, o kita tiksliai žino ko nori. Stambūs ar bendresni Danos planai atsispindi veidrodžiuose, kuriuose kūnas raibuliuoja, išsiskaido, taip kuriamas netikrumo tiek eksperimentu, tiek savimi įspūdis, kai tuo tarpu Penelopė bute, kuriame atliekamas eksperimentas, klesti it invazinis augalas. Filmas sėja abejonę, kuri empatijos iš jųdviejų turi daugiau ir ar mes pasiruošę priimti kito atvirumą – tiek emocinį, tiek fizinį?
Trečiasis programos filmas „Mes mylime gyvenimą“ (rež. Hana Vojáčková, 2022) tiems, kas mokykloje nemėgo kūno kultūros, kels baugius prisiminimus ir asociacijas: kaip tilpti į sportinių pasiekimų lentelę ir suvienodėti, kai kūnai ir fizinės galimybės tokie skirtingi? Komunistinėje Čekoslovakijoje 7-8 dešimtmetyje vykusios spartakiados – autoritarinio režimo triumfas, pajungiantis šimtus tūkstančių kūnų veikti pagal vieną komandą, mechaniškai. Dokumentiniame filme montuojami šių kolosalių renginių kadrai – masinė gimnastika, čia pat ir kariuomenės rikiuotės ar iš žmonių figūrų sudėliota neįtikėtino dydžio sovietinė penkiakampė žvaigždė.
Filmas kelia antakius įspūdingais archyviniais kadrais – verta pamatyti to meto didžiausią pasaulio stadioną, talpinantį 250 tūkstančių žmonių ir individo pastangas priešintis primestoms valdžios galios žaidimo taisyklėms.
„Žmogiškieji ištekliai“ (rež. Titouan Tillier, Isaac Wenzek, Trinidad Plass Caussade, 2022) – vienintelis animacinis programos filmas. Šmaikštus ir stebinantis tiek veltinio stilistika (patiks rankdarbių mėgėjams), tiek dialogais. Endis su draugu operatoriumi atvyksta į susitikimą dėl perdirbimo (ang. recycling appointment). Už šabloniškų ir mandagių frazių, kurios lydi gana „administracinį“ perdirbimo procesą, veriasi vilnonio herojaus gyvenimo tragedija ir paskutinių gyvenimo minučių absurdas. Gal iš tiesų visi esame tik ištekliai, kurie, pasibaigus galiojimo laikui (persidirbimui, ligai, senatvei, įrašyti savo), galėtume būti perdirbti į kažką išties praktiško? Filmo herojus pasirenka tapti kėde.
„Kūniškų reikalų“ programą užbaigia didžiausia transformacija ekrane – dainų atlikėjo, popžvaigždės Oliverio Sim‘o iš grupės „The xx“ virtimas į žudikišką pabaisą filme „Šlykštus“ (rež. Yann Gonzalez, 2022). Kai filmo herojus pakviečiamas į TV laidą
pasikalbėti apie debiutinį singlą ir vidinius monstrus – būtent toks žalias ir baisus sujaukia visą filmavimą. Filmas (gal net labiau muzikinis klipas) vizualiai ryškus, papildytas įsimintinu muzikiniu takeliu, o kur dar angelo sargo, Jimmy‘io Somerville‘io, pasirodymas blizgučiais nusėtu veidu – tikras kinematografinis kokteilis, kuriame fantazija, kaip ir kraujas liejasi laisvai.
Programa „Kūniški reikalai“ – ryški, įsimintina ir žėri, kaip tie J. Somerville‘io blizgučiai, supina įvairius kino žanrus ir formas: animaciją, archyvinius kadrus, dokumentiką ir vaidybą. Svarbiausia, kad bendrakūniškas filmų temas, kartais nepatogias, per dideles ar beveik nematomas, grakščiai sujungia humoro kilpa, o po peržiūros peršasi tik viena išvada: mūsų kūnai gali viską – net ir virsti monstrais.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
