Ką apie mus kalba vaiduokliai: Vilniaus trumpųjų filmų festivalio tarptautinė programa „Vaiduokliai tarp mūsų“
Paulina Kuodytė
Vilniaus trumpųjų filmų festivalis šiemet tarptautinėse konkursinėse programose kreipia žvilgsnį į maišto paslaptis, kūno kalbą, aktualumo neprarandančius tėvų bei vaikų santykius ir apokaliptinėmis nuojautomis gyvenantį pasaulį. Tarp jų – dar viena paslaptingumu intriguojanti programa „Vaiduokliai tarp mūsų“. Programos rengėjai pristato, kad vaiduokliai čia veikia kaip talpi metafora, leidžianti kalbėti apie atsiminimus, baimes ar istorines traumas. Ši festivalio programa, pasitelkdama šešis filmus, nagrinėjančius temą per skirtingas geografines, estetines ir pasakojimo strategijas, tyrinėja mus supančius neapčiuopiamus ar nepelnytai pamirštus reiškinius, vienaip ar kitaip veikiančius mūsų gyvenimus.
Programą pradeda 2025 m. „Sundance“ kino festivalyje apdovanojimą pelnęs Kambodžos režisieriaus Chheangkea filmas „Močiutės Nai numylėtinis“. Filme pasitelkiamas bene labiausiai atpažįstamas kolektyvinėje vaizduotėje įsišaknijęs vaiduoklio vaizdinys – mirusio artimojo sugrįžimas ritualiniu laiku, kai riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų tampa ypatingai trapi. Mirusiųjų pagerbimo dieną šeimai lankant močiutės Nai kapą, ji sužino, kad homoseksualus anūkas ruošiasi pirštis merginai. Susirūpinusi močiutė ryžtasi trumpam palikti mirusiųjų pasaulį. Tyliai stebėdama bei lydėdama, Nai stengiasi nukreipti anūką, jos manymu, teisingų sprendimų link. Taip vaiduoklio įvaizdis išsilaisvina iš siaubo klišių ir banalių įvaizdžių, tapdama švelniu, žmogišku buvimu. Močiutės figūra čia atsiveria kaip moralinė orientacija ir atminties personifikacija – gyvas prisiminimas, įsiterpiantis į dabartį ir palaikantis ryšį tarp skirtingų kartų.
Švelnus artimojo ryšys kontrastuoja su vėlesniais filmais, kuriuose vaiduokliai nebėra globėjai, o atsiskleidžia kaip neapčiuopiami, fragmentiški ar psichologiškai sudėtingi reiškiniai. Jausmingame prancūzų režisierės Agnès Patron animaciniame filme „Į girią“ praeities prisiminimai pamažu įgauna vaiduokliškos patirties kontūrus, neleidžiančius gyviesiems judėti pirmyn. Filmas jautriai tyrinėja tai, kas lieka po mylimo žmogaus netekties: itin artimą ryšį su broliu turėjusi sesuo nesugeba jo paleisti, blaškosi tarp vienišos dabarties ir praeities vaizdinių. Dėl slegiančio ilgesio, o gal neišsakytos kaltės, net po daugelio metų ji savyje išlaiko tą mažą mergaitę, besivejančią kankinančius prisiminimus, laikosi jų įsikibusi, kad tik šie neišnyktų. Mergina nuolat sugrįžta į mišką prie upės – vietą, kurioje kadaise leido laiką kartu su broliu. Ši erdvė virsta ne tik atminties sutankėjimo vieta, bet ir riba, kurioje susilieja praeitis bei dabartis.
Filmo „Į giria“ atminties erdvė tampa atspirties tašku programai judėti toliau. Tamsiai mėlynus naktinio miško atspalvius keičia ryškesnės mėlynos vandens vaizdai – prieš tai narstytos asmeninės patirtys pamažu išsiplečia į bendruomenines, o intymūs prisiminimai ima atverti platesnius politinius kontekstus. Kitokį toną šioje programos dalyje pasiūlo Maria Estela Paiso mišrios technikos filmas „Daiktai šiaip sau nekrenta iš dangaus“, kuriame animacija, koliažiniai elementai, vaidybinė ir dokumentinė medžiaga susilieja į vieną pasakojimą. Simboliškai pusiau žuvimi, pusiau žmogumi virtusi paauglė Sita dalijasi su mama vaikystės prisiminimu, kaip kartą vos nepaskendo, o mama prisipažįsta, kad taip niekada ir neišmoko plaukti. Jų dialogą nuolat pertraukia Zambaleso provincijos žvejų pasakojimai, iš kurių pamažu ryškėja platesnis kontekstas – Kinijos teritorinės agresijos politika Filipinų jūroje. Kūnas ir santykis su erdve perduoda baimes, koduojančias didesnį politinį konfliktą. Šis konfliktas veikia ne tik teritorijas, bet ir bendruomenes, asmeninius gyvenimus, o jūra čia išryškėja kaip tarpininkė, kuria iš kartos į kartą keliauja iki galo neįsisąmoninta trauma.
Vaiduokliai šioje programoje gyvena ne tik kūnuose ar vandenyje – jie įsikuria ir archyvuose. Toliau politinė įtampa persikelia į archyvinį vaizdą, tampantį konflikto liudijimo forma. Palestiniečių kilmės režisierius Theo Panagopoulos aptiko užmirštus škotų archyvinius kadrus, dokumentuojančius laukines Palestinos gėles. Ši, iš pirmo žvilgsnio neutrali, medžiaga jam tapo raktu į kino esė „Gėlės tyliai liudija“, kurioje subtiliai kalbama apie šiandieninę Palestinos politinę realybę. Viename sustabdytame kadre pasirodantis operatoriaus šešėlis virsta paties režisieriaus figūra – tarsi prasiveržusia per linzę iš distopinės dabarties, įstrigusia tarp archyvinės praeities ir šiandienos katastrofos. Archyvas rodo žiedais žydintį kraštovaizdį, tačiau arabiškos tapatybės žmonių jame beveik nėra – būtent šis nebuvimas virsta esmine filmo įtampa. Vaizdo spragos ir nutylėjimai iškyla kaip neišnykusios, bet sistemingai ištrintos egzistencijos.
Toliau filmų programa suka kontempliatyvesnio pasakojimo keliu. Ngọc Duy Lê filme „Kol jūra neužmiršo“ vaiduokliškumas atsiskleidžia fragmentiška atmintimi ir tyliu, lėtu santykiu su praeitimi. Istorijos centre – jauna homoseksualių turistų pora, kuri leidžiasi į užmiršto vietnamiečių kareivio kapo paieškas. Keliaudami per vešlius miškus, apleistus pastatus, įspūdingus peizažus, vaikinai dalijasi fragmentiškais tėvų karo laikų prisiminimais, o jų pokalbius, susikaupusias tylas nuolat pertraukia riedlentininkų būrys – dabarties ženklai, trumpam įsiveržiantys į praeities persmelktą erdvę. Persidengiančių laikų fone ryškėja nykstantys Vietnamo sociokultūriniai ir istoriniai kontūrai – nebematomi, bet vis dar juntami. Viename dialoge nuskambanti mintis, jog mirusiuosius sapnuojame todėl, kad jie, neradę ramybės, nepaleidžia mūsų, tampa filmo ašimi: praeities patirtys persikelia į kitus kūnus, kitus balsus, kitas kartas, tyliai formuodamos dabartį.
Programą uždaro dar viena animacija – ryškia idėja bei vizualumu iš bendro programos audinio kiek išsiskiriantis Jocelyn Charles filmas „Dievas yra drovus“ vaizduoja užburiantį ir savitą pasaulį, kuriame vaiduokliais tampa veikėjų pasąmonėje susikurtos baimės. Bandydami prastumti laiką traukinyje, personažai piešia ir pasakoja savo didžiausias baimes, mėgindami jų atsikratyti ar net įminti pasaulio paslaptį. Šiuo filmu režisierius subtiliai primena, kad tai, ko bijome, mums gali būti juntama net tuomet, kai manome, jog tai tik vaizduotė.
Programos dramaturgija veda žiūrovą nuo intymių, žmogiškų pasakojimų į vis sudėtingesnes būsenas, veikiančias per atmintį, kūną, kraštovaizdį, istoriją, o vanduo, miškas, archyvas ar pasąmonė įkūnija terpes, kuriose vaiduokliškos būsenos persikelia ir plinta. Nors filmai skiriasi tonais ir estetikomis, juos jungianti metafora leidžia programoje kurtis daugiabalsiam, nuosekliam pasakojimui. Taip vaiduokliai programoje atsiskleidžia ne kaip praeities reliktai, o tarsi aktyvios dabarties jėgos, formuojančios tai, kaip gyvename, prisimename, jaučiame baimę šiandien. Kaip yra sakiusi kultūros istorikė Aleida Assmann, ateitis neatskiriama nuo praeities – kai ją jaučiame dabartyje, praeitis tampa varomąja jėga, vedančia mus pirmyn. Vaiduokliai sklandys tarp mūsų tol, kol praeitis nebus nutylėta ar pamiršta.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2025–2026“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
