Jauni žmonės tiesiog neria gilyn, nežinodami, kur neria: pokalbis su filmo „Razboras“ su režisiere Silvija Kuodyte

Kornelija Tananaitė

Europos kino festivalis „Scanorama“ pristato trumpametražių filmų programą „Europos blyksniai“, atspindinčią jaunuosius kino kūrėjus ir mažųjų kino formų tendencijas. Programoje pristatomas jaunosios režisierės Silvijos Kuodytės trumpametražis filmas – „Razboras“ (2024). Tai kūrinys apie adrenalino ieškančius draugus, beatodairiškai neriančius į pavojų. 

Režisierė Silvija Kuodytė interviu pasakoja apie magistro diplominio filmo sumanymus, cenzūrą ir tai, ko trūksta jaunimui.

– Tiek debiutiniame filme „Aš tave nužudysiu“, tiek „Razbore“ atsispindi jauno žmogaus išgyvenimų temos. Iš kur kyla noras atrakinti šias temas? 

– Aš dažnai žiūriu į savo asmenines patirtis, kas mane domina pasaulyje. Ir save vis dar jauna laikau (juokiasi). Gal man kurti lengviau, kai žinau terpę, pažįstu aplinką ir tada kažkas gimsta. „Razboras“ yra reali istorija, kadaise nutikusi su draugais. Ją adaptavau.

– Kaip manai, ar lietuviškame kine trūksta jauno žmogaus vaizdavimo? 

– Manau, trūksta. Kažkada vedžiau pamokėlę vaikams, pas draugę kino būrelyje, ir parodžiau vieną iš savo filmų. Iš reakcijų, kurias gavau, manau, kad jauni žmonės neatranda ar neturi lietuviškoj rinkoj tokio tipo filmų, kurie būtų skirti jaunimui. Arba orientuoti į paauglius, ar žmones iki 30-ies.

– Tuomet kokiai auditorijai tavo filmas? Tikslingai bandai pasiekti jauną žmogų?

– Šitas filmas mano magistro diplominis darbas. Ir kai jį padariau, galvojau, kad čia jaunimėlio filmas. Pasirodo, ne tik. Daug vyresni žmonės sakė: wow, čia mūsų jaunystės nostalgija. Filmas ir apie nostalgiją, nes „Razboras“ yra padarytas iš nostalgijos mano seniems draugams ir paauglystės pasivažinėjimams mašinom.

– „Razboras“ vaizduoja realybę be filtrų: keiksmažodžiai, alkoholis vairuojant, konfliktai. Ką tau reiškia „tikrumo“ vaizdavimas?

– Aš niekad necenzūruoju savo kūrybos ar kylančių idėjų. Taip, filme vaizduojamas jaunimas šiek tiek destruktyvus. Ir pati esu iš mažo miestelio, kur žmonės nelabai daug susiduria su kultūra. Jie kažkaip nori save įveikti tose vietose, kur nėra ką jiems veikti. Iš to gimsta tas girtavimas prie vairo. To neteisinu ir nesakau, kad taip daryti reikia. 

Dėl keiksmažodžių nuolat gaunu kritikos. Sako, jų nereikia arba aš nemoku jų vartoti. Bet vartoju keiksmažodžius filme taip, kaip aš ir mano tarpe esantys žmonės. Man atrodo, čia visiškai natūrali prieiga prie keiksmažodžių, bet kai kurie nelabai supranta.

– „Scanoramos“ festivalio trumpametražių filmų programoje „Razboras“ įtrauktas prie filmų „apie ribas“. Kaip įvardintum, kokias ribas jis nagrinėja? 

– Visos aplinkybės filme yra tarsi riba, kurios lyg nereiktų peržengti. Bet iš naivumo ar azarto jaunuoliai į tą pasaulį ir neria. Nežinau, kaip giliai į tas ribas žvelgti reikėtų. O kas yra riba? (juokiasi) Taip, čia yra sukurta ribinė situacija. Norėjau nuolat tarsi egzistuojančio pavojaus nerodyti kaip pavojaus – ir manau, kad man pavyko. Kad situacija taptų dar labiau absurdiška ir nepereitume į trilerio žanrą. 

– Ar kameros ir žiūrovo žvilgsnis per šakas, iš viršaus, iš tolo filme turi simbolinę ar emocinę reikšmę?

– Šitą atstumą su operatoriumi pasąmoningai piešėm kadruotėje. Pradžioje vis tiek galvojom, kad norim šiek tiek sekti veiksmo filmų stilistika ir tą kylantį siaubą parodyti nepristatant siaubo. Galiausiai montaže atstumas ir kadrai labiau vedė ne į veiksmo filmų elementų ar žanro kategoriją, o į absurdo parodymą. Šitie jauni žmonės tiesiog neria gilyn, nežinodami, kur neria. Ir mes, kaip žiūrovai, visąlaik stebim. Aš sakyčiau, per juokingą prizmę. Nežinau, ar žiūrovui juokinga. 

– Kokią nuotaiką norėjai perteikti ir kodėl pasirinkai būtent tokius vizualinius elementus kaip nakties vaizdai ir išsiskirianti raudona mašina?

– Filmo estetika stengėmės piešti niūresnį pasaulį, kad pasąmonėje pasijustų, kad personažai neturi ką veikti. Ir iš to nykaus neturėjimo ką veikti jie daro tokius dalykus. O mašinos norėjom senos audinės arba šiek tiek vintažinės. Raudona, nes tikriausiai tai buvo inspiracija iš filmo „Drive My Car“ [rež. Ryûsuke Hamaguchi].

– Koks muzikos vaidmuo filme? Atkreipiau dėmesį, jog pasitelkei šiuolaikinės muzikos garso takelius: grupę „Orai“ ir jau klasika tapusius Vytautą Kernagį ir „Telebimbam“.

– „Telebimbam“ atsirado rašymo procese, nes pati tuo metu pradėjau klausyti ir pagalvojau: o, geras. „Orų“ daina atsirado važiuojant į vieną iš pamainų, kur pasileidau opusą ir pradėjo groti jų daina, iš karto nu‘shazam‘inau ir nusiunčiau garsistui. O V. Kernagis yra iš realių mano patirčių. Vienas iš personažų ir tikrų mano draugų dainavo Kernagį.

– Filme atskleidi sesers ir brolio santykių kasdieniškumą. Kaip dirbote su aktoriais, kad jų ryšys ekrane atrodytų natūralus ir tikras?

– Irgi nekūriau specialiai, patyriau gyvai. Gal čia reikia paminėti, kad personažai nėra tiesiogiai atvaizduoti mano draugai, jie pakito scenarijuje. Situacija atkurta iš įvykio, kuriame mes dalyvavome, bet scenarijuje brolio ir sesers santykiai suaštrėjo. 

Rašant blaškiausi, ar tikrai pasakojimas neturi pagrindinio personažo. Kaip ir galėtum sakyti, kad čia vairuotojos istorija, nes ji tokia iškritus iš visų tų draugų. Arba brolio istorija, nes jis tarsi išjudina juos važiuoti į razborą. Bet filmas neturi pagrindinio personažo ir visa istorija yra tarsi lydima personažų kalbėjimų į šalis ar jų emocijų kaitų.

Turėjom repeticijų su aktoriais, bet jos buvo skirtos tekstui. O filmavimo metu veikė filmavimo aplinkybės. Jie buvo uždaryti mašinoje, ne visada žinojo, kada buvo filmuojami, nes ne visada racijos suveikdavo (juokiasi). Tai man atrodo jų bondingas įvyko būtent per filmavimo pamainas. Kol mes mašiną pritvirtinam ir jie uždaryti viduje laukia ir kalba visokias nesąmones. 

– Filme matome ir šiuo metu kine ryškų aktorių – Robertą Petraitį. Kaip jis atėjo į tavo filmą?  

– Jį pasikviečiau filmuotis savo bakalauro studijų metu. Jis tada apskritai pirmą kartą filmavosi ir nežinojo, kaip vyksta visi filmavimo procesai. Taip atradau Robertą ir jis, būdamas pirmąkart aikštelėje, labai nustebino. 

Mačiau, kad Robertas yra aktorius šitam personažui ir net neturėjau antro varianto. Tuo metu su Robertu susitarti buvo sudėtinga, nes jis dienomis turėjo spektaklius ir kitus darbus. Tai nežinau, kada jis miegodavo – atidirbdavo ir važiuodavo pas mus (juokiasi).

– Kaip žodis razboras tapo tavo filmo pavadinimu?

– Intuityviai. Razboras kaip žodis, man atrodo, kituose miestuose neegzistuoja. Jis labiau atėjęs iš mano aplinkos, Panevėžio pusės. Vilniuje ir kitur, kiek supratau, visi vadina razborkėmis. Tai man dar pridėjo žavesio, kad aš kažką iš savo aplinkos atsinešu. Buvo idėja [pavadinimą] keisti, bet nebuvo minčių kaip. Dar galvojau ar pervadinti į razborkes, bet razboras man nuoširdžiau ir gyviau skamba.

– Filmas dažnai pristatomas kaip kelio filmas. Ką tau reiškia kelionė kine – ar tai fizinis judėjimas, ar vidinė transformacija?

– Man šiaip labai nepatinka, kai filmą reikia įstatyti į žanrą ar kažkokią apibrėžtį. Nes jame gali būti labai daug skirtingų elementų ir tai nebūtinai reiškia, kad tai veiksmo filmas, ar drama, ar komedija. Man atrodo, aš pati ir sugalvojau, kad čia kelio filmas (juokiasi). Jis toks labiau neapibrėžtas, nes kelio filmas gali būti ir liūdnas, ir linksmas, ir komedija, ir drama. Filme susideda ir kelionė, nes viskas vyksta mašinoje, kelyje. Ir draugų suvokimas, kuris keičiasi filmo gale. 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2025–2026“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.