Išgyvenimų pilnas pasaulis: Vilniaus trumpųjų filmų festivalio programa „Apokalipsės belaukiant“
Kornelija Tananaitė
19-ajame Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje net šešios savaip išskirtinės tarptautinės konkursinės programos. Viena iš jų – Apokalipsės belaukiant – programa, kurioje slypi karo šešėlių, socialinio nesaugumo, iliuzijos dėl išlikimo ir nematomo darbo temos, kurios žmogų paverčia liudininku, bandančiu išgyventi tarp dar neįvykusios pabaigos ir jau nesugrįžtančios įprastos tikrovės.
Ukrainos režisieriaus Kyrylo Zemlyanyi vaidybinis filmas „Nepasiekiami“ nuolat seka pagrindinį veikėją ir įtraukia žiūrovą į jo vidinę būseną bei apgaulingą karo ramybę. Karo patirtis vaizduojama per kasdienius moralinius pasirinkimus. Jau pirmasis telefono skambutis motinai iškelia sudėtingą klausimą: ar teisinga raginti ją evakuotis, paliekant senelį, kuris atsisako išvykti? Dialoguose atsirandantys klausimai apie sapnus ir nemigą veikia kaip natūralūs ir kartu žmogiški bandymai išlaikyti buitį aplinkybėse, kurios ją nuolat griauna.
Skrendančio paukščių pulko kadras, kai Serhijus neramiai pakelia akis į dangų – veikia kaip emocinis signalas, lyg instinktyvi nuojauta, kad kažkas pasikeitė. Taip pat stambus planas, sutelktas į veikėjo veidą: kaupiamos ašaros, sustingęs kvėpavimas, tyla, leidžia žiūrovui įsijausti į veikėjo išgyvenimus. Tuo tarpu fone skambanti lopšinė ir joje esantys žodžiai „sūnus laukia motinos“ sukuria nerimo nuotaiką ir tarsi nuspėja pabaigą. Šie vizualiniai bei garso momentai filmui duoda daugiausiai svorio.
Jeigu pirmasis programos filmas karo patirtį apibrėžė kaip būdravimą, tai „Mes buvome dekoracijos“ (rež. Christopher Radcliff) kalba apie momentą, kai karas pamažu traukiasi į atmintį. Kaip sako patys filmo pasakotojai, pradžioje karą dar sapnuoji, jis grįžta fragmentais, tačiau ilgainiui jį pamiršti. Tai dokumentinis pasakojimas jungiantis archyvinę juostą, fotografijas ir dabarties vaizdus. O jo centre – vietnamiečių pora, kuri 1975 metais, bėgdama nuo karo, valtimi pasiekė Filipinus. Jų biografija paradoksaliai susikerta su kino istorija, kadangi jie tapo masinės scenos dalyviais, filmuojant „Šių dienų apokalipsė“, režisuotą Francis Ford Coppola. Pasakotojų nematome tiesiogiai kalbančių į kamerą, kaip tradiciniame interviu: jų balsai girdimi garso takelyje, o vaizdas nuolat slysta tarp archyvų, nuotraukų ir dabarties momentų. Pora ramiai bei kiek su humoru reflektuoja savo dalyvavimą filme, kuriame buvo siekiama realizmo, tačiau jų žvilgsnis iš vidaus atskleidžia plyšius tarp kino ir patirtos realybės.
Tuo tarpu vaidybinis filmas „Saulei tekant“ (rež. Stefan Ivančić) grąžina mus į kitokią, bet ne mažiau žiaurią kovą – kasdienę pastangą išgyventi čia ir dabar. Tai filmas apie vaidmenis, kuriuos esame priversti atlikti, kad apsaugotume artimiausius ir save. Darbo netekusi vieniša motina, imasi smulkaus sukčiavimo, kad galėtų išmaitinti savo šešiametį sūnų. Miegamųjų rajonų erdvės, pilki kiemai, buitinės interjero detalės kuria rutinos pojūtį, kurį dar labiau paryškina šventinis Kalėdų laikotarpis, tačiau jis kontrastuoja su motinos išgyvenimais. Atsiskleidžia ir įdomi kadro kompoziciją, retkarčiais veiksmą stebime per stiklą, matydami tik motinos atspindžius ar šešėlius, taip kuriami paslapties bei nutylėjimų simboliai. Motina nedrįsta atvirauti darželio auklėtojai, apsimesdama, kad „viskas gerai“, nors išgirsta nuoširdų pasiūlymą: „jei tik reikia galiu tau padėti“. Galiausiai pusryčių su sūnumi scena nufilmuota šviesiausiais tonais veikia kaip iliuzija, kurią motina kuria ne tik vaikui, bet ir sau pačiai. Kaip ji apgaudinėja pirkėjus, taip bando apgauti ir realybę, tikėdamasi, kad bent šioje mažoje erdvėje viskas gali būti kaip įprastoje šeimoje.
Kita vertus iliuzija gali tapti ir profesija. Vaidybiniame filme „Astro“ (rež. Tim Ewalts) pasakoja apie Emilę, pradėjusią dirbti telefonine aiškiarege skambučių centre. Nors ji naudojasi šablonu, tačiau netrukdo skambinantiems patiems užpildyti prasmes. Nuolat ekrane pasirodantis telefono numeris veikia ne tik kaip informacinis elementas, bet ir kaip vizualinis signalas – lyg pats filmas skatintų žiūrovą įsijausti į aiškiaregės poziciją. Stambūs planai leidžia priartėti prie Emilės emocijų, ji atrodo tokia pat pasimetusi kaip ir jai skambinantys žmonės, ir ši paralelė yra viena jautriausių filmo linijų. Tai pat atsiskleidžia švelni ironija, vaizduojant darbuotojus ir empatija, suvokimas, jog tokia profesija egzistuoja ne be priežasties, juk skambina tie, kuriems trūksta palaikymo ir išklausymo.
Galiausiai režieriaus Nicolas Gourault dokumentinis filmas „Jų akys“ susikerta panašioje ašyje apie realybės perrašymą, tik šįkart į duomenų kalbą ne pranašystės. Filmo pasakojimas paremtas internetinių Afrikos ir Azijos darbuotojų liudijimais. Jų darbas – anotacijų pagalba mokyti savaeigių automobilių dirbtinį intelektą naviguoti gatvėmis. „We need to annotate everything“, frazė tampanti ne tik darbo instrukcija, bet ir mąstymu. Žymėjimas suvokiamas kaip pasaulio perdirbimo aktas: apvesti, atskirti, priskirti – tarsi realybė būtų išardoma ir vėl surenkama virtualioje erdvėje. Šią logiką atkartoja ir filmo forma, anotuojant pasaulį fragmentuotais montažais ir grafiniais sluoksniais. Kompiuterio ekranas pakeičia tradicinę kamerą ir erdvė tampa plokščia, o spalvotos anotacijos, judantys rėmai ir skaitmeniniai ženklai primena žaidimo ar animacijos logiką. Tačiau ši estetika kelia ne žaismingumą, o veikiau nerimą, jei atsidurtume ten būtų nejauku, per daug ryšku, per daug suskaidyta. Montažas kuria jausmą, kad pasaulis egzistuoja ne kaip vientisa erdvė, o kaip nuolat mirguliuojantis objektų rinkinys.
Darbuotojai kasdien „vaikšto“ JAV ar Europos gatvėmis, nors fiziškai ten niekada nebuvo. Jie pažįsta vietas, gatves, sankryžas, jaučiasi su jomis familiariai ir net svajoja kada nors ten atsidurti. Bet toks pažinimas keistas, jis paremtas ne patyrimu, o nuolatiniu žymėjimu. Vienas iš liudijimų šią būseną įvardija itin tiksliai: „we are like eyes, but we don’t exist there“. VPN naudojimas dar labiau ištrina tapatybės ribas – pakeitę savo lokaciją, jie sukuria iliuziją ne tik apie vietą, kurioje „dirba“, bet ir apie save patį.
Peržiūrėjus šios konkursinės programos filmus kyla klausimas kuo tampame ar ko ieškome, kai pasaulis atrodo nepalankus. Visose vaizduojamose situacijose veikėjai siekia įveikti iššūkius, kurie atrodo neįveikiami. „Apokalipsės belaukiant“ programos filmus sieja žmogiškumas ir keliuose filmuose ištarta frazė: nebijok prašyti pagalbos. Tai jungia visus pasakojimus pabrėžiant poreikį būti išgirstiems ir norą pakeisti pabaigą, kuri atrodo neišvengiama.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2025–2026“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
