Atgal 2024.01.29

Interviu su filmo „Kitoks gedulas“ režisiere Beril Tan: „Sielvartas yra jausmas, kuris niekada neišnyksta“

Justė Michailinaitė

 

Europos šalių kino forumo „Scanorama“ tarptautiniame trumpametražių filmų konkurse „Europos blyksniai“ jau ne pirmus metus yra aiškiai girdimas jaunųjų kino kūrėjų balsas. Šiemet į keturias tarptautines konkursines programas buvo atrinktas 21 filmas. Tarp jų ir jautrus Turkijos režisierės Beril Tan kūrinys „Kitoks gedulas“, pasakojantis apie merginą, kuri po mylinčios močiutės mirties grįžta į gimtąjį miestelį ir, užgniaužusi emocijas, turi imtis laidotuvių organizavimo. 

Netektis neturi senaties termino. Man pačiai, neseniai išgyvenusiai šį jausmą ir norėjusiai jį visiems iškalbėti vizualinėmis priemonėmis, buvo įdomu pasidalinti patirtimi.  

Beril, manau, kad neturint asmeninės patirties labai sunku sukurti autentišką filmą apie sielvartą. Ar galiu paklausti, ar ši istorija asmeniška?

Idėja kilo prieš trejus metus, kai paeiliui netekau močiutės ir senelio. Pirmą kartą patyriau sielvartą. Sielvarto procesą. Aš nekalbu apie emocijas, kalbu apie po kito mirties atsirandančias reikiamybes. Patyrusi dvi netektis, aš įsisąmoninau visą Turkijos laidotuvių procesą ir supratau, kaip jis veikia skaudžiausią ir kojas pakertančią žmogaus emociją – sielvartą. Paklausiau savęs, kaip visa tai išgyvena vieniša moteris, kuri nėra susipažinusi su laidotuvių procesu? Tada ir gimė istorija.

Kodėl tau svarbu apie tai kalbėti?

– Pastebėjau, kad dalykai, kuriuos reikia padaryti po netekties, tapo tradicija. Kartu – automatiniu ir visiems įsimenamu procesu, todėl mintyse pradėjau juo abejoti. Iš tradicijos kylantys reikalavimai turėtų būti naudingi tiek velioniui, tiek jų gedintiems artimiesiems, bet iš tikrųjų jie nieko nedaro, tik slopina emociją. Šiuo filmu norėjau atkreipti dėmesį ne į gedulo stiprumą ar laidojimo apeigų sudėtingumą, o į proceso poveikį pačiai emocijai. 

Man kalbėti apie tai buvo neįtikėtinai sunku, todėl, kad tai buvo dar labai šviežia patirtis. Tačiau sielvartas yra jausmas, kuris niekada neišnyksta. Pradžioje skausmas yra labai intensyvus, bet laikui bėgant jis mažėja, nes išmoksti su juo gyventi. Kitą vertus, sukurti filmą buvo mano pažadas močiutei, o pačiu sudėtingiausiu metu kūryba veikė kaip terapija. Ir dabar prisiminusi procesą graudinuosi. 

– Ką, tavo manymu, filmas duoda žiūrovui? 

– Sielvartas yra labai subjektyvi emocija ir kiekvienas jį išgyvena skirtingai. Manau, kad jei žiūrėdamas filmą žiūrovas sutelks dėmesį į patį laidojimo procesą, o ne emociją, jis lengviau supras ir pačią istoriją. Nepaisant to, ar yra turėjęs gedėjimo patirties, ar ne.  Gedėjimas yra tiek fiziškai, tiek psichologiškai sudėtingas procesas ir čia, kaip ir bet kurią gyvenimo akimirką, reikalingas balansas. Svarbu nepamiršti, kad visos emocijos yra reikšmingos ir turi būti patirtos, o procedūriniai reikalavimai neturėtų jų užgožti. 

– Kaip apibūdintum pagrindinę filmo heroję? 

– Gün panaši į mane. Nepaisant gebėjimo greitai prisitaikyti ir harmoningos prigimties, sielvarto procesas jai visiškai nepažįstamas ir keliantis sumišimą. Netekti artimiausio žmogaus ir ištverti visus sunkumus vienam yra sunki našta. Gün pavyksta tai įveikti fiziškai, tačiau galiausiai savo pačios nuostabai emocijomis ji pasidalina su nepažįstamu žmogumi.

– Filme matome, kaip skausmas vis didėja. Kodėl nepažįstamas žmogus buvo tas galutinis dirgiklis, kuris išlaisvino Günos emocijas? 

– Nors jis taip pat yra sistemos dalis, nepažįstamasis yra vienintelis personažas, kuris leidžia jai pasijusti suprastai. Nesąmoningai jis užmezga su ja artimą ryšį ir nejučiomis išlaisvina emocijas. Kaip jau minėjau, tradicijos vaidina svarbų vaidmenį žmonių visuomenėse ir kultūrose. Laidojimo tradicijos atsirado norint atsisveikinanti su velioniu ir palengvinant jų gedulą. Deja, šiandieniniame pasaulyje šios tradicijos pavirto veikiau svečių aptarnavimo paslaugomis. Tai tapo procesu, dėl kurio beveik neįmanoma patirti emocijų.

– Kaip pasirinkai aktorę?

– Rašydama scenarijų jau buvau numačiusi, kad Gün vaidmenį atliks aktorė Ilgıt Uçum. Aš ją žinojau iš kitų jos vaidmenų bei trumpos mūsų pažinties. Buvau įsitikinus, kad ji gali gerai pavaizduoti šaltas, bet nuoširdžias Gün sielvarto emocijas, todėl kai tik baigiau scenarijų, nusiunčiau jį jai. Ilgit patiko jos personažas, jautė su juo ryšį. Perskaičiusi jį iškart pasidalijo, kad, kaip veikėją Gün, ją taip pat užaugino močiutė ir viena didžiausių Ilgit baimių buvo ją prarasti, o šis filmas jai bus kaip pasiruošimas netekčiai. 

– Žiūrint filmą atrodo, kad Gün, nors dažnai apsupta žmonių, yra kažkur kitur. 

– Pirmosiomis sielvarto išgyvenimo akimirkomis atrodo, kad plūduriuoji tuščioje erdvėje, ypač šią emociją patyrus pirmą kartą. Atrodo, lyg esi sapne, o protas svyruoja tarp tikrovės ir vaizduotės. Kol Gün bando egzistuoti tokioje situacijoje, ji taip pat mokosi ir bando įvykdyti jai nepažįstamus reikalavimus.

– Filmo pasakojimas kontrastingas ir kartais absurdiškas. Kodėl šiam filmui pasirinkai tokį stilių?

– Mano nuomone, kontrastingi ir net absurdiški elementai leidžia įamžinti nedideles juokingas akimirkas, tragikomiškas situacijas, neapsunkinus jų sielvartu. Kaip žiūrovė supratau, kad man patinka žiūrėti tokias istorijas ir pati geriau jaučiuosi taip kurdama naratyvą. Tai tarsi karti šypsena tiems dalykams, kurie mus liūdina, ir prideda istorijai kitokį sluoksnį.