Atgal 2024.01.18

„Gyvenimas su etikete“: Vilniaus tarptautinė trumpųjų filmų programa „Tuščios kišenės“

Simas Narušis

17-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis šiais metais pristato platų pasirinkimą, kuriame skirtingos trumpametražių filmų programos atskleidžia įvairias socialines problemas ir gyvenimo realybes. „Tuščios kišenės“ – viena iš pristatomų programų, kuri pateikia gilias įžvalgas apie pasaulio nelygybę ir gyvenimo neteisingumą. Programa įkvepia kritinį požiūrį į socialinius klasių santykius, skatindama žiūrovą giliau mąstyti apie tai, kas yra tikrai svarbu gyvenime. Su ironija, sudėtingumu ir viltimi „Tuščios kišenės“ ne tik analizuoja, kaip gyvenimas dovanoja daugiau kai kuriems, bet ir kelia klausimus apie tai, ar viskas, kas svarbiausia, tikrai yra tik materialu. Ar laimę galima nupirkti už pinigus, ar ji slypi kitur?

Europa turi savo būdų, kaip išlaikyti savo sienas nepramušamas prieš ne ES piliečius. Tačiau tiems, kuriems pavyksta patekti į vidų, kovoja su sunkia kasdienybe patenkinti žmogiškus poreikius: darbą, sveikatos draudimą ar tiesiog stogą virš galvos. Filme ,,Kaip čia nuostabu“, homoseksualus brazilas Edu susidūrė su visomis šiomis problemomis Berlyne. Būti žmogumi, kuriam būtų suteikta medicininė pagalba dėl sveikatos problemų, būti darbuotoju, ir taip pat rasti vietą apsistoti. Jį įdarbinusi vietovė nemokėjo jam sveikatos draudimo, o atsakingi žmonės už tai nekalba angliškai. Nepaisant to, Edu gauna informacijos, jog nuolatinis gyvenamasis adresas išspręstų jo problemą. Būti vienam, kitoje šalyje, toli nuo artimųjų yra tikrai nelengva. Spaudžiant išorinėms problemoms ir terminams, dažnai sprendimus darome skubotai. Naujos gyvenamosios vietos paieška yra gana sudėtingas procesas Edui. Dauguma suplanuotų butų peržiūrų atrodo kaip komedijos eskizai, išplėšti iš populiarių televizijos laidų, juokingi tiems, kurie nėra buvę panašioje padėtyje. Brazilas sėdi ant sofos su krūva kitų kandidatų, kovojančių už teisę būti pasirinktam subnuomai. Jie įtraukiami į viktoriną su klausimais, kuriuos užduoda akivaizdžiai rasistinė šeimininkė. Kandidatai yra prašomi anksti ryte nesilankyti vonioje ir virtuvėje. „Galime kartu išgerti taurę vyno vakare, bet nuo 8 iki 8:45 ryto mėgstu pirmą puodelį kavos ramiai išgerti viena virtuvėje“, – pasakoja ji. Tai pirmas iš daugelio žeminančių apsilankymų butuose, kuriuos patiria veikėjas. Režisierius nagrinėja ribas, kurias žmogus yra pasiryžęs peržengti, kai yra nevilties būsenoje. Ką geriau rinktis: ar tvarkingą ir žavinčią aplinką su blogu kambarioku, ar varganą su geru?

Meistriškos kameros judesių pagalba režisierius Basil da Cunha filme „2720“ leidžia mums paklaidžioti po Reboleiros apylinkes, esančias netoli Lisabonos, kurioje tiesiog verda gyvenimas. Filmas atskleidžia imigrantų bendruomenės poziciją ir humorą po policijos reido chaoso. Po šešerių metų kalėjime Jysone pagaliau išėjo į laisvę. Pakeliui į pirmąją darbo dieną nešvarios gatvės atskleidžia gilią nelygybę, tačiau ir parodo specifinį laisvės kvapą. Kiekvienas susitikimas yra įvertinamas iki tokio lygio, kad Jysone rizikuoja pavėluoti į savo pirmą darbo dieną. Tuo tarpu Camila ieško savo brolio, kuris pradingo po vakarykščio policijos reido. Cunha įtaigiai atranda potencialios kinematografijos kiekviename kaimynystės kampe, įskaitant labiausiai nuvargintas vietas su apgriuvusiais namais. Ir tai jis daro ne vienas, o su pagalba iš pačių gyventojų, kurie atveria savo namus ir širdis, pasakoja vaizdingiausias istorijas bei parodo žiūrovui savo pasaulio realybę. Afrikos imigrantams gyvenime tikrai netrūksta saldumo, humoro ir džiaugsmo šiose apylinkėse, kur vyrauja akivaizdus nesaugumas. Tarsi jie būtų išmokę geriau nei bet kas kitas vertinti mažus dalykus. Filmuodamas vienu nepertraukiamu kadru, Cunha leido žiūrovui pasijusti taip, lyg jie vaikščiotų per visas siauras gatveles realiu laiku ir suvokti, jog didžiausias turtas ateina iš vidaus – sielos. 

Filmas „Aušra“ yra istorija apie griūvantį namą, apie ten gyvenančių žmonių augimą, apie izoliaciją, meilę ir laisvės baimę. Šeima gyvena izoliuotoje sodyboje, kurią statė jų protėviai. Dėl drėgmės, plyšių ir izoliacijos priežiūra tapo neįmanoma, o namas paskelbtas neatitinkantis gyvenimo sąlygų. Kol šeima stengiasi išsaugoti namus, paauglys Elianas ir jo jaunesnioji sesuo Irene susigrąžina seną senelio hobį: nufilmuoti tai, kur norėtum sugrįžti. Senovinės filmavimo kameros dėka jie erdves paverčia prisiminimais. Poetiški vaizdai primena tikriausiai ne vieno vaikystę. Kol vaikai palieka savo vienkiemį, jiems tenka tik spėlioti kas naujo jų laukia už šių ribų.

Šiame filme vaizduojamas atsisveikinimas su erdve dvigubu formatu, kai ne išvaizda lemia vertę, o tai kas už jos slypi. Lieka tik vienas neatsakytas klausimas. Kodėl niekas taip ir neištiesė pagalbos rankos, kai šeima akivaizdžiai jos tikėjosi?

Į šį klausimą atsako vis dėl to trumpametražis ,,Iš šitų – niekas”. Kol mama su dukra važiuoja per turtingųjų priemiesčio rajonus, žvelgdamos į jų namus, motina netyčia savo automobiliu įvažiuoja į gražų gėlių lopinėlį dvaro kieme. Jos įklimpsta. Kol dukra bando viską ištaisyti, mama paslapčia apžiūrinėja pasiturinčiųjų gyvenimą. Tarsi parazitas išbandantis kito kūną. Atvažiavus šeimininkės vyrui, dukra ištraukia motiną iš svetimų namų. Turtingųjų namų apžiūra yra pažįstamas ritualas motinai ir dukrai, bent jau iki nenuspėjamo įsiveržimo, sukeliančio daug įtampos ir tekstūros Francisco Cantón ir Patricio Martínez įžvalgioje dramoje. „Tuščios kišenės” programos filme pasirodo aiškus santykių nagrinėjimas tarp socialinių klasių. Kaip skirtumai, priešingi gyvenimo stiliai veikia vienas su kitu. Šeimininkė būdama aukštos klasės gyvenimo pavyzdžiu į motiną ir jos problemą žiūri nerimtai. Jai pirmiausia kyla panika dėl iškapstyto gėlyno, o ne vairuotojo. Viso filmo metu ji išlaiko atstumą nuo nekviestų svečių. Nenorėdama turėti nieko bendro, ji verčiau kviečia greitąją ir savo vyrą nei pati imasi valdyti situaciją. Filmo pabaigoje siužetas apsiverčia ir šeimininkė atvyksta į dukros ir motinos valdas. „Nori susigrąžinti savo cukrinę? Ji čia. Susirask pati“, atsukdamos nugarą tam, kam dabar reikia pagalbos.

Kalbant apie pagalbą. Režisierės Jade Hæremo Aksnes režisuotas filmas „Kepsninė“ siūlo žiūrovams aštrų socialinių ir ekonominių kovų tyrinėjimą skandinaviškoje aplinkoje per tamsiojo humoro objektyvą, kviečia susimąstyti apie skurdo ir biurokratinių sistemų sankirtą. Pasakojimas vyksta apie moterį vardu Tara, susidūrusiai su finansinės paramos problemomis už elektros energiją. Socialinėms paslaugoms atmetus pagalbos prašymą, jai patariama įsigyti nemokamą kepsninę. Filmas, įkvėptas tikrų įvykių, yra satyrinis apmąstymas apie skurdo traktavimą neva pasiturinčioje Skandinavijos visuomenėje. Pasikartojantis kepsninės motyvas yra galinga metafora, simbolizuojanti būdą, kaip gerovės sistemos pažadų ir spąstų principais yra finansiškai suvaržoma visuomenė. Filme puikiai įamžinta Taros kelionė iki sunkiai pasiekiamos nemokamos kepsninės. Aksnes meistriškai integruoja simbolinius elementus, o „viltis“ yra teminis pagrindas. Nepalaužiamas optimizmas, nepaisant pasikartojančių nesėkmių, tampa aštriu atsparumu, kurio reikia norint kovoti su sistema, kai ši atrodo abejinga tiems, kuriems pagalbos iš jos labiausiai reikia.  

 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.