Gertrūda Nemčauskaitė: „Animacijoje nėra improvizacijų.“ Interviu su filmo „Pingvinas ir balandis“ režisiere

Mykolas Diržinauskas 

Europos kino festivalyje „Scanorama“ trumpametražių filmų konkursinėje programoje „Europos blyksniai“ pristatomas jaunosios kūrėjos Gertūros Nemčauskaitės debiutinis animacinis filmas „Pingvinas ir balandis“. Filmas pasakoja apie ramybę vertinantį Pingviną ir garsią muziką mėgstantį groti naujakurį Balandį. Balandžiui įsijungus galingas kolonėles, Pingvino kambaryje nutrūksta elektros tiekimas. Dėl to tarp kaimynų užverda tikras konfliktas.

Pasikalbėti apie animaciją, debiutinį filmą, darbą su plastilinu ir dar daugiau susiskambinome su Gertrūda Nemčauskaite. 

–  Kada animacija atsirado jūsų gyvenime? Kada suvokėte, kad norite kurti būtent tokiu formatu?

–  Dar mokykloje susidomėjau animacija, gal kokioje devintoje klasėje. Kadangi esu iš Kauno, o Lietuvoje animacijos studijos buvo tik Vilniuje akademijoje, nusprendžiau studijuoti Vilniuje. Taip ir įsiliejau į tą animaciją. 

–  Kas jus žavi animacijos žanre?

– Gal labiausiai tas judesys. Kaip animatorius gali būti kaip koks aktorius, kuris visa, ką jaučia, išreiškia per personažo piešimą, judesį.

– Po ilgo kūrybinio proceso jūsų kūrinys „Pingvinas ir balandis“ pagaliau pasiekė žiūrovus. Ar nėra baugu pristatyti savo darbą plačiajai visuomenei?

– Gal šiek tiek ir baugu, nes tai mano pirmas filmas po akademijos. Bet šiaip esu patenkinta. Per visą kūrimo procesą labai daug išmokau. Labiausiai – animuoti stop-motion [sustabdyto kadro] technika, nes prieš tai taip nesu animavusi. Prie to daugiausiai padėjo komanda ir labiau patyrę profesionalai, tokie kaip Ignas Meilūnas bei kiti. 

–  Kas jus pastūmėjo sukurti šį filmą?

–  Baigusi akademiją ieškojau darbo kaip animatorė. Buvo Covid-19 pandemija, darbo neradau. Tada mane pakvietė į studijos „Kadrų skyrius“ pirmąjį gimtadienį ir pamačiau, kad jie kuria stop-motion filmus ir viską, kas susiję su šia technika. Dar po studijų baigimo buvau labai užsikabinusi stop-motion animacija, tad atėjusi į studiją pagalvojau, kad noriu pati pasibandyti dirbti šia technika. 

Iš pradžių nusprendžiau, kad noriu kurti filmą, o tik po to pradėjau rašyti scenarijų.

–  Kodėl ši istorija būtent apie pingviną ir balandį, o ne kokius nors kitus paukščius?

– Kai rašiau scenarijų, mano idėja buvo pasakoti apie vartotojiškumo problemą ir ekologijos svarbą. Šias temas atskleisti ir parodyti per žiūrovui kasdieninę, pažįstamą aplinką. Kad joje jis galbūt pamatytų save. Todėl pasirinkau daugiabučių rajoną. O balandis toks paukštis, kuris atrodo nepastebimas, bet yra visur: mieste, daugiabučių rajonuose, gatvėse. Balandžio charakteris nerūpestingas, jis mėgsta linksmintis, todėl pingvinas tapo atsvara. Jį pasirinkau [vaizduoti kaip] seną, niurgzlų, viskuo nepatinkintą. 

– Gal galite papasakoti apie filmo kūrimo užkulisius? Kaip atrodo praktinis naujos realybės bei veikėjų sukūrimas?

– Šis filmas yra sukurtas plastelininės animacijos technika. Jis toks pirmas – galvoju dabar, ar tikrai pirmas, – Lietuvoje sukurtas. Ir įdomu tai, kad kai filmavome viskas nebuvo sukurta trimačiu pagrindu, pavyzdžiui, namai, kambariai ir personažai. Kai kurie kadrai buvo sustatyti plokščiai, personažai irgi buvo pusiau plokšti. Tik iš kameros pusės jiems buvo įdėta tūrio. Viskas daryta taip, kad galutiniame variante sukurtume iliuziją, jog viskas yra trimatėje erdvėje. 

– Labai įdomu. Kodėl tas veikėjų ir erdvės plokštumas buvo panaudotas? Jei viskas būtų sukurta trimatėje erdvėje, ar galutiniame variante tai nepasijaustų?

– Reikėjo naudoti labai daug plastilino, tai pirmiausiai dėl to. Taip pat kadangi personažai yra iš plastilino, juos būtų šiek tiek sunkiau animuoti. Veikėjų viduje buvo toks putplastis ir mes ten prijungėme rig‘ą [specialią įrangą], kad jis laikytųsi. Taip pat buvo itin sunku animuoti, nes plastilinas krito. Laikui bėgant jis šąla, dėl to jį reikia visą laiką šildyti.

– O kokia yra specifika dirbant su plastilinu?

– Pavyzdžiui, pingvinas turi sparną, tad kaip padaryti, kad tas sparnas laikytųsi prie viso kūno? Laikui bėgant jis juk gali nukristi, tad turėjome spręsti tokias ir panašias problemas. Bandėme su smeigtukais lipinti, plaukų džiovintuvu šildyti plastiliną. Po kiekvieno kadro personažus reikėjo nuvalyti, nes plastilinas tepasi. Ypatingai Pingvinas, nes jo baltas pilvas, o sparnai ir nugara – juodi. Taip pat buvome išsilipdę daug personažų pozicijų, kuomet reikėdavo animuoti iš tam tikro rakurso.

– Jeigu jau prakalbome apie sunkumus, tai su kokiais iššūkiais susiduria animacijos kūrėjas?

– Viskas buvo animuojama tamsiame kambary. Ten sustatytas visas set‘as [vieta, kur animuojama] ir būdavo, kad ateinant ryte įsijungus šviesas pamatai, kad kažkas pakrypę arba kad šviesa kitaip šviečia. Tada tekdavo kviesti operatorių, kad sustatytų viską taip, kaip buvo pareitame kadre. Jeigu nespėdavome užbaigti kadro ankstesnę dieną, reikėdavo jį užbaigti ne statiškai, o judesyje, kad kitą dieną atvykus animuoti kadrai kuo mažiau skirtųsi.

– Kiek užtrukote kurdama „Pingviną ir balandį“?

– Visas filmavimas užtruko apie pusę metų. Septynios minutės truko apie pusę metų. Sukurdavome apie keturias sekundes per dieną. 

– Ar per tokį ilgą kūrimo laiką neatsiranda netikėtų klaidų? Ar nėra sunku nepraleisti kokių scenarijaus tęstinumo elementų?

– Mes turime du etapus. Pirmas yra kūrybinis, kurio metu visą susiplanuojame ir pasidarome animatiką. Jau vykdant gamybą, neturime nieko keisti, viską sekame pagal animatiką – kadruočių seką, kur kiekviename kadre yra skirtas tam tikras laikas, nupieštos pagrindinės veikėjų pozos ir kaip jie juda. Animacijoje nėra improvizacijų. 

– Kokie jūsų ateities planai? Ar skaitytojai gali tikėtis išvysti jūsų darbų ir ateityje?

– Šiuo metu dar apie naują filmą negalvoju. Planuoju tęsti darbą dirbant animatore. Animuoti trumpametražius, ilgametražius, serialus. Šiuo metu animuoju vieną lietuvišką animacinį serialą. O vėliau žiūrėsime, gal ir norėčiau sukurti dar kokį naują filmą. 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2025–2026“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.